Povilas Matulionis

Povilas Matulionis
Gimė	1860 m. rugsėjo 5 d. Kupiškis, Rusijos imperija
Mirė	1932 m. kovo 15 d. (71 metai) Aleksandrijos dvaras
Tėvas	Stasys Matulionis
Motina	Magdalena Matulionienė
Sutuoktinis (-ė)	Zofija Rožnovskaitė
Veikla	Lietuvos miškininkas, profesorius, politinis bei visuomenės veikėjas
Alma mater	Peterburgo miškų institutas
Vikiteka	Povilas Matulionis

Povilas Matulionis (1860 m. rugsėjo 5 d. Kupiškyje – 1932 m. kovo 15 d. Aleksandrijos dvare prie Šiaulių) – Lietuvos miškininkas, profesorius, politinis bei visuomenės veikėjas.

Povilo Matulionio kapas Aleksandrijoje

Biografija

Mokslai

Gimė Stasio ir Magdalenos Matulionių šeimoje. Buvo jauniausias dešimties vaikų šeimoje. Iš vyresniųjų brolių anksti išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti, bet mokyklos lankyti tėvai jo nemanė leisti. 1873 m. išlaikęs baigiamuosius egzaminus mokykloje „labai gerai”, perėjo mokytis į Dinaburgo realinės gimnazijos II klasę. Mokslas sekėsi gerai, ypač istorija, geografija, matematika. Lankydamas gimnaziją, gyveno bendrabutyje, bet kambario neturėjo, nakvodavo koridoriuje ant skrynios, drauge su šuniu Gastonu. Apie tai profesorius sakydavo: Gastonas buvo išmintingas soteras, kuris naktimis man beverkiant ne vieną ašarą yra nulaižęs. Man vis būdavo gaila Kupiškio ir jame gyvenimo laimės. Nuo trečios klasės vargo savo uždarbiais bei mėnesiui gaudavo 6 rublius stipendijos: pusę pinigų tekdavo sumokėti už butą, o iš likusių pinigų tekdavo pragyventi. Nuo šeštos klasės buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą ir iš valstybės gaudavo 150 rublių stipendiją metams.

Baigęs gimnaziją, trejus metus mokytojavo, kol susidėjo pinigų bent pirmiems studijų metams. Nuo 1882 m. keletą kartų vyko į Sankt Peterburgą laikyti egzaminų į įvairius institutą

us, bet lėšų trūkumas neleido niekur įstoti, ėjo „guvernoriaus“ pareigas Vilniaus, Vitebsko ir Mogiliovo gubernijose. Gimtinėje P. Matulionis užrašinėjo lietuvių liaudies dainas, rinko etnografijos žinias.

Kupiškio klebonui Kozminui prikalbėjus Povilą stoti į kunigų seminariją, šis išvyko į Kauną. Į seminariją priėmė be egzaminų, nors jis, baigęs realinę klasę, nemokėjo lotynų kalbos. Seminarijoje išbuvo tik iki Kalėdų, besikankindamas sielos dualizmu: viena pusė jį vertė būti kunigu, kad likęs savo krašte galėtų žmonėms tarnauti, antra pusė – stūmė ieškoti aukštųjų gamtos mokslų, bet tada buvo mažiausiai garantijos likti savo krašte. Galų gale, atlikęs prieškalėdines rekolekcijas, niekam nieko nesakęs, atsisveikino su seminarija.

1883 m. išlaikė egzaminus į Sankt Peterburgo statybos institutą, bet į institutą neįstojo, negavęs tinkamo konkursui laimėti pažymio, buvo paliktas kandidatu. Bet už dalyvavimą viename revoliuciniame sąmoksle buvo ištremtas atgal į Dinaburgą, ten vėl ėmėsi repetitoriaus darbo.

