Petronėlė Orintaitė

Petronėlė Orintaitė
Gimė 1905 m. vasario 18 d.
Liepalotai, Lukšių valsčius
Mirė 1999 m. gruodžio 16 d. (94 metai)
Los Andželas, JAV
Palaidotas (-a) Meištų kapinėse
Sutuoktinis (-ė) Kazys Januta
Vaikai Donatas Januta
Veikla pedagogė, poetė, prozininkė, visuomenės veikėja
Alma mater 1929 m. Lietuvos universitetas

Petronėlė Orintaitė-Janutienė (1905 m. vasario 18 d. Liepalotuose, Lukšių valsčius1999 m. gruodžio 16 d. Los Andžele, JAV) – Lietuvos pedagogė, poetė, prozininkė, visuomenės veikėja.

Biografija redaguoti

Lankė Keturnaujienos pradžios mokyklą. 1925 m. baigė Vilkaviškio gimnaziją. 1929 m. baigė Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą.

1929 m. mokytojavo Tauragės mokytojų seminarijoje, 1930 m. Mažeikių gimnazijoje, 1931 m. Vilkaviškio gimnazijoje. 19321937 m. Šiaulių gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, vadovavo gimnazijos literatų būreliui, organizavo mieste švietėjiškus renginius.

1936 m. buvo vienintelė Salomėjos Nėries sutuoktuvių Paryžiuje su skulptoriumi Bernardu Buču liudininkė.[1] 1937–1939 m. dirbo Kaune, 1939–1943 m. Vilniuje, 1943 m. vėl Vilkaviškyje.

1939 m. susituokė su teisininku Kaziu Januta (1912-2006), sūnus Donatas Januta (g. 1941 m.).[2]

1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 19451949 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Augsburgo lietuvių gimnazijoje. 1949 m. persikėlė į Čikagą (JAV), 1959 m. – į Los Andželą.[3]

Palaidota Meištų kapinėse (Kudirkos Naumiestis). 2005 m. Keturnaujienos kaime pastatytas skulptoriaus Juliaus Narušio sukurtas paminklas rašytojai, pradinėje mokykloje – jai skirtas muziejus.

Kūryba redaguoti

Pirmuosius ėilėraščius paskelbė 1926 m., kūrė knygeles vaikams.[4] Slapyvardžiai: Zanavykų Ašara, Petro Nella, Balė Vaivorytė, Balė Voveraitė. Eilėraščius ir apsakymus spausdino „Naujojoje vaidilutėje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Lietuvos aide“, „Dienovidyje“, „Eglutėje“ ir kt. 1965 m. išleido atsiminimus apie Salomėją Nėrį „Ką laumės lėmė“. Nuo 1992 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Realistinėje lietuvių prozoje brėžė feministinę kryptį.

Poezijos rinkiniai:

  • Vingių vingiai, 1930 m.
  • Dirvonų dukterims, 1939 m.
  • Šulinys sodyboje, 1951 m.
  • Legendų liepsnos, 1986 m.

Apsakymų rinkiniai:

  • Iš sostinės, 1932 m.
  • Jurgučio pieva, 1938 m.
  • Marti iš miesto, 1948 m.

Romanai:

  • Paslėpta žaizda, 1934 m.
  • Daubiškės inteligentai, 1937 m.
  • Ką laumės lėmė Liepalotų medynuose, Biografija, 2006 m.

Šaltiniai redaguoti

Literatūra redaguoti

  • J. Kundrotas. Gyvenimas kaip legenda, 2000 m.
  • V. Čeplinskas. Pokalbiai, 2000 m.
  • Petronėlė Orintaitė: bibliografinė rodyklė, 1925-2000 (sud. Dalia Striogaitė). - Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002 - 107 p.
  • Petronėlė Orintaitė – rašytoja ir rašytojų mokytoja: prisiminimai, straipsniai, eilėraščiai (sud. Birutė Juškienė, Asta Velioniškienė). - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. - 54 p. - ISBN 9986-39-391-4

Nuorodos redaguoti