Atverti pagrindinį meniu
Inta
Инта
   Coat of Arms of Inta (Komi) (1982).svg      Flag of Inta.svg   
Inta water tower.jpg
Inta. Vandens bokštas

Inta
66°5′0″ š. pl. 60°8′0″ r. ilg. / 66.08333°š. pl. 60.13333°r. ilg. / 66.08333; 60.13333 (Inta)Koordinatės: 66°5′0″ š. pl. 60°8′0″ r. ilg. / 66.08333°š. pl. 60.13333°r. ilg. / 66.08333; 60.13333 (Inta)
Laiko juosta: (UTC+4)
Valstybė: Rusijos vėliava Rusija
Respublika: Komijos Respublika Komija
Rajonas: Intos rajonas
Įkūrimo data: 1940 m.
Gyventojų (2010): 33 861
Pašto kodas: 169840 — 169849
Tinklalapis: [1]
Commons-logo.svg Vikiteka: IntaVikiteka

Inta (rus. Инта) – miestas apie 50 km į pietus nuo Šiaurės poliaračio, Didžiosios Intos kairiajame krante (Pečioros baseinas), Komijos Respublika, Rusijos Federacija. 49 100 gyv. (2001 m.)

IstorijaKeisti

1939 m. Intos gyvenvietės vietoje ir apylinkėse įkurta lagerių, gyvenvietė įkurta 1940 m. Miestą pastatė tremtiniai ir kaliniai, dirbantys Pečioros baseino akmens anglių kasyklose. Miesto teisės nuo 1954 m. 19411948 m. Inta buvo TSRS Intos lagerių grupės (Intalag), 19481957 m. Mikunės ir Intos lagerių grupės (Minlag) centras, Intoje buvo jų valdybos. 1948 m. čia kalinta apie 22 000 kalinių, apie pusę – politiniai, kiti – kriminaliniai, buvo 12 ar 13 pavienių lagerių.[1]

LietuviaiKeisti

Nuo 1945 m. Intalage ir Minlage nuolat buvo politinių kalinių (vyrų ir moterų) iš TSRS okupuotos Lietuvos, 19481953 m. jie buvo treti pagal kalinių skaičių. Tarp lietuvių buvo daug jaunimo, inteligentų, kariškių – daugiausia partizanai, jų rėmėjai, ryšininkai. Kaliniai dirbo šachtose, mašinų remonto dirbtuvėse, statybose, plytinėje, tiesė kelius. Žmonės badavo, daug jų mirė, žuvo ar buvo sužaloti šachtose, sirgo plaučių ligomis, kurias sukeldavo uolienų dulkėmis užterštas oras. Atlikus bausmes lageriuose nemažai kalinių Intoje buvo paliekama tremčiai. Po J. Stalino mirties 1953 m. režimui sušvelnėjus įsikūrė slaptas lietuvių kalinių savišalpos fondas, įvairių būrelių – kalbų, matematikos, istorijos, literatūros, muzikos. Lietuviai perrašinėjo ir studijavo A. Maceinos kūrinius, 19541955 m. parengė rankraštinius poezijos rinkinius „Benamiai“, „Saulėtekio link“, „Veidu į Tėvynę“. 1989 m. Vilniuje išėjo Intos kalinių poezijos antologija „Benamiai“. Grįžę į Lietuvą už lietuvišką veiklą lageriuose kai kurie politiniai kaliniai buvo vėl suimti ir nuteisti.

Apie 1956 m. dauguma lagerių buvo panaikinta, barakai nugriauti, kalinių kapinės beveik sunaikintos, jų vietoje įrengtas autodromas, pastatyta gyvenamųjų namų. Dauguma politinių kalinių grįžo į Lietuvą. 1956 m. Intos miesto kapinėse buvo pastatytas paminklas Intoje žuvusiems latviams, 1990 m. – lietuviams (autoriai Jonas Juodišius ir G. Trakimas), I punkto kapinėse ant 1956 m. pastatyto metalinio kryžiaus pritvirtinta atminimo lenta. 19891991 m. lietuvių tremtinių palaikų parvežta į Lietuvą.[2]

Intos lageriuose kalėjo ar gimė

NuorodosKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. V. S. Inta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 155 psl.
  2. Aldona JuodvalkytėInta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 155 psl.