1885 m. nuvykęs į Sankt Peterburgą, išlaikė konkursinius egzaminus ir įstojo į miškų institutą. Institute mokėsi gerai, už tai po dvejų metų studijų jam buvo paskirta valstybinė stipendija po 29 rublius ir 60 kapeikų. Rusijos mokyklose nepamiršo Lietuvos, visada žadino lietuvybę. Bendradarbiavo J. Šliūpo leidžiamame laikraštyje „Lietuviškasis balsas“, būrė lietuvių jaunimo ratelius, jo įtakoje net Juozapas Pilsudskis išmoko lietuviškai. Jonui Staugaičiui padėjo vesti lietuvių skyrių Majevskio zoologijos botanikos žodyne. Už etnografines žinias apie lietuvius išrinktas Peterburgo Geografijos draugijos nariu korespondentu. Tais pačiais metais su Jonu Spuduliu parašė aritmetikos vadovėlį, vėliau florai skirtą veikalą „Žolynas” (1906 m.), kuriame yra apie 3000 jo surinktų augalų lietuviškų pavadinimų.

Profesinė ir visuomeninė veikla

Povilo Matulionio kapo rodyklė prie kelio iš Radviliškio į Šiaulius

Povilo Matulionio biografija ant Aleksandrijos kalno prie Šiaulių

1889 m. baigus institutą, jam buvo pasiūlyta likti ruoštis profesūrai, bet jis atsisakė, nes traukė noras iš arčiau pažinti miškus ir juose padirbėti. Paskirtas Opočkos (Pskovo gubernija) miškų urėdo pavaduotoju, 1892 m. – jaunesniuoju taksatoriumi. Pirmieji žingsniai šioje srityje buvo Holmo apskrityje, Pokrovskio girioje, turinčioje apie 20000 dešimtinių ploto.

1888 m. išleistas pirmasis ir vienintelis P. Matulionio eilėraščių rinkinys „Margumynai“. 1894 m. jam atsitiktinai pasisekė persikelti taksatoriumi į Vilnių. Gegužės 7 d. Pskovo bažnyčioje susituokė su Zofija Rožnovskaite iš Opokos. Po vestuvių taksavo mišką Kuršėnuose. 1898 m. už darbštumą miškininkystėje pakeltas į vyresn. taksatorius ir buvo pakviestas tapti prof. Rudzkio asistentu. Iki 1906 m. P. Matulionis gyveno Vilniuje. Čia jam teko pasidarbuoti ir lietuvybės reikalais. 1895 m. jo pastangomis buvo įkurta pirmoji slapta lietuvių draugija „Dvylika Vilniaus apaštalų“. 1907 m., pirmininkaujant P. Matulioniui, draugijos rūpesčiu buvo katalikams atkovota Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje. Vėliau jo pastangomis buvo atgauta dalis pranciškonų vienuolyno, kur buvo įkurta pirmoji, dviklasė lietuviška mokykla.

Taip pat jo rūpesčiu buvo atidaryta lietuviška skaitykla, prieglauda, mėgėjų teatras, kuriame jis režisavo, ir kitos lietuviui būtinos įstaigos. P. Matulionis Vilniuje kūrė scenos vaizdelius, režisavo ir penkerius metus pirmasis ugdė mėgėjiško lietuvių teatro pradmenis, nes „turėjo puikią sceninę nuovoką, gerą estetinį skonį, mėgėjų teatre buvo geriausias režisierius“ (V. Maknys).

1902 m., išleido lietuvišką sieninį kalendorių su tituliniu įrašu: „Kalendorius paprastųjų žuvų vandenuose lietuviškųjų gubernijų“. Šį kalendorių buvo leista kabinti įstaigose ir valsčių raštinėse. Tai buvo pirmasis lietuviškas spaudinys spaudos draudimo laikotarpiu.

1905 m., kilus revoliucijai, dalyvavo revoliuciniame komitete, kaip lietuvių delegatas. Didžiajame lietuvių seime, kaip aukštas rusų valdininkas, oficialiai nedalyvavo, bet veikė užkulisiuose.

