Koncentracijos stovykla

Koncentracijos stovykla – genocido arba laikino įkalinimo įstaiga, kurioje žmonės laikomi teismo sprendimu arba be teismo. Koncentracijos stovykla skiriasi nuo priverčiamojo darbo stovyklos, kurioje kaliniai laikomi teismo sprendimu, nuo karo belaisvių stovyklos, kuriai galioja Ženevos konvencija ir nuo geto, kurio aptvertoje zonoje galioja laisvas režimas.

Lietuvos įkaitų Štuthofo koncentracijos stovykloje sąrašas, iškabintas Kryžių kalne

Macikų lagerio pastatas

Buchenvaldo koncentracijos stovyklos kaliniai

Balandžio 11 d., kai 1945 m. buvo išlaisvinti Buchenvaldo kaliniai, minima Tarptautinė fašistų koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo diena.

Istorija

Viena pirmųjų pasaulyje koncentracijos stovyklų 1890 m. įsteigta Blumfonteine (Pietų Afrika), kurioje buvo nužudyta apie 28 000 moterų ir vaikų. 1917 m. gruodžio mėn. koncentracijos stovykla Lenino įsakymu įsteigta Rusijoje, Solovkų vienuolyne. Joje buvo laikomi patekę į nelaisvę Anglijos ir kitų Antantės šalių kareiviai. Šiuo laiku ji dar niekuo nesiskyrė nuo karo belaisvių stovyklos, kurias Pirmojo pasaulinio karo metais turėjo beveik visos kariaujančios šalys. Tačiau vėliau belaisviai buvo verčiami dirbti akmens skaldyklose, o tai jau tuomet draudė tarptautinės konvencijos. Vėliau, kai į stovyklą buvo pradėti vežti baltagvardiečiai ir bolševikams neįtikę taikūs gyventojai, laikomi ten be teismo ir tardymo, verčiami dirbti, o nepaklususieji šaudomi, – ji tapo koncentracijos stovykla.

Stalino valdymo laikotarpiu tapo žinomi Magadanas ir Vorkuta, kai šios sritys buvo paverstos ištisomis koncentracijos stovyklomis.

Vokietijoje pirmoji koncentracijos stovykla 1933 m. kovo 22 d. atidaryta Dachau. Joje buvo laikomi komunistai, socialdemokratai, o nuo 1942 m. ten buvo pradėta masiškai žudyti žmones.

Antrojo pasaulinio karo metais koncentracijos stovyklos buvo įrengtos ne vienoje Europos šalyje. Viena iš didžiausių koncentracijos stovyklų – Buchenvaldas. Prie Pagėgių, Macikų miške buvo įkurtas šios stovyklos filialas „Oflager-53“.

Koncentracijos stovyklos įvairiose šalyse

Lietuva

Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo keletas įkalinimo įstaigų, kurios vadintos „koncentracijos stovyklomis“, tačiau šių laikų terminais kalbant tai buvo uždaro tipo kolonijos, kurių kaliniai privalėjo dirbti tam tikrus darbus. Jos neturėjo nieko bendro su koncentracijos stovyklomis, steigtomis Tarybų Sąjungoje ir Vokietijoje. Tarp tokių įkalinimo įstaigų buvo:

• 1927 m. įkurta Varnių koncentracijos stovykla buvusios kunigų seminarijos rūmuose Varniuose. Joje tilpo iki 300 asmenų. Veikė iki 1931 m.
• 1937 m. įsteigta Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla.
• 1940 m. gegužės 15 d. – VRM įsakymu patvirtintas Karo pabėgėlių koncentracijos stovyklos statutas, o birželio 1 d., remiantis Karo pabėgėliams tvarkyti įstatymo 12 str., prie Pabradės priverčiamojo darbo įstaigos įsteigta karo pabėgėliams tvarkyti Pabradės priverčiamojo darbo stovykla. Ji buvo Policijos departamento žinioje.

Nuo 1941 m., kai Lietuvą užgrobė hitlerinė Vokietija, buvo įsteigtos kelios koncentracijos stovyklos:

• Alytaus koncentracijos stovykla veikė 1943 m. gegužės mėn. – 1944 m. liepos mėn.
• Pravieniškėse – 1941 m. liepos mėn. – 1944 m. liepos mėn.
• Macikų koncentracijos stovykla (Šilutės seniūnija)
• Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialas Oflager-53 Pagėgiuose (Pagėgių savivaldybė) veikė nuo 1941 m. birželio iki 1944 m. birželio.

