Vikipedija

Panevėžio–Pastovių siaurasis geležinkelis

(Nukreipta iš puslapio Panevėžio–Pastovių geležinkelis)
Panevėžio–Pastovių siaurasis geležinkelis
Vieta
ŠalysLietuvos vėliava Lietuva, Baltarusijos vėliava Baltarusija
MiestaiPanevėžys – Anykščiai – Utena – Švenčionėliai – Pastovys
Pagrindinė informacija
Tipastarpmiestinis
Statybų pradžia1894 m.
Atidarymas1901 m.
Techninė informacija
Vėžė750 mm vėžė
1520 mm vėžė (Švenčionėliai-Utena nuo 1974 m.)
Išvystomas greitis25–70 km/h[1]
Infolentelė: žiūrėti • aptarti • redaguoti

Panevėžio–Pastovių siaurasis geležinkelis (arba Švenčionių siaurasis geležinkelis)[2] – buvęs 750 mm vėžės siaurasis geležinkelis, jungęs Panevėžį su Pastovimis (Baltarusija). Šiuo metu naudojama tik dalis istorinio ruožo – Panevėžio–Rubikių siaurasis geležinkelis, kurią eksploatuoja įmonė „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“.

Istorija

redaguoti
 
Troškūnų geležinkelio stotis 2013 m.
 
Utenos siaurojo geležinkelio stotis 2012 m.
 
Geležinkelio tiltas virš  A14  Vilnius–Utena  šalia Narkūnų, 2017 m. Tiltas skirtas 1520 mm vėžės atkarpai Rubikiai–Utena, tačiau niekada nebuvo naudojamas.
 
Geležinkelis netoli Kuktiškių

Rusijos imperijai nutiesus plačiųjų geležinkelių tinklą (dabartinę Lietuvos teritoriją kirto Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis ir Liepojos–Romnų geležinkelis), imtasi statyti privežamuosius siauruosius geležinkelius. 1894 m. birželio 27 d. Pirmoji privažiuojamųjų kelių bendrovė, kuriai vadovavo Saldutiškio dvaro dvarininko A. Jaloveckio sūnus Boleslovas Jaloveckis, gavo caro valdžios leidimą tiesti ir eksploatuoti Panevėžio–Pastovių siaurojo geležinkelio liniją.[3] 1895 m. lapkričio 11 d. atidaryta pirmoji linijos atkarpa Švenčionėliai–Pastovys (70,4 km),[4] joje prasidėjo reguliarus traukinių eismas. Tai buvo pirmoji 750 mm vėžė Rusijos imperijoje.[5]

1897 m. pradėta tiesti 144 km ilgio Panevėžio–Švenčionėlių atkarpa, kurioje įrengtos Troškūnų ir Utenos geležinkelio stotys, 4 platformos, 5 prasilenkimo keliai. Atkarpoje įrengtos 39 akmeninės pralaidos, pastatyti 99 mediniai tiltai per upes ir kelius, didžiausias iš jų – apie 100 m ilgio Anykščių geležinkelio tiltas. Šalia Švenčionėlių įrengtas viadukas virš Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio. Pabėgiai buvo dedami mediniai.[6] Darbinių traukinių eismas atkarpa prasidėjo 1899 m. rugsėjo 28 d., oficialus atidarymas įvyko 1901 m. gegužės 13 d.[7][8] Tiesimo darbams finansuoti išleistos 1,7698 mln. rublių emisijos, 100 rublių vertės akcijos-obligacijos, užtikrinančios 5 proc. kasmetinį pelną. Akcijas-obligacijas be kitų pasirašė ir B. Jaloveckis.[1] Iš viso Panevėžio–Pastovių ruožo statybos kainavo 4,3 mln. rublių.[9] Ruožas daugiausia naudotas medienai iš smarkiai kertamų Rytų Lietuvos miškų vežti.[10]

Iš viso Panevėžio–Pastovių geležinkelio ilgis siekė 215 km, jame buvo įrengtos 22 stotys.[11][12] Geležinkelio nutiesimas paskatino aplinkinių gyvenviečių urbanizaciją, prekybos vystymąsi.[4] Be keleivių geležinkeliu gabenta mediena, linų pluoštas, maisto pramonės žaliavos ir produktai.[1] Geležinkelio riedmenis prižiūrėjo ir remontavo du depai – Švenčionėliuose (12 vietų) ir Panevėžyje (2 vietų), riedmenų ūkį sudarė 15 garvežių, 112 krovininių vagonų, 58 keleiviniai vagonai, 6 pašto vagonai, 154 krovinių platformos. 1903 m. pervežta 65 tūkst. tonų krovinių ir 40,6 tūkst. keleivių,[13] 1911 m. – 19,5 tūkst. tonų miško ir apie 5 tūkst. tonų grūdų.[14]

1920 m. lenkams okupavus Vilniaus kraštą iki Kaltanėnų, paskutinė Lietuvos teritorijoje likusi geležinkelio stotis buvo Kiauneliškyje, o bėgiai tarp Kiauneliškio ir Švenčionėlių nuardyti.[8] 125 km ilgio reisas Panevėžys–Kuktiškės tuo metu kelyje užtrukdavo 4 valandas.[1] 1939 m. Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai, atkarpa Kiauneliškis–Švenčionėliai atstatyta per tris savaites rudenį, pastatyti tiltai per Kiauną (45 m ilgio) ir Žeimeną (35 m ilgio), 35 m ilgio viadukas. Tiesimo darbus padėjo atlikti savanoriai talkininkai iš Kurklių, Antaliedės, Peliagrindos, Mykoliškių ir kitų kaimų. Traukinių eismas visame Panevėžio–Švenčionėlių ruože atnaujintas 1939 m. lapkričio 24 d.[15]

