Inta
Inta (rus. Инта) – miestas Rusijoje, Komijoje, apie 50 km į pietus nuo Šiaurės poliaračio, Didžiosios Intos kairiajame krante (Pečioros baseinas). Rajono centras. Geležinkelio stotis prie linijos į Vorkutą.
Inta Инта | |
---|---|
Inta. Vandens bokštas | |
Laiko juosta: (UTC+4) | |
Valstybė | Rusija |
Respublika | Komija |
Rajonas | Intos rajonas |
Įkūrimo data | 1940 m. |
Gyventojų | 33 861 |
Pašto kodas | 169840 — 169849 |
Tinklalapis | [1] |
Vikiteka | Inta |
Demografija
redaguoti1989 m. mieste gyveno daugiau nei 60 tūkst. gyventojų. Žlugus komunizmo sistemai, miestas neteko savo reikšmės ir pradėjo nykti. 2010 m. būta 33,8 tūkst. gyventojų, bet to masiško anglių šachtų uždarymo, pagal 2021 m. oficialius duomenis gyveno 20,2 tūkst. gyventojų, o realybėje jų buvo gerokai mažiau.
Tautinė sudėtis (pagal 2010 m. duomenis): rusai – 72,6 %, komiai – 11,4 %, ukrainiečiai – 7,6 %, totoriai – 1,8 %, baltarusiai – 1,4 %, mariai – 0,6 %, čiuvašai – 0,6 %, lietuviai – 0,5 %.[1]
Istorija
redaguoti1939 m. Intos gyvenvietės vietoje ir apylinkėse įkurta lagerių, gyvenvietė įkurta 1940 m. Miestą pastatė tremtiniai ir kaliniai, dirbantys Pečioros baseino akmens anglių kasyklose. Miesto teisės nuo 1954 m. 1941–1948 m. Inta buvo TSRS Intos lagerių grupės (Intalag), 1948–1957 m. Mikunės ir Intos lagerių grupės (Minlag) centras, Intoje buvo jų valdybos. 1948 m. čia kalinta apie 22 000 kalinių, apie pusę – politiniai, kiti – kriminaliniai, buvo 12 ar 13 pavienių lagerių.[2]
Lietuviai
redaguotiNuo 1945 m. Intalage ir Minlage nuolat buvo politinių kalinių (vyrų ir moterų) iš TSRS okupuotos Lietuvos, 1948–1953 m. jie buvo treti pagal kalinių skaičių. Tarp lietuvių buvo daug jaunimo, inteligentų, kariškių – daugiausia partizanai, jų rėmėjai, ryšininkai. Kaliniai dirbo šachtose, mašinų remonto dirbtuvėse, statybose, plytinėje, tiesė kelius. Žmonės badavo, daug jų mirė, žuvo ar buvo sužaloti šachtose, sirgo plaučių ligomis, kurias sukeldavo uolienų dulkėmis užterštas oras. Atlikus bausmes lageriuose nemažai kalinių Intoje buvo paliekama tremčiai. Po J. Stalino mirties 1953 m. režimui sušvelnėjus įsikūrė slaptas lietuvių kalinių savišalpos fondas, įvairių būrelių – kalbų, matematikos, istorijos, literatūros, muzikos. Lietuviai perrašinėjo ir studijavo A. Maceinos kūrinius, 1954–1955 m. parengė rankraštinius poezijos rinkinius „Benamiai“, „Saulėtekio link“, „Veidu į Tėvynę“. Grįžę į Lietuvą už lietuvišką veiklą lageriuose kai kurie politiniai kaliniai buvo vėl suimti ir nuteisti. 1989 m. Vilniuje išėjo Intos kalinių poezijos antologija „Benamiai“.
Apie 1956 m. dauguma lagerių buvo panaikinta, barakai nugriauti, kalinių kapinės beveik sunaikintos, jų vietoje įrengtas autodromas, pastatyta gyvenamųjų namų. Dauguma politinių kalinių grįžo į Lietuvą. 1956 m. Intos miesto kapinėse buvo pastatytas paminklas Intoje žuvusiems latviams, 1990 m. – lietuviams (autoriai Jonas Juodišius ir G. Trakimas), I punkto kapinėse ant 1956 m. pastatyto metalinio kryžiaus pritvirtinta atminimo lenta. 1989–1991 m. lietuvių tremtinių palaikų parvežta į Lietuvą.[3]
- Intos lageriuose kalėjo ar gimė
- Aleksandras Bendinskas, pasipriešinimo okupaciniam režimui veikėjas, Seimo narys
- Jadvyga Bieliauskienė, pasipriešinimo okupaciniam režimui veikėja
- Gerdas Binkis, mąstytojas
- Jonas Boruta (1915), pasipriešinimo okupaciniam režimui veikėjas
- Klemensas Brunius, pasipriešinimo okupaciniam režimui veikėjas
- Algirdas Mykolas Dobrovolskis (tėvas Stanislovas), kunigas
- Ona Galdikaitė, vienuolė, poetė
- Vladas Kalvaitis, poetas, prozininkas, satyrikas
- Kazimieras Vytautas Kryževičius, Seimo narys
- Vidmantas Macevičius, politinis bei visuomenės veikėjas, Mažeikių meras.
- Leonardas Matuzevičius, poetas
- Kęstutis Mazgelis, politinis bei visuomenės veikėjas
- Birutė Nedzinskienė, Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signatarė
- Antanas Padleckis, muzikos mokytojas ir chorvedys
- Pranas Paškevičius, politinis bei visuomenės veikėjas
- Petras Paulaitis, pasipriešinimo okupaciniam režimui veikėjas
- Viktoras Petkus, pasipriešinimo okupaciniam režimui veikėjas
- Pranciškus Ramanauskas, vyskupas
- Vincas Seliokas, pasipriešinimo okupaciniam režimui veikėjas
- Kęstutis Staliūnas, fizikas, Katalonijos politechnikos universiteto profesorius
- Antanas Suraučius, poetas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas
- Jonas Šarakauskas, mokytojas, pasipriešinimo okupaciniam režimui veikėjas
- Povilas Šilas, pasipriešinimo okupaciniam režimui veikėjas
- Alfonsas Svarinskas, kunigas
- Benediktas Trakimas, pasipriešinimo okupaciniam režimui veikėjas
- Kazimieras Vasiliauskas, kunigas
- Juozas Mečinskas Archyvuota kopija 2019-12-09 iš Wayback Machine projekto., poetas, mokytojas
Nuorodos
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ Итоги Всероссийской переписи населения 2010 года по Республике Коми Archyvuota kopija 2016-11-15 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ V. S. Inta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 155 psl.
- ↑ Aldona Juodvalkytė. Inta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 155 psl.