Atverti pagrindinį meniu
Adolfas Damušis
Gimė 1908 m. birželio 16 d.
Toščica, Mogiliovo gubernija
Mirė 2003 m. vasario 27 d. (94 metai)
Vilnius
Sutuoktinis (-ė) Jadvyga Pšibilskytė-Damušienė
Vaikai Vytenis Damušis, Saulius Damušis, Indrė Marija Damušytė, Gintė Bernadeta Damušytė-Damušis
Veikla chemikas, rezistentas
Alma mater 1934 m. Vytauto Didžiojo universitetas

Adolfas Damušis (iki 1939 m. Domaševičius, 1908 m. birželio 16 d. Toščica, Mogiliovo gubernija – 2003 m. vasario 27 d. Vilniuje) – Lietuvos chemikas, mokslininkas išradėjas, pasipriešinimo sovietiniam ir naciniam okupaciniams režimams veikėjas.

BiografijaKeisti

1920 m. su tėvais grįžo į Lietuvą. 1928 m. baigė Panevėžio gimnaziją. 1934 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Technikos fakultetą ir liko jame dirbti. 1937 m. gruodžio 26 d. Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje susituokė su Jadvyga Pšibilskyte (1915–2010). [1][2] 1940 m. kovo 4 d. apgynė disertaciją „Aliuminio ir geležies deginių santykio įtaka į cemento susitraukimą bei brinkimą atmosferos drėgnumui kintant“, inžinerijos daktaras. [3]

Nuo 1940 m. Neorganinės chemijos katedros vedėjas, 19421943 m. Technologijos fakulteto (nuo 1943 m. kovo mėn. veikė nelegaliai) dekanas. 1944 m. birželio 16 d. gestapo suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą Vokietijoje, 1945 m. balandžio 14 d. amerikiečių kariuomenės išlaisvintas. 1947 m. pradžioje apsigyveno JAV. 1964 m. išrinktas LKMA akademiku. 1997 m. birželio 12 d. su žmona grįžo į Lietuvą. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Mokslinė veiklaKeisti

Profesorius Pranas Jodelė paskatino susidomėti cemento gamybos galimybėmis Lietuvoje. 1936–1940 m. vasaromis prie Kauno ir Papilės-Akmenės bei Karpėnų-Vegėsių apylinkėse tyrė kreidos ir klinčių klodus, o žiemą medžiagas analizavo laboratorijoje. 1937–1938 m. specializavosi Vokietijos, Čekoslovakijos, Suomijos cemento fabrikuose. Bandomąjį žaliavų vagoną buvo nugabenęs į fabriką Vokietijoje. Atlikęs tyrinėjimus ir apskaičiavimus, 1939 m. parengė cemento fabriko Skirsnemunėje projektą, pagal jį 1940 m. gegužės mėn. pradėta pirmojo cemento fabriko Lietuvoje statyba. Buvo tikėtasi, kad 1941 m. vasarą fabrikas jau pradės veikti, deja, baigti darbus sutrukdė sovietų okupacija ir karas. Naujojoje Akmenėje cemento gamykla pradėjo veikti tik 1952 m.

1947–1957 m. dirbo „Sherwin-Williams“ bendrovėje Klyvlende, 1957–1973 m. „BASF Wyandotte“ chemijos bendrovėje Detroite. Sulaukęs 65 metų ir išėjęs į pensiją, buvo pakviestas į Detroito universitetą. 1973–1983 m. universiteto profesorius, Polimerų tyrimo instituto vicedirektorius. 24 išradimai patentuoti JAV, Kanadoje, Anglijoje ir Prancūzijoje. 1989 m. pasirašė VDU atkūrimo aktą. Jo archyvas saugomas Lietuvos išeivijos institute Kaune.

Visuomeninė-politinė veiklaKeisti

1931 m. už tautininkų režimo uždraustos moksleivių ateitininkų veiklos organizavimą pusei metų buvo uždarytas Varnių koncentracijos stovykloje. 1932 m. inžinierių ateitininkų korporacijos „Grandis“ įkūrėjas. 1933 m. po lietuvių katalikų jaunimo „Pavasaris“ sąjungos kongreso dviem mėnesiams karo komendanto ištremtas į Panevėžį pas tėvus. Neištikimybės tautai ir valstybei pretekstu neįsileistas karinei tarnybai į karo mokyklą.[4]

1941 m. Lietuvos aktyvistų fronto karinio štabo vadas, vienas Birželio sukilimo Kaune organizatorių ir vadovų, Lietuvos laikinosios Vyriausybės pramonės ministras. 1941–1944 m. pasipriešinimo judėjime atstovavo Lietuvių frontui. 1943 m. Vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto organizatorių, 1943–1944 m. vicepirmininkas. Už pasipriešinimo nacių okupacinei valdžiai organizavimą 1944–1945 m. nacių kalintas Vokietijoje, Bairoite, šiaurinėje Bavarijoje. Išėjęs į laisvę, surado šeimą ir apsigyveno Kempteno DP stovykloje, dirbo lietuvių gimnazijos direktoriumi. 1945 m. įkurtos Lietuvos rezistencijos buvusių politinių kalinių sąjungos vienas kūrėjų ir vadovų.

1946–1952 m. Ateitininkų federacijos vyriausiasis vadas, 1957–1964 m. ir 19771983 m. tarybos pirmininkas. 1947–1950 m. ir 19661969 m. Lietuvių fronto bičiulių sambūrio pirmininkas. 19481954 m. Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos vicepirmininkas, 1954–1955 m. pirmininkas. 1957 m. įsteigė JAV lietuvių jaunimo stovyklą „Dainava“ ir jai kelis dešimtmečius vadovavo. 19851987 m. Vykdomojo komiteto Lietuvos krikšto 600 m. sukakčiai paminėti pirmininko pavaduotojas. Aktyviai dalyvavo sovietų okupuotos Lietuvos laisvinimo byloje, daug rašė į užsienio lietuvių spaudą. Vienas radijo stoties „Laisvoji Europa“ redaktorių.

BibliografijaKeisti

  • Uretaninės dangos: dangų apdorojimas (Urethane Coatings: Treatise on Coatings), 1967 m.
  • Sandarikliai (Sealants). – Reinhold, 1967. – 382 p.
  • Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario 1940–1959 m. Trečiasis leidimas – Vilnius: „Į Laisvę“ fondo Lietuvos filialas, 1991. – 94 p. (pirmasis leidimas 1988 m. JAV; antrasis pataisytas leidimas 1990 m. Kaune)
  • Lietuvių pogrindis vokiečių saugumo policijos dokumentuose, 1989 m.
  • Lietuvos rezistencija prieš sovietų ir nacių agresiją (Lithuania Against Soviet and Nazi Agression). – Brooklyn: American Foundation for Lithuanian Research, 1998. – 342 p.
  • Žvilgsnis, nukreiptas į idealų aukštumas: Adolfo Damušio tekstai: straipsnių rinkinys / Vytauto Didžiojo universitetas. Lietuvių išeivijos institutas (sud. Ilona Strumickienė). – Vilnius: Versus aureus, 2009. – 398 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-34-234-2

ĮvertinimasKeisti

Atminimo įamžinimasKeisti

ŠaltiniaiKeisti

NuorodosKeisti