Petrašiūnų šiluminė elektrinė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Petrašiūnų šiluminė elektrinė
Petrašiūnų šiluminė elektrinė 54°53′27″ š. pl. 23°59′22″ r. ilg.
Vieta	Kaunas,  Lietuva
Jėgainės tipas	Šiluminė jėgainė
Eksploatuojanti kompanija	AB „Kauno energija“
Statybos pradžia	1928 m.
Pradėta eksploatuoti	1930 m.
Galingumas	24MW (2x12MW + 6MW Kondensacinis Ekonomaizeris)
Šiluminė galia	247 MW

Petrašiūnų šiluminė elektrinė – viešoji elektrinė, nuo 1930 m. veikianti Kauno Petrašiūnų priemiestyje, Lietuvos energetinės sistemos dalis.

Nuo 1955 m. Petrašiūnų Valstybinė rajoninė elektrinė (VRE), 1973 m. prijungta prie Kauno termofikacinės elektrinės, nuo 1992 m. „Kauno elektrinė“. 1997 m. rugpjūčio 15 d. reorganizavus AB „Lietuvos energija“ jos filialų „Kauno elektrinė“ ir „Kauno šilumos tinklai“ pagrindu įsteigta specialios paskirties akcinė bendrovė „Kauno energija“, nuo 2000 m. AB „Kauno energija“. 2003 m. kovo 31 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu pasirašius pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ dėl „Kauno energija“ filialo „Kauno elektrinė“ pardavimo, Petrašiūnų elektrinė liko AB „Kauno energija“ padaliniu. 2004 m. pagamino 12,2 GWh, 2005 m. – 14,3 GWh elektros energijos.

Istorija

Situacija iki elektrinės atsiradimo

Lenkijai 1920 m. užgrobus Vilnių, Kaunas tapo laikinąja Lietuvos sostine, politiniu, ekonominiu bei kultūriniu krašto centru. Mieste ėmė sparčiai augti tos pramonės šakos, kurios vartojo vietinę žaliavą arba tiekė produkciją vietinei rinkai. Pramonės augimas buvo pagrindinė prielaida elektros energetikai plėtoti.

1898 m. pastatyta Tilmansų pramoninė elektrinė po Pirmojo pasaulinio karo tenkino tik geležies fabriko poreikius, jos vaidmuo miesto ekonomikoje vis mažėjo. Be to, 1929 m. buvo nutarta ją uždaryti.

Belgo R. F. Smatcerio 1900 m. pastatyta Kauno centrinė elektrinė, 1921 m. perėjo į „Elektros šviesos gaminimo Kauno miestui apšviesti“ akcinės bendrovės rankas. 3-iojo dešimtmečio pradžioje ši elektrinė pradėta rekonstruoti ir moderninti. 1921–1923 m. rekonstruotas ir išplėstas skirstomasis tinklas, nutiesta 20 km kintamosios srovės 6 kV elektros tiekimo linijų bei įrengta 11 transformatorinių pastočių. Panemunės, Šančių, Aleksoto ir Vilijampolės gyventojams buvo tiekiama 6 kV įtampos kintamoji elektros srovė, transformuojama į 380/220 V įtampą. Elektra naudojosi 6000 abonentų. 1924–1925 m. pastatyti du nauji 780 AG dyzeliniai varikliai ir galingi kintamosios srovės generatoriai. 1925 m. elektrinė, pasiekusi savo galios apogėjų – 3000 AG, daugiau neaugo.

Moderninti ir plėsti centrinę elektrinę, kuri, pasibaigus koncesijos laikui, turėjo atitekti miesto savivaldybei, Belgijos kapitalistams buvo nenaudinga, o didėjant miesto elektros energijos poreikiams, reikėjo naujų pajėgumų. 1923 m. susikūrė „Lietuvos rajoninių elektros stočių akcinė bendrovė“, kurioje šeimininkavo tie patys Belgijos kapitalistai. Bendrovė nutarė statyti naują šiluminę elektrinę Petrašiūnuose.

Statyba

Pramonės įmonių Petrašiūnuose beveik nebuvo, tik kalkių degykla, stiklo fabrikėlis (vėliau Gelžbetoninių atramų gamykla), Berčiko malūnas, Ratmano lentpjūvė. Elektrinės statybai bendrovė pasirinko šį kaimelį todėl, kad žemė čia buvo nederlinga ir pigi. 1922 m. vykdant žemės reformą ji buvo išdalyta bežemiams. Slaptai atlikus grunto tyrimus, imta supirkinėti vietinių gyventojų sklypus. Kad neiškiltų bendrovės planai ir sklypų savininkai neimtų kelti kainos, griebtasi gudrybių – patikimiems savo tarnautojams bendrovė duodavo pinigų ir šie savo vardu pirkdavo sklypą. Taip palyginti už nedidelę kainą bendrovė įsigijo žemės statybai.

