Povilas Šilas
Povilas Šilas (1908 m. spalio 25 d. Lukoniuose, Subačiaus valsčius, Panevėžio apskritis – 1993 m. rugsėjo 3 d. Vilniuje) – Lietuvos teisininkas, politinis veikėjas, rezistentas.
Biografija redaguoti
Gimė daugiavaikėje ūkininkų šeimoje. Nuo 1918 m. iki 1921 m. mokėsi Dvariškių pradžios mokykloje. 1921 m. įstojo į Kupiškio vidurinę mokyklą, ją baigęs 1925 m. įstojo į Panevėžio savivaldybės gimnaziją.
Mokydamasis Panevėžio gimnazijoje 1927–1928 mokslo metais buvo Panevėžio rajono moksleivių ateitininkų valdybos narys, 1928–1929 mokslo metais buvo išrinktas moksleivių ateitininkų Panevėžio rajono pirmininku. Drauge dalyvavo ir Panevėžio moksleivių šaulių veikloje. 1929 m. baigęs gimnaziją įstojo į Karo mokyklą aspirantu (kariūnu nepriėmė), kurią 1930 m. baigė atsargos leitenantu. 1930 m. įstojo į VDU Teisės fakultetą, nuo 1932 m. iki 1935 m. dalyvavo studentų ateitininkų veikloje, tapo ateitininkų korporacijos „Kęstutis“ nariu. 1935 m. baigė VDU Teisės fakultetą. 1935–1936 m. dirbo Kriminalinės policijos identifikacijos skyriuje Kaune. 1936–1940 m. buvo Šiaulių kriminalinės policijos skyriaus vedėjas, 1940–1941 m. skyriaus viršininkas.
Po Birželio sukilimo dalyvavo Laikinojoje vyriausybėje kaip teisingumo viceministras. Įkūrus Lietuvių frontą nuo 1941 m. pabaigos dalyvavo Lietuvių fronto vadovaujančiajame centre, jam buvo pavesta palaikyti ryšius su Vilniaus ir Šiaulių sričių centrais, taip pat vadovauti LF organizaciniam centrui. Dalyvavo pasitarimuose aptariant LF veiklos nuostatas ir Lietuvių fronto programą.
Prasidėjus VLIK'o narių suėmimams, iš pasitraukusio direktoriaus A. Damušio perėmė LF atstovo ir VLIK’o vicepirmininko pareigas. Povilas Šilas paliktas kaip vienas Lietuvių fronto vadovybės narių prasidėjus antrajai sovietų okupacijai.
Suimtas 1945 m. sausio 9 d. NKGB pareigūnų. 1946 m. vasario 9 d. sovietinio karo tribunolo Vilniuje nuteistas dešimčiai metų pataisos darbų lageryje, dar penkeriems metas nubaustas pilietinių teisių apribojimu (tremtimi) „už antisovietinę veiklą Lietuvių fronte ir VLIK'e“.
Bausmę atliko Komijos, Pečioros, Vorkutos ir Intos lageriuose, Kauno, Vilniaus, Maskvos ir Leningrado kalėjimuose. Po Stalino mirties prasidėjus masiniam represuotų lietuvių grįžimui į Lietuvą, 1956 m. birželio 16 d. KGB generalinio prokuroro įsaku buvo paleistas kaip politinis kalinys.
Mirė 1993 m. rugsėjo 3 d. Vilniuje. Palaidotas tų pačių metų rugsėjo 6 d. Karveliškių kapinėse[1].