Priešiškumu Vokietijai įtariami žmonės taip pat buvo vežami į Vokietijos ir Generalinės gubernijos koncentracijos stovyklas.

Austrija

• Mauthauzenas 1938 m. liepos mėn. – 1945 m. balandžio mėn.

Latvija

• Salaspilis

Lenkija

Vokietijai okupavus Lenkiją, ten buvo įsteigtos kelios koncentracijos stovyklos:

• Belžecas
• Kulmhofas
• Kuruvas
• Aušvicas-Birkenau
• Maidanekas – Liublinas, iki 1941 m. lapkričio veikė kaip karo belaisvių stovykla
• Sobiboras
• Štuthofas netoli Dancigo
• Treblinka

SSRS okupavus Lenkiją, ten buvo įsteigtos kelios koncentracijos stovyklos:

• Zgoda (Sventochlovicė)

Rusija

1918 m. liepos 23 d. Rusijos komunistų partijos Petrogrado komitetas, priėmęs sprendimą pradėti Raudonąjį terorą, nutarė paimti įkaitų ir patalpinti juos į „darbo (koncentracijos) stovyklas”. 1919 m. balandžio 15 d. paskelbtas Visos Rusijos Centrinio vykdomojo komiteto dekretas „Dėl priverstinių darbų stovyklų”, kuriuo įsakoma įkurti mažiausiai po vieną stovyklą, talpinančią 300 kalinių, prie kiekvieno gubernijos centro. 1919 m. pabaigoje Rusijoje buvo jau 21 koncentracijos stovykla, o 1921 m. pabaigoje – 122; 117-oje NKVD stovyklų buvo 60457 kaliniai, o likusiose, priklausiusiose VČK, buvo per 25000 kalinių.

1923 m. rudenį Rusijoje buvo jau 315 koncentracijos stovyklų, iš kurių pati žinomiausia – 1923 m. lapkričio 2 d. SSRS Liaudies komisarų tarybos dekretu įkurtas Solovkų ypatingosios paskirties lageris (rus. Соловецкий лагерь особого назначения; СЛОН), tapęs vėliau išsiplėtusios Gulago lagerių sistemos pagrindu.

Vokietija

• Buchenvaldas, 1940 m. – 1945 m. balandžio 11 d.
• Dachau, 1933 m. kovo 22 d. – 1945 m. balandžio 29 d.
• Ravensbriukas, 1938 m. – 1945 m. balandžio 30 d.
• Nordhauzenas, V-2 gamykla
• Zaksenhauzenas, 1940 m. – 1945 m. balandžio 22 d.

Kroatija

• Djakovas
• Lobor Grad – Gornja Rijeka
• Jasenovacas, 1941 m. rugpjūčio 23–1945 m. balandžio 22 d., 700 000 kalinių, 59 122 žuvę.
• Kruščica
• Kupari
• Pagas, 1941–1945
• Stara Gradiška, 1941–1945 m. 8500 nužudytų.

Paragvajus

• Nacionalinis Guayakí Rezervatas (Guayakí National Reserve), mirties stovykla Aché genties indėnams.

Jungtinės Amerikos Valstijos

1942 m. apie 120 000 Jungtinėse Valstijose gyvenančių japonų (iš jų maždaug du trečdaliai buvo JAV piliečių) prezidento Franklino Ruzvelto nurodymu buvo internuoti koncentracijos stovyklose.

Literatūra

• Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927–1940 m. (sud. Modestas Kuodys). – V.: Versus aureus, 2007. – 208 p. – ISBN 978-9955-34-010-2
• Vytautas Petrikėnas, Martynas Kosas, „VII fortas: lietuviška tragedija. Pirmosios Lietuvoje koncentracijos stovyklos istorija“. Kaunas, Arx reklama, 2011. ISBN 978-609-95321-5-8
• Vladimir Orlov, „Kauno tvirtovės istorija. 1882–1915“. Kaunas, Arx Baltica, 2007. ISBN 978-9955-638-97-1