Gavėnia

Gavėnia – intensyvesnio krikščionių pasninko, maldos, atgailos ir gerų darbų laikotarpis prieš Velykas skirtas Kristaus kančioms ir mirčiai už žmonių nuodėmes prisiminti.

Per Gavėnią uždengiamas kryžius

Gavėnia prasideda Pelenų diena. Visais metų penktadieniais tikintieji susilaiko nuo mėsiškų valgių, o gavėnios metu stengiasi maitintis paprasčiau, kad sutaupytus už maistą pinigus galima būtų paaukoti stokojantiems, taip pat stengiamasi vengti didesnių pasilinksminimų. Katalikų Bažnyčioje Gavėnios metu griežtai pasninkaujama dvi dienas: Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį, kuomet ne tik susilaikoma nuo mėsos, bet ir valgoma kartą per dieną, o kitus du kartus tik užkandama. Stačiatikių gavėnia trunka 7 savaites; katalikų iki XX a. pr. trukdavo 40 dienų. Tai apėmė laikotarpį nuo sekmadienio po Pelenų dienos iki Didžiojo ketvirtadienio. Gavėnios pradžioje būdavo išrenkami katechumenai, kuriuos vėliau krikštydavo Velyknakčio apeigų metu. Nuo XX a. pr. katalikų bažnytinės teisės kodeksu (1914 m.) ir Vatikano II susirinkimo nutarimais gavėnios pasninko dienų skaičius sumažintas; tikintiesiems, neatleistiems nuo pasninkavimo, nurodoma pasninkauti penktadieniais.

Gavėnia pradėta praktikuoti pirmaisiais krikščionybės amžiais. Tuo metų laikotarpiu būdavo viešai atgailaujama už nuodėmes, atsivertėliai rengdavosi krikštui. Gavėnia paminėta 325 m. vykusio Nikėjos I susirinkimo nutarimuose. Dabartinis gavėnios laikotarpis įtvirtintas popiežiaus Grigaliaus VII, baigiantis XI a. Anuomet buvo iškeliama Biblijos skaitinių klausymo, griežto pasninko svarba. Valgoma buvo sykį dienoje, neleista vartoti mėsiško, pieniško maisto, kiaušinių. Paskui atsirado išlygų vaikams, senyvo amžiaus, pasiligojusiems žmonėms.

Lietuvoje gavėnia plito su krikščionybe. Su šiuo laikotarpiu susiję įvairūs lietuvių liaudies papročiai.