1906 m. vyriausybė jį išsiuntė prie Ladogos ežero miško reikalais. Tris mėnesius padirbėjęs sugrįžo į Vilnių. 1906 m. baigė 15 metų darbą – botanikos žodyną. 1907 m., miškų departamentui pasiūlius, išvyko dirbti į Suomijos miškus. 1909 m. Suomijos miškų tvarkymą pabaigė, gavo valstybės patarėjo rangą ir atsisakė Vladimiro ordino. Nuo 1910 m. vadovavo miškotvarkos rajonui, užėmusiam visą vakarų Rusiją (7 gubernijas) su rezidencija Smolenske. Atvykęs į Smolenską, rado nemažą būrį lietuvių, su kuriais įkūrė oficialią lietuvių draugiją.

1917 m., kilus revoliucijai, dalyvavo visose tarybose ir gynė lietuvių teises. Nuvertus monarchiją – Smolensko revoliucinio vykdomojo komiteto pirmininkas. Bolševikai jį buvo paskyrę miškų komisaru, bet jis atsisakė tarnauti bolševikams ir 1918 m. lapkričio 22 d. kartu su visa šeimyna sugrįžo į Vilnių.

Nepriklausomoje Lietuvoje

Nepriklausomoje Lietuvoje valdžios kviestas, pradėjo sunkų Lietuvos miškų administracijos tvarkymą. 1918–1921 m. dirbo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Miškų departamento direktoriumi, 1919–1924 m. buvo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos viceministras.

Įkūrė pirmąją Lietuvoje žuvų perkylą, su T. Ivanausku steigė gamtos tyrimo stotį, vaikai mokėsi iš jo parengto Lietuvos žemėlapio, jis pirmasis parengė Lietuvos miškų klasifikaciją, todėl laikomas miško tipologijos pradininku. 1921 m. drauge su Juozu Tumu-Vaižgantu ir kitais šviesuoliais įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją.

Pasitraukęs iš viceministro posto, iš Respublikos Prezidento A. Stulginskio 1924 m. sausio 7 d. gavo padėkos reskriptą už aktyvų darbą tvarkant Lietuvos miškus. „Miškas, kurį mes aukso svarais saikome, yra niekas daugiau kaip gamtos užmegztas mazgas iš siūlų, kurių vienas galas paslėptas žemės rutulio susiradimo spėjimuose, o kitas – dar slaptingesniame mūsų pačių likime“ už šiuos P. Matulionio žodžius P. Dovydaitis jį yra vadinęs romantiku.

Du kartus buvo kviestas užimti žemės ūkio ministro vietą, bet tokios garbės abu kartus atsisakė. Lietuvos universitete buvo Aukštųjų Mokslų draugijos pirmininkas ir 1923 m. sausio 20 d. vienbalsiai buvo išrinktas gamtos matematikos fakulteto ordinariniu profesoriumi, miškininkystės katedrai. Nuo 1921 m. rudens trejus metus traukiniu atvykdavo į Dotnuvos žemės ūkio technikumą – čia skaitė miškininkystės disciplinas, vadovavo praktikos darbams.

1924 m. Dotnuvoje kuriantis Žemės ūkio akademijai, tų pačių metų rugsėjo 23 d. prezidento ir ž. ū. ministro aktu buvo paskirtas LŽŪA ord. profesoriumi, o kitą dieną Akademijos profesorių taryba jį išrenka pirmuoju rektoriumi ir miškotvarkos katedros vedėju. Jam buvo skirtas labai sunkus darbas kurti, organizuoti antrąją aukštąją mokyklą Lietuvoje.

