Suomių kalba
Suomių kalba suomen kieli | |
Kalbama | Suomijoje, Estijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Rusijoje (Karelijoje) |
---|---|
Kalbančiųjų skaičius | ~6,5 mln.[1] |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | 124 |
Kilmė | Uralo Finougrų Finų Baltijos finų Suomių |
Oficialus statusas | |
Oficiali kalba | Suomija Europos Sąjunga |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1 | fi |
ISO 639-2 | fin |
ISO 639-3 | fin |
SIL | ? |
Geografinis paplitimas | |
Suomių kalba – kalba, kuria kalba dauguma Suomijos gyventojų ir etniniai suomiai, gyvenantys už Suomijos ribų. Tai yra ir oficiali Suomijos kalba, ir oficiali mažumos kalba Švedijoje.
Suomių kalba priklauso Uralo kalbų šeimos finougrų kalbų grupės Baltijos finų kalbų pogrupiui ir pagal kaitybą priskiriama agliutinacinėms kalboms.
Suomių kalba šnekama Suomijoje (išskyrus švediškąją kalbos sritį ir Enarės bei Utsjokio sritis, kur kalbama dar ir samių kalba), Finnmarko provincijoje Norvegijoje, šiaurės rytų Norboteno provincijoje Švedijoje, Sankt Peterburgo srityje bei pavienėse teritorijose Sibire ir Šiaurės Amerikoje. Iš viso suomiškai kalba apie 6,5 milijonus žmonių. Suomiai patys save vadina dgs. suomalaiset (vns. suomalainen; suo 'pelkė', maa 'kraštas'), o savo kalbą suomi.
Populiari nuomonė, kad šią kalba išmokti labai sunku, bet taip yra greičiausiai dėl to, kad bemaž visos aplinkinės tautos, išskyrus estus, kalba indoeuropiečių šeimos kalbomis, kurių struktūra labai skiriasi nuo suomių kalbos.
Suomių rašomosios kalbos kūrėju laikomas vyskupas Mikael Agricola (1508–1557 m.). Dėl švedų kalbos įtakos keletą šimtmečių daugiausia buvo vartojama buityje, tik 1863 m. gavo lygias teises su pastarąja kalba.
Fonetika
redaguotiBalsiai: a, e, i, o, u, ä, y, ö. Ilgieji balsiai žymimi dvigubu balsio ženklu.
Tvirtagaliai dvibalsiai: ie, uo, yö (kilę iš ilgųjų e, o, ö).
Tvirtapradžiai dvibalsiai: au, äy, ei ir kt. (iš viso 14).
Balsių harmonija: a, o, u negali būti tame pačiame žodyje su y, ä, ö.
Priebalsiai: d, h, j, k, l, m, b, p, r, s, t, v. Šiuolaikinėje bendrinėje kalboje žodis negali prasidėti ar baigtis daugiau kaip vienu priebalsiu, o žodžio viduryje retai pasitaiko trys priebalsiai vienas po kito.
Žodžio kirtis: pirmajame skiemenyje (dėl finougrų įtakos latvių kalbos kirtis tapo fiksuotas pirmajame skiemenyje). Kirtis nedaro įtakos garso ilgumui.
Skiemenys
redaguotiSuomių kalboje skiemens riba yra prieš kiekvieną priebalsis + balsis junginį, pvz., ka-la, kaik-ki, suu-ri, päi-vä, Ant-ti, Hel-sin-ki, Hel-sin-gis-sä-kin.
Žodžių daryba
redaguotiŽodžių jungimas – labiausiai paplitęs naujų žodžių darybos būdas. Dažniausiai jungiami daiktavardžiai ir būdvardžiai. Sudurtiniai žodžiai gali būti sudaryti iš dviejų ir daugiau žodžių, pvz: kirjahylly 'knygų lentyna' < kirja 'knyga' + hylly 'lentyna'.
Morfologija
redaguotiGausu linksnių: yra net 6 vietininko linksniai – trys vidaus (inesyvas, iliatyvas, eliatyvas) ir trys pašalio (adesyvas, aliatyvas, abliatyvas), taip pat vardininkas, kilmininkas, partityvas, esyvas, transliatyvas, komitatyvas, abesyvas, instruktyvas, įvardžiai gali turėti dar ir galininką. Iš viso yra 15 reguliarių linksnių. Be jų, vartojami dar vadinamieji prieveiksminiai linksniai (juos gali turėti nedidelė žodžių grupė, paprastai žodžiai su šiais linksniais neturi pažyminių ir todėl dažniausiai yra laikomi prieveiksmiais): superesyvas, deliatyvas, subliatyvas, liatyvas, temporalis (laiką nurodantis linksnis), kauzalis, multiplikatyvas, distributyvas, temporalis-distributyvas, proliatyvas, situatyvas, opozityvas, tarmėse ir eksesyvas.[2][3] Linksnių vartojimas lietuviams sudaro nemažai keblumų, ypač tada, kai jie atstoja ir prielinksnį.
Būdvardžiai linksniuojami taip, kaip ir daiktavardžiai, išskyrus komitatyvą. Be gausybės linksnių vartojami ir kai kurie prielinksniai bei polinksniai, kurių dalis yra linksniuojami, pvz., kylän keskellä (viduryje kaimo), kylän keskeltä (iš kaimo vidurio), keskelle merta (viduryje marių).
Giminių suomių kalba neturi.
Veiksmažodis turi keturias nuosakas, gausu bendraties ir dalyvių formų.
Baltų ir suomių kalbų ryšiai
redaguotiSuomiai dar ikiistoriniais laikais iš baltų perėmė nemažai leksikos, ypač apibūdinančios tuo metu finams naujas realijas: sielu 'siela', keli 'kelias', silta 'tiltas', ratas 'ratas', pirtti 'pirkia' (plg. pirtis), seinä 'siena', reki 'rogės', terva 'derva', paimen 'piemuo', tarha 'daržas', jyvä 'javai', herne 'žirnis', ruis 'rugys', vaha 'vaškas', vuota 'oda', hihna 'šikšna', porsas 'paršas', oinas 'avinas', vuohi 'ožys', metsä 'miškas' (plg. medžiai), kirves 'kirvis', Perkele 'šėtonas' (plg. Perkūnas), keltainen 'geltonas', herhiläinen 'širšė', lohi 'lašiša', sisar 'sesuo', tytär 'duktė', harmaa 'širmas', kauha 'kaušas, samtis'. Iš viso suomių kalboje yra apie 1,1 procento iš baltų kalbų pasiskolintų žodžių. Juos tyrinėjo kalbininkas Algirdas Sabaliauskas.
Išnašos
redaguoti- ↑ Suomių kalba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
- ↑ Panu Mäkinen (1999–2004). „Adverbial cases“. Finnish Grammar. Nuoroda tikrinta 2021-08-06.
- ↑ Korpela, Jukka K. „93. Constructs sometimes regarded as cases“. Handbook of Finnish. Turku: Suomen E-painos Oy. p. 332. ISBN 978-9-5266-1334-5. Nuoroda tikrinta April 15, 2019.