Rasos

Šis straipsnis apie šventę. Apie Vilniaus miesto dalį skaitykite straipsnyje Rasos (Vilnius).

Rãsos (Rasa, Rasos šventė, Kupolės, Saulės, Krešės) – senoji lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė, vėliau sutapatinta su švento Jono diena ir pavadinta Joninėmis.

Ugnis ir laužai – privalomas Rasų atributas

Pavadinimas ir ištakos

Rasa – tyrumo, gyvybingumo, vaisingumo simbolis baltų kultūroje

Manoma, kad vasaros saulėgrįža švenčiama nuo labai senų laikų: pasak Pranės Dundulienės, šios šventės susiformavo ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Rašytiniuose šaltiniuose apie jas pirmąkart užsimenama 1372 m. Senieji lietuvių papročiai pasirodė esą gajūs ir išsilaikė iki XIX a.

Autentiškas baltiškas saulėgrįžos šventės pavadinimas nėra žinomas. Rasos šventės, Kupolės ir kiti pavadinimai yra jau krikščioniškų laikų paveldas. Pirmasis šią šventę Rasa pavadino Teodoras Narbutas 1835 metais. Jonas Basanavičius pastarąjį pavadinimą bandė susieti su romėnų dies rosarum (rožių dienomis). Pilypo Ruigio ir Gotlibo Milkaus XVIII – XIX a. pradžios žodynuose vasaros saulėgrąža vadinama Saulėmis. Kupolių pavadinimas siejamas su vienu iš seniausių apeiginių šventės elementų, taip pat su augmenijos klestėjimu, vešėjimu (nors plg. slavišką šventės pavadinimą Иван-Купала). Krešės – prūsiškas pavadinimas, susijęs su augmenijos vešėjimu. Napoleonas Riauba su savo draugais menininkais nuo 1897 metų Vilniuje, Antakalnyje prie Neries pagal tradicinius papročius rengdavo Rasų šventę, kurią vadindavo Vainikais. Apie tai kartu su Lucjanu Uziembla išleido knygelę „Wianki“.

2003 m. vasaros saulėgrįžos šventė Lietuvoje paskelbta nedarbo diena, tačiau įstatyme minimos Joninės. Tai sukėlė diskusijų tarp siekiančių atskirti šiuolaikines Jonines ir senąsias Rasas. Tačiau dėl aukščiau minėtų priežasčių nėra visai aišku, kaip turėtų vadintis senąsias tradicijas tęsianti šventė. Vienas iš argumentų už vienaskaitinį Rasos arba Rasos šventės pavadinimų: Vilniuje daugiskaitinės Rasos visų pirma asocijuojasi su Rasų kapinėmis (dr. Libertas Klimka). Tačiau Rasa arba Rasos lieka populiaresnės už Kupoles, Saules, Krešes ar tiesiog Vasaros saulėgrįžą.

Prasmė

Vasaros saulėgrįža – tai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties metas, opozicinė šventė žiemos saulėgrįžai, Lietuvoje švenčiamai kaip Kūčios bei Kalėdos. Pagrindinis šventės tikslas – užtikrinti augalų augimą bei klestėjimą, apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, dvasių, raganų. Nors dabar Rasos arba Joninės švenčiamos naktį iš birželio 23 d. į 24-tąją, tradiciškai ilgiausios dienos šventės būdavo pradedamos švęsti sparčiai imus ilgėti dienoms, t. y. maždaug gegužės mėnesio pabaigoje. S. Daukantas rašo, kad Rasos šventė buvo švenčiama keturiolika dienų. Kai kur išliko paprotys švęsti nuo birželio 24 d. iki birželio 29 d.

Papročiai

Paparčiai

Srūvantis vanduo, žaluma – svarbi vaisingumo išraiška

Vasaros saulėgrįžos šventėje ypač didelę reikšmę turėjo vanduo. Lietus ir vanduo ne tik „apvaisina“ žemę, bet ir suteikia jai jėgų vesti vaisius. Todėl apeigose vanduo – svarbus elementas. Rasų išvakarėse arba anksti ryte prieš patekant saulei ligoniai eidavo maudytis, tikėdamiesi pasveikti, būdavo maudomi gyvuliai. Sakoma, kad išsivoliojęs rasoje trumpiausios nakties rytą būsi sveikas ir gražus. Tą rytą žemdirbiai apibrisdavo arba apsižergę šaką apjodavo pasėlius, kiti išbraidydavo rugių lauką, kad nukrėstų rasą ir taip padidintų derlių.

Augmenijai priskiriama ypatinga reikšmė. Ilgiausią dieną arba jos išvakarėse surinkti žolynai turi nepaparastos, magiškos galios. Žolynų rinkimas švenčių išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį vadinamas kupoliavimu. Šis paprotys labai senos kilmės. Kupolėmis įvairiuose raštuose vadinamos jonažolės, ramunės, mėlynai ir geltonai žydinčios žolės ir pan. Tautosakoje sakoma, kad kupolių yra devynios rūšys. Iš jų merginos pindavo vainikus ir puošdavo namus. Kupolės naudojamos vedybiniuose burtuose: merginos prirenka devynių rūšių žolynų, nieko nekalbėdamos pina vainikus ir meta juos per galvas į beržą, gluosnį ar obelį. Kiek kartų mesdavo, po tiek metų tikėjosi ištekėti. Kartais vainiką deda po pagalve, plukdo upe su pritaisyta žvakute, meta į šulinį, palieka kryžkelėje ir pan. Kupole taip pat vadinama kartis, papuošta žolynais. Matas Pretorijus rašo, kad šią kartį – kupolę arba kaupolę – pritvirtindavo prie vartų, pro kuriuos vėliau veš javus. Žolynai, kartis (axis mundi), Pasaulio ašies, pasaulio medžio įvaizdžiai.

