Saldutiškis

Saldutiškis

Koordinatės

55°21′11″š. pl. 25°48′50″r. ilg. / 55.353°š. pl. 25.814°r. ilg.Koordinatės: 55°21′11″š. pl. 25°48′50″r. ilg. / 55.353°š. pl. 25.814°r. ilg.

Apskritis

Utenos apskritis

Savivaldybė

Utenos rajono savivaldybė

Seniūnija

Saldutiškio seniūnija

Gyventojų skaičius

343 ^{(2011 m.)}

Vikiteka:

SaldutiškisVikiteka

lenk. Syłgudyszki

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė)^[1]
Vardininkas:	Saldùtiškis
Kilmininkas:	Saldùtiškio
Naudininkas:	Saldùtiškiui
Galininkas:	Saldùtiškį
Įnagininkas:	Saldùtiškiu
Vietininkas:	Saldùtiškyje

Saldutiškis – miestelis Utenos rajone, šalia geležinkelio ir plento 111 Utena–Kaltanėnai–Švenčionys . Seniūnijos ir seniūnaitijos centras.

Yra Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (pastatyta 1928 m.), Saldutiškio pagrindinė mokykla, biblioteka (nuo 1940 m.), paštas (LT-28018), išlikęs Saldutiškio dvaro parkas.

Saldutiškio bažnyčia

Pro Saldutiškį eina Vilniaus–Utenos geležinkelio linija (anksčiau Panevėžio–Švenčionėlių siaurasis geležinkelis).

Turinys

1 Gamta ir geografija
- 1.1 Aplinkinės gyvenvietės
2 Istorija
3 Gyventojai
- 3.1 Jaloveckiai
4 Šaltiniai
5 Nuorodos

Gamta ir geografijaKeisti

Apylinkėse telkšo Aiseto, Lamėsto ežerai, miestelio pakraštyje prasideda Labanoro giria.

Aplinkinės gyvenvietėsKeisti

UTENA – 24 km
Kuktiškės – 10 km

Linkmenys – 12 km
ŠVENČIONĖLIAI – 31 km

Labanoras – 11 km

IstorijaKeisti

Saldutiškio dvaras minimas nuo XVIII a. pabaigos. Gyvenvietė pradėjo kurtis XIX a. pabaigoje, Jaloveckių iniciatyva nutiesus Panevėžio–Pastovio geležinkelį. Tai paskatino miško verslą. 1890 m. Saldutiškyje tebuvo vienas gyvenamasis namas. 1899–1900 m. statybininkų brigada iš Zakopanės Tatrų stiliumi pastatė dviaukštę medinę geležinkelio stotį. Stotis sudegė 1928 m., naktį iš kovo 3 d. į kovo 4 d.^[2]

XX a. pirmojoje pusėje įsikūrė miško eksploatacijos įmonė, miškų urėdija.

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai miestelyje buvo įsteigę apskrities centrą, kuris 1920 m. tapo Linkmenų valsčiaus centru Utenos apskrityje (pačios Linkmenys buvo okupuotos lenkų). Nepriklausomybės metais Saldutiškis ėmė augti: 1923 m. miestelyje buvo 8 sodybos, o 1940 m. jų buvo jau 50. XX a. trečiajame dešimtmetyje miestelyje pastatyta B. Brazdžio lentpjūvė, tiekusi elektrą Saldutiškiui ir aplinkiniams kaimams; veikė žemės ūkio mokykla, vaistinė, knygynas, kepykla, nakvynės namai, kelios parduotuvės. Gatvės išgrįstos (dalis grindinio išsaugota iki šių dienų), mediniai šaligatviai pakeisti cementiniais.

Sovietiniais okupacijos 1940–1941 metais Saldutiškis smarkiai nukentėjo: B. Kviklio duomenimis, per 1941 m. birželio trėmimus iš Saldutiškio geležinkelio stoties išvežti 5 vagonai tremtinių, karo metais buvo išžudytos visos Saldutiškio žydų šeimos.

