Saldutiškis

Portal.svg
Saldutiškis
Saldutiškis, Lithuania - panoramio (22).jpg
Saldutiškio gatvelė
Saldutiskis COA.gif

Saldutiškis
Koordinatės 55°21′11″š. pl. 25°48′50″r. ilg. / 55.353°š. pl. 25.814°r. ilg. / 55.353; 25.814 (Saldutiškis)Koordinatės: 55°21′11″š. pl. 25°48′50″r. ilg. / 55.353°š. pl. 25.814°r. ilg. / 55.353; 25.814 (Saldutiškis)
Apskritis Utenos apskrities vėliava Utenos apskritis
Savivaldybė Utenos rajono savivaldybės vėliava Utenos rajono savivaldybė
Seniūnija Saldutiškio seniūnija
Gyventojų skaičius 343 (2011 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka SaldutiškisVikiteka
Istoriniai pavadinimai lenk. Syłgudyszki
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Saldùtiškis
Kilmininkas: Saldùtiškio
Naudininkas: Saldùtiškiui
Galininkas: Saldùtiškį
Įnagininkas: Saldùtiškiu
Vietininkas: Saldùtiškyje

Saldutiškis – miestelis Utenos rajone, šalia geležinkelio ir plento  111  Utena–Kaltanėnai–Švenčionys . Seniūnijos ir seniūnaitijos centras.

Yra Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (pastatyta 1928 m.), Saldutiškio pagrindinė mokykla, biblioteka (nuo 1940 m.), paštas (LT-28018), išlikęs Saldutiškio dvaro parkas.

Saldutiškio bažnyčia

Pro Saldutiškį eina Vilniaus–Utenos geležinkelio linija (anksčiau Panevėžio–Švenčionėlių siaurasis geležinkelis).

Gamta ir geografijaKeisti

Apylinkėse telkšo Aiseto, Lamėsto ežerai, miestelio pakraštyje prasideda Labanoro giria.

Aplinkinės gyvenvietėsKeisti

  UTENA – 24 km
Kuktiškės – 10 km 		 
     
     
     
 Linkmenys – 12 km
ŠVENČIONĖLIAI – 31 km
Labanoras – 11 km

IstorijaKeisti

Saldutiškio dvaras minimas nuo XVIII a. pabaigos. Gyvenvietė pradėjo kurtis XIX a. pabaigoje, Jaloveckių iniciatyva nutiesus Panevėžio–Pastovio geležinkelį. Tai paskatino miško verslą. 1890 m. Saldutiškyje tebuvo vienas gyvenamasis namas. 1899–1900 m. statybininkų brigada iš Zakopanės Tatrų stiliumi pastatė dviaukštę medinę geležinkelio stotį. Stotis sudegė 1928 m., naktį iš kovo 3 d. į kovo 4 d.[2]

XX a. pirmojoje pusėje įsikūrė miško eksploatacijos įmonė, miškų urėdija.

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai miestelyje buvo įsteigę apskrities centrą, kuris 1920 m. tapo Linkmenų valsčiaus centru Utenos apskrityje (pačios Linkmenys buvo okupuotos lenkų). Nepriklausomybės metais Saldutiškis ėmė augti: 1923 m. miestelyje buvo 8 sodybos, o 1940 m. jų buvo jau 50. XX a. trečiajame dešimtmetyje miestelyje pastatyta B. Brazdžio lentpjūvė, tiekusi elektrą Saldutiškiui ir aplinkiniams kaimams; veikė žemės ūkio mokykla, vaistinė, knygynas, kepykla, nakvynės namai, kelios parduotuvės. Gatvės išgrįstos (dalis grindinio išsaugota iki šių dienų), mediniai šaligatviai pakeisti cementiniais.

Sovietiniais okupacijos 1940–1941 metais Saldutiškis smarkiai nukentėjo: B. Kviklio duomenimis, per 1941 m. birželio trėmimus iš Saldutiškio geležinkelio stoties išvežti 5 vagonai tremtinių, karo metais buvo išžudytos visos Saldutiškio žydų šeimos.