Dėl elektrinės statybos buvo daug polemizuojama. Inžinierius Jonas Smilgevičius ir kiti pažangieji to meto žmonės įrodinėjo, kad kraštui naudingiau statyti hidroelektrinę prie Nemuno, tačiau buržuazinė Lietuvos vyriausybė jų balso „neišgirdo“. 1928 m. pavasarį prasidėjo belgų suprojektuotos Petrašiūnų elektrinės statyba. Statybai ir įrengimams Lietuvos rajoninių elektros stočių akcinė bendrovė skyrė 7 mln. litų. Statyboje buvo dirbama 2-3 pamainomis. Iš viso dirbo 430 darbininkų: 350 statybininkų ir 80 montuotojų. Beveik visi jie buvo vietiniai gyventojai. Sparčiai vykstant elektrinės statybai, augo ir Petrašiūnų gyvenvietė. Prisidėjo ir čia nutiesta geležinkelio atšaka. Šiems darbams vadovavo inžinierius Kiškinas, o darbų vykdytojas rangovas buvo Petrašiūnų valsčiaus sekretorius Ambrazas. Šitaip bendrovė pastarajam atsilygino už tai, kad jis padėjo pigiai supirkti petrašiūniečių sklypus elektrinės statybai.

Elektrinės statybos darbininkai dirbo sunkiai: jokios technikos bei mechanizmų nebuvo; reikėjo pasitenkinti kastuvais, laužtuvais ir svertais. Daug statybinių medžiagų atplukdydavo Nemunu burinėmis baržomis. Nemažai prakaito išsunkė cirkuliacinės siurblinės bei jos kanalų statyba – betonavimo ir montavimo darbai giliai žemėje tais laikais buvo neįprastas dalykas.

Katilinėje pastatyti trys 7,5 t/h našumo, 425 °C, 29 at slėgio garo katilai. Du iš jų buvo kūrenami gabalinėmis durpėmis, vienas – anglimis. Durpės gabentos geležinkeliu iš Kauno apylinkių durpynų. Katilinės pastato aukštis – 26 metrai. Mašinų salėje sumontuotos dvi 3200 kW galios garo turbinos, du 4000 kVA, 6,4. kV įtampos trifaziai generatoriai. Valdymo centras – skirstomieji skydai ir pultai – buvo gretimoje patalpoje. Elektrinėje buvo sumontuoti du 500 kVA aukštinantieji (6,3/16 kV) transformatoriai ir du 320 kVA transformatoriai elektrinės poreikiams. Remonto darbams atlikti įrengtas 30 t kėlimo galios tiltinis kranas. Elektrinėje buvo įrengti 28 fideriai, kuriais buvo tiekiama energija miestui ir elektrinės reikalams.

Drauge su elektrine pradėtos statyti ir aukštosios 6 ir 15 kV įtampos elektros tiekimo linijos, kuriomis buvo prijungti Prienai, Birštonas, Raudondvaris, Palemonas, Jonava, Kulautuva, Karmėlava, Pakuonis, Panemunė, Garliava ir kiti Kauno apylinkių miesteliai. Pirmoji 15 kV linija 1930 m. kovo mėn. nutiesta į Jonavą. Visus skirstomuosius įrenginius elektrinėje sumontavo Siemenso-Schuckerto firma. Elektrinės statybos darbams vadovavo šveicarų inžinierius Kornus, o vyriausiasis statybos tvarkytojas buvo belgų inžinierius K. Hunebelas; jo pagalbininkai – inžinierius Eduardas Zubavičius ir Pranas Drąsutis.

Veikla

1930 m. lapkričio 11 d. Petrašiūnų šiluminė elektrinė pradėjo veikti. Tai buvo didžiausia viešoji elektrinė to meto Lietuvoje. Vėliau elektrinė išplėsta: 1938 m. joje pradėjo veikti ketvirtas – 14,5 t/h našumo garo katilas, trečiasis – 10 tūkst. kW galios turbogeneratorius, 2000 ir 4000 kVA, 6/15 kV transformatoriai. Planuota 1940 m. sumontuoti naują 32 t/h našumo garo katilą, Parsonso firmos ketvirtąjį (10 tūkst. fcW galios) turboagregatą, nutiesti aukštosios įtampos elektros tiekimo linijas Petrašiūnai-Panemunė - „Maistas“ - Marva (su perspektyva jas rekonstruoti į 30 kV). Tačiau tai nebuvo įvykdyta, 16,4 tūkst. kW elektrinės galia nepakito iki galo.

Be šių pagrindinių įrenginių, elektrinėje veikė 3 cirkuliaciniai siurbliai su elektros pavara ir vienas su garine, kuro ūkis bei 6 kV pagrindinė elektros skirstykla. Cheminio vandens valymo nebuvo, vanduo minkštintas kalkėmis. To meto spaudoje stebimasi, kad elektrinė per valandą suvartoja 1800 m³ vandens, t. y. du kartus daugiau negu Kauno vandentiekis. Relinė apsauga buvo sumontuota pagrindinėje skirstykloje.

