Japonijos imperija
Šis straipsnis apie imperialistinę Japoniją. Apie dabartinę Japoniją skaitykite straipsnyje Japonija.
Japonijos imperija (Kyūjitai: jap. 大日本帝國; Shinjitai: jap. 大日本帝国, Dai Nippon Teikoku, pažodžiui „Didžiosios Japonijos imperija“) – buvo nuo 1868 m. iki 1945 m. egzistavusi imperija, dabartinės Japonijos pirmtakė.
.svg)
.svg)
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
Šalies sparti industrializacija ir militarizacija lėmė Japonijos virtimą galinga imperija, II-ojo pasaulinio karo metais įstojusią į Ašies sąjungą ir užkariavusią didžiąją Pietryčių Azijos dalį. Nors kariaujant Ramiajame vandenyne Japonijai sekėsi, karui besibaigiant patyrusi daugybę sutriuškinimų, o galų gale JAV subombardavus Hirosimą ir Nagasakį, Japonija 1945 m. rugsėjo 2 d. kapituliavo. JAV okupavus Japoniją, panaikinta imperija ir, spaudžiant amerikiečiams, paskelbta nauja konstitucija. Šalis išbuvo okupuota iki 1952 m.
Imperialistinės Japonijos egzistavimo laikotarpiu šalį valdžiusių imperatorių pomirtiniais vardais (Meidži, Taišio, Šiova) pavadinti ir laikotarpiai, kurių metu viešpatavo šie imperatoriai.
IstorijaKeisti
Du šimtmečius Edo laikotarpiu šiogūnų vykdyta valstybės izoliavimo politika, dar vadinama Sakoku, Kanagavos konvencija panaikinta 1854 m. Nuo to laiko buvo atnaujinta Japonijos prekyba su užsienio šalimis, pasirašyta daug prekybos sutarčių tarp Tokugavos šiogūnato ir Vakarų valstybių. Dėl tokių šiogūnato veiksmų kilo vidinis nepasitenkinimas, peraugęs į radikalų, ksenofobišką judėjimą, vadinamą sonnō jōi („gerbkime imperatorių, šalin barbarus“).[1]
1863 m. kovą buvo išleistas „įsakas išvyti barbarus“ (jap. 攘夷勅命 arba 攘夷実行の勅命; jōi chokumei arba jōi jikkō no chokumei). Nors šiogūnatas nesistengė priversti įsakymą vykdyti, tas sukėlė atakas prieš šalyje gyvenančius užsieniečius ir patį šiogūnatą. 1862 m. per Namamugi incidentą samurajų būrys iš Sacumos nužudė anglą Čarlazą L. Ričardsoną, tuo užrūstindami Britų imperiją, kuri pareikalavo reparacijų, o 1863 m. bombardavo Kagošimos uostą, galop privertusi Tokugavų valdžią sumokėti kompensaciją.[2] Užsieninių laivų apšaudymas Šimonosekyje ir atakos prieš užsieniečių nuosavybę privertė ne vien britus imtis griežtų priemonių – Didžioji Britanija, kartu su Nyderlandais, Prancūzija ir JAV ne kartą atakavo Šimonosekį..[3] Čiošiū klano nariai taip pat buvo surengę nepavykusį Hamaguri maištą. 1866 m. Sacumos ir Čiošiū klanai sudarė aljansą, kurio pagrindinis tikslas buvo bendromis jėgomis nuversti Tokugavų bakufu. 1867 m. pradžioje, nuo raupų mirus imperatoriui Komei, sostą užėmė jo sūnus Mutsuhito (Meiji).
Tų pačių metų lapkričio 9 d. Tokugava Jošinobu užleido savo pareigas ir valdžią imperatoriui, sutikdamas būti „įrankiu, vykdančiu imperatoriaus nurodymus“.[4] Taip baigėsi Tokugavos šiogūnato viešpatavimas.[5] Tačiau jis vis dar išliko valstybės galva, o tuo buvo nepatenkinti imperialistai.