„Jo nudirbtų darbų Lietuvai ir tautai kalnai, jo Tėvynės meilė, jo paprastumas ir gera širdis, senyvas amžius ir ankstyvesniais nuopelnais įgyta visuomenėje pagarba buvo naujai besikuriančiai akademijai labai reikalinga.“ (J. Tonkūnas). P. Matulionis buvo labai mylimas Akademijos studentų, mėgęs pajuokauti, tinkamu momentu pritaikydavęs anekdotą ar aforizmą.

Sunkias ir atsakingas LŽŪA rektoriaus pareigas ėjo iki 1929 m. sausio 1 d., pasitraukė iš pareigų ir atsisveikinęs su Dotnuva persikėlė gyventi į savo gimtinę – Kupiškį. Iš čia, varginamas gilios senatvės ir sunkios ligos, rudeniop persikėlė į Aleksandrijos dvarą, netoli Šiaulių, pas savo dukterį M. Janavičienę.

Čia gyvendamas, susirgo plaučių uždegimu ir 1932 m. kovo 15 d. mirė. Palydėti į amžinąją ramybę Lietuvos miškų tėvą, pirmąjį Žemės ūkio akademijos Rektorių, didžios ir kilnios širdies žmogų, susirinko didelis būrys buvusių bendradarbių, draugų ir daug Akademijos studentijos.

„Mūsų tautai jis buvo tikras tautinės sąmonės žadintojas, mūsų tautinės asmenybės brandintojas“ (V. Vilkaitis).

Įvertinimas

Povilo Matulionio kapą supa 72 ąžuolų giratė

Už daugybę miškininkystės ir Lietuvių tautos švietimo ir pilietiškumo kūrimo darbų gavo daugybę apdovanojimų: 1925 m. suomių Miškų Mokslo Draugija išrinko jį savo garbės nariu; 1927 m. lapkričio 15 d. Latvijos Respublikos prezidentas apdovanojo jį „Trijų Žvaigždučių Ordinu“; 1928 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas apdovanojo Didž. Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu ir Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu. Taip pat LŽŪA studentija, reikšdama savo meilę ir prisirišimą, išrinko garbės nariu: „Jaunosios Lietuvos“ korporacija (1924 m.); studentų miškininkų draugija „Šilas“ ; 2 šaulių būrys (1929 m.) ir kitos. 1929 m. suteiktas Lietuvos universiteto garbės daktaro vardas. Iš rusų valdžios buvo gavęs šiuos ordinus: „Šv. Onos II ir III laipsnio ordinus“; „Šv. Stanislovo II ir III laipsnio ordinus“; taip pat daugybę pagyrimų bei padėkos laiškų už sąžiningai ir sumaniai vestą miškininkystės darbą.

Atminimo įamžinimas

P. Matulionį jo gimtinėje kupiškėnai įamžino jo pradžios kelią, šiauliškiai Aleksandrijoje globoja vietą kur mokslininkas atsisveikino su pasauliu – ten šlama profesoriaus P. Matulionio ąžuolų giraitė. Dotnuvos krašte P. Matulionį tarpukariu ketinta įamžinti paminklu, bet dėl lėšų stygiaus paminklas nebuvo pastatytas. 1934 m. pagrindinių Akademijos rūmų aktų salėje prigludo P. Matulionio bareljefas (skulpt. V. Grybas), bet susprogdinus rūmus bareljefas buvo sunaikintas. Taip pat naująjį Akademijos parką prie miestelio vidurinės mokyklos ketinta pavadinti P. Matulionio garbei, bet oficialiai jis buvo pavadintas Komunizmo vardu. P. Matulionio garbei Akademijos kunigas F. Kemėšis parinko Šv. Povilo titulą naujajai katalikų bažnyčiai, kurią 1925 m. pašventino Maironis, – tuo išreikšta padėka pirmajam LŽŪA rektoriui už rūpestį ir globą. Bet Šv. Povilo bažnyčia komunistų buvo susprogdinta.

Literatūra

• Isokas G. (sudarytojas). Lietuvos miškininkai. Biografinis žinynas. 1–2 dalis. – Vilnius, 1997.