1937–1938 m. nutiestas 750 mm vėžės ruožas Panevėžys–Joniškėlis. XX a. pradžioje buvo numatytas ruožas Troškūnai–Ukmergė, tačiau neįgyvendintas.[16] 1940 m. Švenčionėlių stotis turėjo aštuonis siaurajai vėžei pritaikytus garvežius.[17]

1972–1974 m. 50 km ilgio atkarpa Utena–Švenčionėliai buvo perdaryta į 1520 mm vėžę.[18][19] Pradėtas ir 92,8 km ilgio atkarpos Panevėžys–Utena perdarymas, numatyta sąmatinė projekto vertė – 27 mln. rublių.[20] 1972 m. gruodį iš Švenčionėlių išvyko paskutinis siaurojo geležinkelio traukinys, 1973 m. pradėta ardyti bėgius.[17] Neperdaryta geležinkelio dalis (Švenčionėliai–Pastovys) išardyta kaip nenaudinga, pakeičiant krovinių ir keleivių vežimą autotransportu.[18][16] Geležinkelio ruožas Utena–Anykščiai buvo išardytas, pradėti plačiojo geležinkelio tiesimo darbai atskiruose ruožuose. 1975 m. sausį atidarytas atnaujintas ruožas.[21] Beveik pilnai buvo nutiestas kelių kilometrų ruožas nuo Utenos plačiojo geležinkelio stoties su dviem viadukais virš automobilių kelių ir tiltu, pakloti bėgiai, tačiau geležinkelio tiesimo darbai sustojo ir 1992 m. ruožas išardytas.

Iki Nepriklausomybės atkūrimo naudojamas liko Panevėžio–Rubikių originalios vėžės ruožas, naudotas kvarcinio smėlio ir keleivių pervežimui. 1987 m. vasarą ruože Anykščiai–Rubikiai kursavo jaunųjų geležinkelininkų aptarnaujamas traukinys „Nykštukas“, savo veiklą baigęs po kelių vasarų dėl finansavimo stygiaus.[18] 1999 m. nutrauktas krovinių vežimas Panevėžio–Rubikių ruože, 2001 m. kovo 24 d. atšaukti ir reguliarūs šio ruožo keleiviniai reisai.[22][1] Tų pačių metų kovo 25 d. nutrauktas keleivinių traukinių eismas Utenos–Švenčionėlių atkarpoje.[23]

Stotys

redaguoti

Taip pat skaitykite

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Raimondas Guobis (2016). „Siaurukas“ senose fotografijose. Utenos spaustuvė. ISBN 978-9955-35-192-4.
  2. ↑ Lietuvos geležinkeliai: nepriklausomo darbo dešimtmetis (1991–2001). – Vilnius, LG Leidybos centras, 2001. // psl. 15
  3. ↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 15
  4. ↑ 4,0 4,1 „„Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Kelionė Lietuvos geležinkelių istorijos bėgiais, I dalis“. 2015-01-11. Suarchyvuotas originalas 2017-02-17. Nuoroda tikrinta 2017-01-12.
  5. ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 63
  6. ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 67
  7. ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 65
  8. ↑ 8,0 8,1 8,2 8,3 Kuktiškių istorijos fragmentai. Geležinkelis
  9. ↑ А. Никитин. Постройка и эксплуатация узкоколейных подъездных железных дорог. – СПб., 1909. // psl. 113
  10. ↑ Geležinkelio transportas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 594
  11. ↑ Aukštaitijos siaurojo geležinkelio istorija
  12. ↑ Antanas Gravrogkas (1929). Lietuvos geležinkelių pirmasis dešimtmetis. Kaunas.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  13. ↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 24
  14. ↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 18
  15. ↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 43
  16. ↑ 16,0 16,1 Taparauskaitė, Iveta (2010). „Lietuvos geležinkelių raida“ (PDF). Žiemgala. Nuoroda tikrinta 2017-01-12.
  17. ↑ 17,0 17,1 17,2 17,3 17,4 17,5 Jakštas, Algis. „Siaurukas – neatsiejama Švenčionėlių istorijos dalis“. Švenčionių kraštas. Suarchyvuotas originalas 2017-01-18. Nuoroda tikrinta 2017-01-12.
  18. ↑ 18,0 18,1 18,2 Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 66
  19. ↑ Aukštaitijos keliais ir šunkeliais
  20. ↑ Geležinkelis Utena – Panevėžys
  21. ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 234
  22. ↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 68
  23. ↑ „"Lietuvos geležinkeliai" nutraukia kai kurių keleivinių traukinių eismą“. delfi.lt. Delfi. BNS. 2001-03-13. Nuoroda tikrinta 2024-03-15.
  24. ↑ Prisimintas siaurasis Aukštaitijos krašto geležinkelis Archyvuota kopija 2017-02-03 iš Wayback Machine projekto.
  25. ↑ „Первое ОПП (Свенцянско-Березвечская ж.д.)“. Suarchyvuota iš originalo 2014-01-05. Nuoroda tikrinta 2018-05-15.


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Panevėžio–Pastovių_siaurasis_geležinkelis&oldid=7545522"