Koncentracijos stovykla

Koncentracijos stovykla – genocido arba laikino įkalinimo įstaiga, kurioje žmonės laikomi teismo sprendimu arba be teismo. Koncentracijos stovykla skiriasi nuo priverčiamojo darbo stovyklos, kurioje kaliniai laikomi teismo sprendimu, nuo karo belaisvių stovyklos, kuriai galioja Ženevos konvencija ir nuo geto, kurio aptvertoje zonoje galioja laisvas režimas.

Lietuvos įkaitų Štuthofo koncentracijos stovykloje sąrašas, iškabintas Kryžių kalne
Macikų lagerio pastatas
Buchenvaldo koncentracijos stovyklos kaliniai

Balandžio 11 d., kai 1945 m. buvo išlaisvinti Buchenvaldo kaliniai, minima Tarptautinė fašistų koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo diena.

Istorija redaguoti

Viena pirmųjų pasaulyje koncentracijos stovyklų 1890 m. įsteigta Blumfonteine (Pietų Afrika), kurioje buvo nužudyta apie 28 000 moterų ir vaikų. 1917 m. gruodžio mėn. koncentracijos stovykla Lenino įsakymu įsteigta Rusijoje, Solovkų vienuolyne. Joje buvo laikomi patekę į nelaisvę Anglijos ir kitų Antantės šalių kareiviai. Šiuo laiku ji dar niekuo nesiskyrė nuo karo belaisvių stovyklos, kurias Pirmojo pasaulinio karo metais turėjo beveik visos kariaujančios šalys. Tačiau vėliau belaisviai buvo verčiami dirbti akmens skaldyklose, o tai jau tuomet draudė tarptautinės konvencijos. Vėliau, kai į stovyklą buvo pradėti vežti baltagvardiečiai ir bolševikams neįtikę taikūs gyventojai, laikomi ten be teismo ir tardymo, verčiami dirbti, o nepaklususieji šaudomi, – ji tapo koncentracijos stovykla.

Stalino valdymo laikotarpiu tapo žinomi Magadanas ir Vorkuta, kai šios sritys buvo paverstos ištisomis koncentracijos stovyklomis.

Vokietijoje pirmoji koncentracijos stovykla 1933 m. kovo 22 d. atidaryta Dachau. Joje buvo laikomi komunistai, socialdemokratai, o nuo 1942 m. ten buvo pradėta masiškai žudyti žmones.

Antrojo pasaulinio karo metais koncentracijos stovyklos buvo įrengtos ne vienoje Europos šalyje. Viena iš didžiausių koncentracijos stovyklų – Buchenvaldas. Prie Pagėgių, Macikų miške buvo įkurtas šios stovyklos filialas „Oflager-53“.

Koncentracijos stovyklos įvairiose šalyse redaguoti

Lietuva redaguoti

Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo keletas įkalinimo įstaigų, kurios vadintos „koncentracijos stovyklomis“, tačiau šių laikų terminais kalbant tai buvo uždaro tipo kolonijos, kurių kaliniai privalėjo dirbti tam tikrus darbus. Jos neturėjo nieko bendro su koncentracijos stovyklomis, steigtomis Tarybų Sąjungoje ir Vokietijoje. Tarp tokių įkalinimo įstaigų buvo:

Nuo 1941 m., kai Lietuvą užgrobė hitlerinė Vokietija, buvo įsteigtos kelios koncentracijos stovyklos:

Priešiškumu Vokietijai įtariami žmonės taip pat buvo vežami į Vokietijos ir Generalinės gubernijos koncentracijos stovyklas.

Austrija redaguoti

Latvija redaguoti

Lenkija redaguoti

Vokietijai okupavus Lenkiją, ten buvo įsteigtos kelios koncentracijos stovyklos:

SSRS okupavus Lenkiją, ten buvo įsteigtos kelios koncentracijos stovyklos:

Rusija redaguoti

1918 m. liepos 23 d. Rusijos komunistų partijos Petrogrado komitetas, priėmęs sprendimą pradėti Raudonąjį terorą, nutarė paimti įkaitų ir patalpinti juos į „darbo (koncentracijos) stovyklas”. 1919 m. balandžio 15 d. paskelbtas Visos Rusijos Centrinio vykdomojo komiteto dekretas „Dėl priverstinių darbų stovyklų”, kuriuo įsakoma įkurti mažiausiai po vieną stovyklą, talpinančią 300 kalinių, prie kiekvieno gubernijos centro. 1919 m. pabaigoje Rusijoje buvo jau 21 koncentracijos stovykla, o 1921 m. pabaigoje – 122; 117-oje NKVD stovyklų buvo 60457 kaliniai, o likusiose, priklausiusiose VČK, buvo per 25000 kalinių.

1923 m. rudenį Rusijoje buvo jau 315 koncentracijos stovyklų, iš kurių pati žinomiausia – 1923 m. lapkričio 2 d. SSRS Liaudies komisarų tarybos dekretu[1] įkurtas Solovkų ypatingosios paskirties lageris (rus. Соловецкий лагерь особого назначения; СЛОН), tapęs vėliau išsiplėtusios Gulago lagerių sistemos pagrindu.

Vokietija redaguoti

Kroatija redaguoti

Paragvajus redaguoti

Jungtinės Amerikos Valstijos redaguoti

1942 m. apie 120 000 Jungtinėse Valstijose gyvenančių japonų (iš jų maždaug du trečdaliai buvo JAV piliečių) prezidento Franklino Ruzvelto nurodymu buvo internuoti koncentracijos stovyklose.

Literatūra redaguoti

Šaltiniai redaguoti