Sudegus medinei geležinkelio stočiai, stoties pastatą iki XX a. devintojo dešimtmečio vidurio atstojo nuo bėgių nukeltas siaurojo geležinkelio vagonas. Geležinkelio stotis oficialiai uždaryta 2003 m. rugsėjį.^[3]

2002 m. patvirtintas Saldutiškio herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1835–1915 m.	?	Švenčionių apskritis
1916–1918 m.	?	Saldutiškio apskrities centras
1920–1939 m.	Linkmenų valsčiaus centras	Utenos apskritis
1939–1940 m.	Saldutiškio valsčiaus centras	Utenos apskritis
1940–1941 m.		Švenčionėlių apskritis
1941–1950 m.		Švenčionių apskritis
1950–1959 m.	Saldutiškio apylinkės centras	Švenčionėlių rajonas
1959–1995 m.	Saldutiškio apylinkės centras	Utenos rajonas
1995–	Saldutiškio seniūnijos centras	Utenos rajono savivaldybė

GyventojaiKeisti

Įvažiavimo ženklas

Akmeninis grindinys

Nepriklausomybės paminklas

1970 m.^sur.^[4]	1982 m.^[5]	1986 m.^[6]	2001 m.^sur.	2011 m.^sur.
Demografinė raida tarp 1970 m. ir 2011 m.
388	455	443	389	343

JaloveckiaiKeisti

Saldutiškio istorija glaudžiai susijusi susijęs su Jaloveckių gimine, kuriai miestelis priklausė XIX–XX a. Karo inžinierius, generolas Boleslovas Jaloveckis (1846–1918) Saldutiškyje įkūrė dendrologinį parką (be viso kito riešutmedis, retų rūšių eglės, maumedžiai), jo rūpesčiu miestelis buvo apsodintas liepomis ir juodosiomis tuopomis. 1907 m. B. Jaloveckis Vilniuje išleido knygutę lietuvių ir lenkų kalba „Lietuva ir jos reikalai, tautiškas Lietuvos katekizmas“, bendradarbiavo laikraštyje Litwa. B. Jaloveckio sūnus Mieczysław Jałowiecki (1876–1962), agronomas, Vilniaus žemės banko dvarų taksatorius, nutapė 1500 akvarelinių dvarų vaizdų „Wizerunki dworów na ziemiach Rzeczpospolitej“. Šalia Saldutiškio, greta miestelio kapinių, išliko ir tvarkomos Jaloveckių šeimos kapinėlės. Buvusiame Jaloveckių dvare sovietiniais metais veikė valdžios įstaigos, XX a. pabaigoje dvaras perduotas klebonijai, vėliau tapo privačiu.

ŠaltiniaiKeisti

↑ Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
↑ Raimondas Guobis (2016). „Siaurukas“ senose fotografijose. Utenos spaustuvė. ISBN 978-9955-35-192-4.
↑ Dėl viešojo naudojimo geležinkelio linijos Pabradė-valstybės siena ir valstybės siena-Adutiškis-Didžiasalis (su joje esančiomis Adutiškio ir Didžiasalio stotimis), taip pat Karsakiškio, Šapelių, Šarkių, Lyduvėnų, Radžiūnų, Lauksargių, Mergalaukio, Dapšionių, Medininkų, Genių, Čiūtelių, Lūšės, Saldutiškio, Labos, Panemunėlio, Varlaukio, Žilių, Visagino ir Skersabalių stočių uždarymo
↑ Saldutiškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 150 psl.
↑ Saldutiškis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 616 psl.
↑ Saldutiškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 615 psl.

Saldutiškis. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 741 psl.
Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. T. I, 1989. Psl. 741–743.

NuorodosKeisti

v • a • r

Svarbiausios gyvenvietės Utenos rajone

[1] Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)

[2] Raimondas Guobis (2016). „Siaurukas“ senose fotografijose. Utenos spaustuvė. ISBN 978-9955-35-192-4.

[3] Dėl viešojo naudojimo geležinkelio linijos Pabradė-valstybės siena ir valstybės siena-Adutiškis-Didžiasalis (su joje esančiomis Adutiškio ir Didžiasalio stotimis), taip pat Karsakiškio, Šapelių, Šarkių, Lyduvėnų, Radžiūnų, Lauksargių, Mergalaukio, Dapšionių, Medininkų, Genių, Čiūtelių, Lūšės, Saldutiškio, Labos, Panemunėlio, Varlaukio, Žilių, Visagino ir Skersabalių stočių uždarymo

[MLTE-4] Saldutiškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 150 psl.

[LTE-5] Saldutiškis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 616 psl.

[TLE-6] Saldutiškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 615 psl.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]