Vikipedija

Saldutiškis

Saldutiškis
Saldutiškis, Lithuania - panoramio (22).jpg
Saldutiškio gatvelė
Saldutiskis COA.gif
Saldutiškis
Saldutiškis
Koordinatės 55°20′38″š. pl. 25°48′32″r. ilg. / 55.344°š. pl. 25.809°r. ilg. / 55.344; 25.809 (Saldutiškis)Koordinatės: 55°20′38″š. pl. 25°48′32″r. ilg. / 55.344°š. pl. 25.809°r. ilg. / 55.344; 25.809 (Saldutiškis)
Apskritis Utenos apskrities vėliava Utenos apskritis
Savivaldybė Utenos rajono savivaldybės vėliava Utenos rajono savivaldybė
Seniūnija Saldutiškio seniūnija
Gyventojų (2021) 261
Commons-logo.svg Vikiteka Saldutiškis
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Saldùtiškis
Kilmininkas: Saldùtiškio
Naudininkas: Saldùtiškiui
Galininkas: Saldùtiškį
Įnagininkas: Saldùtiškiu
Vietininkas: Saldùtiškyje
Istoriniai pavadinimai lenk. Syłgudyszki

Saldutiškis – miestelis Utenos rajono savivaldybėje, šalia geležinkelio ir plento  111  Utena–Kaltanėnai–Švenčionys . Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Stovi Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (pastatyta 1928 m.), veikia Saldutiškio pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas (LT-28018), išlikęs Saldutiškio dvaro parkas.

Pro Saldutiškį eina Vilniaus–Utenos geležinkelio linija (anksčiau Panevėžio–Švenčionėlių siaurasis geležinkelis). Apylinkėse telkšo Aiseto, Lamėsto ežerai, miestelio pakraštyje prasideda Labanoro giria.

Saldutiškio bažnyčia

EtimologijaKeisti

 
Įvažiavimo ženklas

Kalbininkų nuomone, pirmasis miestelio vardas buvo Salgudiškis, kas reiškė „gudų apgyventa vietovė, sala“. Paskui ši vietovė minima kaip Sundutiškis, Silgutiškis, o dabartinis pavadinimas atsiradęs iškreipus pastaruosius vardus.[2] Anksčiau taip pat minimas Spygudiškis.[3] Tačiau 2015 m. L. Bilkis, vadovaudamasis istoriniais šaltiniais, vietovardį paaiškino kilus nuo XVIII a. asmenvardžio Silgutis arba Silgėnas (asmenvardinis vietovardis).[4]

IstorijaKeisti

Saldutiškio dvaras minimas nuo XVIII a. pabaigos. Gyvenvietė pradėjo kurtis XIX a. pabaigoje, Jaloveckių iniciatyva nutiesus Panevėžio–Pastovių geležinkelį. Tai paskatino miško verslą. 1890 m. Saldutiškyje tebuvo vienas gyvenamasis namas. 1899–1900 m. statybininkų brigada iš Zakopanės Tatrų stiliumi pastatė dviaukštę medinę geležinkelio stotį. Stotis sudegė 1928 m. naktį iš kovo 3 d. į kovo 4 d.[5] XIX–XX a. sandūroje Saldutiškis buvo palivarkas ir dvaras, priklausęs Švenčionių apskrities Labanoro valsčiui.[6]

XX a. 1-ojoje pusėje įsikūrė miško eksploatacijos įmonė, miškų urėdija. I pasaulinio karo metais vokiečiai miestelyje buvo įsteigę apskrities centrą, kuris 1920 m. tapo Linkmenų valsčiaus centru Utenos apskrityje (pačios Linkmenys buvo okupuotos lenkų). Nepriklausomybės metais Saldutiškis ėmė augti: 1923 m. miestelyje buvo 8 sodybos, o 1940 m. jų buvo jau 50. XX a. trečiajame dešimtmetyje miestelyje pastatyta B. Brazdžio lentpjūvė, tiekusi elektrą Saldutiškiui ir aplinkiniams kaimams; veikė žemės ūkio mokykla, vaistinė, knygynas, kepykla, nakvynės namai, kelios parduotuvės. Gatvės išgrįstos (dalis grindinio išsaugota iki šių dienų), mediniai šaligatviai pakeisti cementiniais.

1940 m. įkurta biblioteka. Sovietiniais okupacijos 1940–1941 m. Saldutiškis smarkiai nukentėjo: B. Kviklio duomenimis, per 1941 m. birželio trėmimus iš Saldutiškio geležinkelio stoties išvežti 5 vagonai tremtinių, karo metais buvo išžudytos visos Saldutiškio žydų šeimos.