Per vasaros saulėgrįžą renkamos vaistažolės, dažnai anksti rytą prieš saulėtekį.

Buvo paplitęs paprotys plaukioti upėse ar ežeruose valtelėse, išpuoštomis gėlėmis ir vainikais, kuriose būdavo kūrenama ugnis. Šis apeigų komponentas simbolizavo plaukiančią Saulę. Per vasaros saulėgrįžą pagerbiama į žiemos pusę išvykstanti Saulė, padėkojama jai už duotą šilumą, ji svetingai išlydima, kad sugrįžtų ir kitais metais. Sakoma, kad prieš šią kelionę Saulė maudosi, puošiasi vainikais. Taip pat apeigomis buvo siekiama, kad Saulė neišdegintų pasėlių – tam aukodavo aukas, Saulė garbinama maldomis ir giesmėmis.

Žolynai

Apeigose svarbūs būdavo apeiginiai rateliai ir giesmės. Svarbus elementas – javų laukų lankymas. Lankytojai vaikščiodami giedodavo apeigines giesmes, turėjusias pagerinti javų derlingumą, pagreitinti augimą. Javų lankymo giesmėse apdainuojami rugių laukeliai, klausiama Kupolės (vėliau Jono), ar geri rugiai, linai ir pan.

Tikėta, kad vidurnaktį pražysta papartis. Jį saugo dvasios, siekiančios nubaidyti ieškotojus. Tačiau radęs (dažniausiai netikėtai, pvz., paparčio žiedas įkrenta į vyžą) gali įgyti visažinystės galių, (pvz., pamatyti paslėptus turtus, suprasti kitų mintis, gyvulių ir paukščių kalbą).

Apeigos baigdavosi vakare prie laužo – šis paprotys gajus iki šiol. Prie laužų žmonės sėdėdavo iki pat saulėtekio. Apeiginis laužas būdavo kuriamas švaria, nauja šventa ugnimi, kuri būdavo gaunama trinant vieną medžio gabalą į kitą arba išskeliant ją iš titnago. Ugnies iš laužo parsinešdavo namo ir įkurdavo naują ugnį vietoj senosios. Prie laužų būdavo dainuojama, šokama, šokinėjama per ugnį, vaišinamasi. Apeiginė ugnis apvalydavusi, gydydavusi. Laužo nuodėguliais kaišydavo laukus, kad gerai užderėtų javai, kišdavo po pamatais ar pastogėn, kad apsisaugotų nuo gaisro. Degindavo ne tik laužus: senas paprotys yra statyti aukštas kartis, ant jų uždėti ratą arba stebulę ir padegti. Ratas simbolizavo Saulę ar jos vežimą.

Per ilgiausios dienos šventes buvo itin bijomasi raganų. Moterys prieš saulėlydį suvarydavo karves į tvartus ir išgindavo tik nukritus rasai. Tikėta, kad raganos po pievą tampo koštuvus, marškas, paklodes ir kt., o susikaupusią rasą išgręžia ir duoda atsigerti savo karvėms – taip jų karvės gauna pieną tų, kurios ėdė žolėje. Kad raganos neatimtų iš karvių pieno, moterys kaišydavo tvarto duris ir plyšius dilgėlėmis, šermukšnių šakomis.

Rasos šiandien

Atėjus krikščionybei, pamažu nyko senoji šventės prasmė, tačiau pagrindiniai elementai išliko. Per XIX ir XX a. vasaros saulėgrįžos švenčių tradicijos sunyko. 1881 m. Rasą ant Rambyno atgaivino Vydūnas. Nepriklausomoje Lietuvoje šventė tapo populiaresnė. 1967 m. Kernavėje Rasos šventę ėmė švęsti Romuva. Dabar sunku atkurti šventės apeigas, todėl nebijoma varijuoti, kurti patiems. Nors paprastai šiandien šventė vadinama krikščionišku Joninių vardu, yra siekiančių atsiriboti, švęsti Rasas, tęsti senąsias tradicijas. Svarbiais šventės elementais išlieka vanduo, ugnis, žolynai, apeigose neapsieinama be laužų, vainikų, kupoliavimo.

Šaltiniai

• Vasaros saulėgrįžos šventė po valstybinio įteisinimo. Diskusija prie keturkampio stalo Lietuvos liaudies kultūros centre – Liaudies kultūra 2004 m. Nr. 3
• Pranė Dundulienė, “Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos”
• Pranė Dundulienė, „Lietuvos etnologija“

Nuorodos

• Joninės
• Lietuvos Romuva apie Rasos šventę Archyvuota kopija 2007-09-28 iš Wayback Machine projekto.
• J. Vaiškūno straipsnis apie Rasos šventės tradiciją šiais laikais
• http://www.hot.ee/vladui/Jonines/rasa.htm Archyvuota kopija 2005-03-04 iš Wayback Machine projekto.