Sudegus medinei geležinkelio stočiai, stoties pastatą iki XX a. devintojo dešimtmečio vidurio atstojo nuo bėgių nukeltas siaurojo geležinkelio vagonas. Geležinkelio stotis oficialiai uždaryta 2003 m. rugsėjį.[3]

2002 m. patvirtintas Saldutiškio herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1835–1915 m. ? Švenčionių apskritis
1916–1918 m. ? Saldutiškio apskrities centras
1920–1939 m. Linkmenų valsčiaus centras Utenos apskritis
1939–1940 m. Saldutiškio valsčiaus centras
1940–1941 m. Švenčionėlių apskritis
1941–1950 m. Švenčionių apskritis
1950–1959 m. Saldutiškio apylinkės centras Švenčionėlių rajonas
1959–1995 m. Utenos rajonas
1995– Saldutiškio seniūnijos centras Utenos rajono savivaldybė


GyventojaiKeisti

 
Įvažiavimo ženklas
 
Akmeninis grindinys
 
Nepriklausomybės paminklas
 
 
Demografinė raida tarp 1923 m. ir 2011 m.
1923 m.sur.[4] 1959 m.sur.[5] 1970 m.sur.[6] 1979 m.sur.[7] 1982 m.[8] 1986 m.[9] 1989 m.sur.[10] 2001 m.sur.[11] 2011 m.sur.[12]
71 306 408 434 455 443 447 389 343


JaloveckiaiKeisti

Saldutiškio istorija glaudžiai susijusi susijęs su Jaloveckių gimine, kuriai miestelis priklausė XIX–XX a. Karo inžinierius, generolas Boleslovas Jaloveckis (1846–1918) Saldutiškyje įkūrė dendrologinį parką (be viso kito riešutmedis, retų rūšių eglės, maumedžiai), jo rūpesčiu miestelis buvo apsodintas liepomis ir juodosiomis tuopomis. 1907 m. B. Jaloveckis Vilniuje išleido knygutę lietuvių ir lenkų kalba „Lietuva ir jos reikalai, tautiškas Lietuvos katekizmas“, bendradarbiavo laikraštyje Litwa. B. Jaloveckio sūnus Mieczysław Jałowiecki (1876–1962), agronomas, Vilniaus žemės banko dvarų taksatorius, nutapė 1500 akvarelinių dvarų vaizdų „Wizerunki dworów na ziemiach Rzeczpospolitej“. Šalia Saldutiškio, greta miestelio kapinių, išliko ir tvarkomos Jaloveckių šeimos kapinėlės. Buvusiame Jaloveckių dvare sovietiniais metais veikė valdžios įstaigos, XX a. pabaigoje dvaras perduotas klebonijai, vėliau tapo privačiu.

ŠaltiniaiKeisti

  1. ↑ Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. ↑ Raimondas Guobis (2016). „Siaurukas“ senose fotografijose. Utenos spaustuvė. ISBN 978-9955-35-192-4.
  3. ↑ Dėl viešojo naudojimo geležinkelio linijos Pabradė-valstybės siena ir valstybės siena-Adutiškis-Didžiasalis (su joje esančiomis Adutiškio ir Didžiasalio stotimis), taip pat Karsakiškio, Šapelių, Šarkių, Lyduvėnų, Radžiūnų, Lauksargių, Mergalaukio, Dapšionių, Medininkų, Genių, Čiūtelių, Lūšės, Saldutiškio, Labos, Panemunėlio, Varlaukio, Žilių, Visagino ir Skersabalių stočių uždarymo
  4. ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  5. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  6. ↑ Saldutiškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 150 psl.
  7. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  8. ↑ Saldutiškis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 616 psl.
  9. ↑ Saldutiškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 615 psl.
  10. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  11. ↑ Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  12. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
  • Saldutiškis. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 741 psl.
  • Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. T. I, 1989. Psl. 741–743.

NuorodosKeisti


v • a • r
Svarbiausios gyvenvietės Utenos rajone

Daugailiai | Kuktiškės | Leliūnai | Saldutiškis | Sudeikiai | Tauragnai | Utena | Užpaliai | Vyžuonos

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Saldutiškis&oldid=6198664"