XX a. pokario metais apylinkėse veikė Vytauto apygardos, Tigro partizanų rinktinės partizanai. Sudegus medinei geležinkelio stočiai, stoties pastatą iki XX a. devintojo dešimtmečio vidurio atstojo nuo bėgių nukeltas siaurojo geležinkelio vagonas. Saldutiškio geležinkelio stotis oficialiai uždaryta 2003 m. rugsėjį.[7]

2002 m. patvirtintas Saldutiškio herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1835–1915 m. Labanoro valsčius Švenčionių apskritis
1916–1918 m. ? Saldutiškio apskrities centras
1920–1939 m. Linkmenų valsčiaus centras Utenos apskritis
1939–1940 m. Saldutiškio valsčiaus centras
1940–1941 m. Švenčionėlių apskritis
1941–1950 m. Švenčionių apskritis
1950–1959 m. Saldutiškio apylinkės centras Švenčionėlių rajonas
1959–1995 m. Utenos rajonas
1995– Saldutiškio seniūnijos centras Utenos rajono savivaldybė

GyventojaiKeisti

 
Akmeninis grindinys
 
Nepriklausomybės paminklas
 
 
Demografinė raida tarp 1923 m. ir 2021 m.
1923 m.sur.[8] 1959 m.sur.[9] 1970 m.sur.[10] 1979 m.sur.[11] 1982 m.[12] 1986 m.[13]
71 306 408 434 455 443
1989 m.sur.[14] 2001 m.sur.[15] 2011 m.sur.[16] 2021 m.sur.[17] - -
447 389 343 261 - -


JaloveckiaiKeisti

Saldutiškio istorija glaudžiai susijusi susijęs su Jaloveckių gimine, kuriai miestelis priklausė XIX–XX a. Karo inžinierius, generolas Boleslovas Jaloveckis (1846–1918) Saldutiškyje įkūrė dendrologinį parką (be viso kito riešutmedis, retų rūšių eglės, maumedžiai), jo rūpesčiu miestelis buvo apsodintas liepomis ir juodosiomis tuopomis. 1907 m. B. Jaloveckis Vilniuje išleido knygutę lietuvių ir lenkų kalba „Lietuva ir jos reikalai, tautiškas Lietuvos katekizmas“, bendradarbiavo laikraštyje Litwa. B. Jaloveckio sūnus Mieczysław Jałowiecki (1876–1962), agronomas, Vilniaus žemės banko dvarų taksatorius, nutapė 1500 akvarelinių dvarų vaizdų „Wizerunki dworów na ziemiach Rzeczpospolitej“. Šalia Saldutiškio, greta miestelio kapinių, išliko ir tvarkomos Jaloveckių šeimos kapinėlės. Buvusiame Jaloveckių dvare sovietiniais metais veikė valdžios įstaigos, XX a. pabaigoje dvaras perduotas klebonijai, vėliau tapo privačiu.

ŠaltiniaiKeisti

  1. ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. ↑ 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 126
  3. ↑ Ingrida Semaškaitė. „Lietuvos dvarai“. Enciklopedinis žinynas. – Vilnius, „Algimantas“, 2010. // psl. 357
  4. ↑ L. Bilkis. Dėl miestelio vardo „Saldùtiškis“ raidos ir kilmės. // Baltistica. 2015, t. 50, Nr. 2, p. 331-346.
  5. ↑ Raimondas Guobis (2016). „Siaurukas“ senose fotografijose. Utenos spaustuvė. ISBN 978-9955-35-192-4. 
  6. ↑ Syłgudyszki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 739 psl. (lenk.)
  7. ↑ Dėl viešojo naudojimo geležinkelio linijos Pabradė-valstybės siena ir valstybės siena-Adutiškis-Didžiasalis (su joje esančiomis Adutiškio ir Didžiasalio stotimis), taip pat Karsakiškio, Šapelių, Šarkių, Lyduvėnų, Radžiūnų, Lauksargių, Mergalaukio, Dapšionių, Medininkų, Genių, Čiūtelių, Lūšės, Saldutiškio, Labos, Panemunėlio, Varlaukio, Žilių, Visagino ir Skersabalių stočių uždarymo
  8. ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  9. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  10. ↑ Saldutiškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 150 psl.
  11. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  12. ↑ Saldutiškis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 616 psl.
  13. ↑ Saldutiškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 615
  14. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  15. ↑ Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  16. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
  17. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  • Saldutiškis. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 741 psl.
  • Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. T. I, 1989. Psl. 741–743.

NuorodosKeisti

Aplinkinės gyvenvietės

  UTENA – 24 km
Kuktiškės – 10 km 		 
     
     
     
 Linkmenys – 12 km
ŠVENČIONĖLIAI – 31 km
Labanoras – 11 km
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Saldutiškis&oldid=6857806"