Elektrinės darbuotojai eksploatavo elektrinės įrenginius, elektros tiekimo linijas ir tvarkė energijos realizavimą. Pirmasis generalinis direktorius buvo Artūras Langė, o pirmasis vyriausiasis inžinierius – Pranas Drąsutis. Vėliau P. Drąsutį pakeitė E. Zubavičius, kuris šias pareigas ėjo iki 1940 m.

Petrašiūnų šiluminė elektrinė buvo techniškai gerai įrengta, moderni įmonė. Faktinė joje pagamintos kilovatvalandės savikaina to meto sąlygomis neaukšta – jos eksploatacijos išlaidos 1939 m. sudarė 12,82 cento, tačiau dividendų ir kitų mokesčių pavidalu ji padidėdavo iki 19,17 cento. Apie 40 % visų eksploatacijos išlaidų sudarydavo kuras. Ypač brangios buvo akmens anglys: 1933/1934 m. žiemą tona akmens anglių Petrašiūnų elektrinėje kainavo 48 Lt, kai Klaipėdoje tik 32,03 Lt. Pačioje elektrinėje dirbo 60 žmonių. Kapitalistai iš elektrinės gaudavo milžinišką pelną tiek keldami elektros energijos kainą, tiek didindami darbo našumą. Darbo užmokestis elektrinėje buvo didesnis negu kitose pramonės įmonėse.

Pradėjus veikti Petrašiūnų šiluminei elektrinei, Kauno centrinė elektrinė savo gamybą ėmė mažinti, nes jos elektros energijos savikaina buvo aukštesnė. Kauno aprūpinimo elektros energija koncesija buvo suteikta Kauno dyzelinės elektrinės šeimininkei – „Elektros šviesos gaminimo Kauno miestui apšviesti akcinei bendrovei“. Naudodamasi su miesto savivaldybe sudarytos sutarties 5 paragrafu, kuris suteikė bendrovei teisę pirkti arba gaminti elektros energiją bet kurioje kitoje vietoje, ši bendrovė elektros energiją pirkdavo iš Petrašiūnų elektrinės, mokėdama jai po 0,13-0,19 lt už kilovatvalandę, o Kauno gyventojams ją pardavinėdavo po 1,35 Lt Kauno dyzelinės elektrinės vardu. Taip bendrovė gaudavo ne tik didžiulį pelną, bet ir dirbtinai didino elektrinės išperkamąją vertę.

Petrašiūnų šiluminė elektrinė tapo pagrindiniu elektros energijos tiekėju Kaunui, jo priemiesčiams bei aplinkiniams rajonams. Jau 1931 m. Kauno centrinė elektrinė vartotojams patiekė elektros energijos 28 kartus mažiau negu Petrašiūnų elektrinė, o 1932 m.- net 60 kartų mažiau. Išsiplėtus elektros tiekimo tinklui bei pradėjus veikti Petrašiūnų elektrinei, smarkiai ūgtelėjo ir Kauno elektrinių gamyba.

Elektros energijos gamyba

1924-1940 m. Kauno centrinėje ir Petrašiūnų šiluminėje elektrinėse (mln. kWh)

Metai	Pagaminta elektros energijos
1924	4,71
1925	5,86
1926	6,59
1927	6,71
1928	7,88
1929	8,53
1930	8,03
1931	12,35
1932	12,10
1933	12,15
1934	13,54
1935	14,60
1936	16,25
1937	19,23
1938	23,31
1939	27,05
1940	32,32

Elektrinės susprogdinimas

Artėjant prie Lietuvos tarybinei armijai, vokiečiai įsakė didesnes elektrines demontuoti ir išgabenti į Vokietiją. Petrašiūnų elektrinėje okupantams pavyko du turbogeneratorius (3200 kW galios) demontuoti ir išplukdyti Nemunu. Pradėjus demontuoti elektrinę, jos darbininkai kiek įmanydami slėpė įrankius, montavimo prietaisus, kitą smulkią įrangą, tikėdamiesi, kad elektrinė bus išgelbėta ir galėsią juos grąžinti. Tačiau 1944 m. liepos 29 d. į elektrinę prigužėjo kareivių. Devintą valandą pradėta išjunginėti elektros tiekimo linijas, o 13 val. 15 min. sustojo paskutinioji turbina. Kareiviai darbininkams pranešė, kad 19 val. elektrinė bus susprogdinta ir įsakė visiems ją apleisti. Paskutinis išeidamas iš elektrinės Vytautas Paškevičius suskato užrakinti cirkuliacinių siurblių patalpos duris. Taip buvo išgelbėta cirkuliacinė. Vakarop Kauną sudrebino galingas sprogimas – elektrinės vietoje liko griuvėsiai. Griuvėsiais virto ir seniausioji Lietuvos centrinė elektrinė – Kauno dyzelinė elektrinė. Buvo sunaikintas ir miesto elektros skirstymo tinklas.

Kauno energetikos atstatymas

Praėjus karo frontams Kaune elektros energijos labai stigo vandentiekiui, karinėms ir valstybinėms įstaigoms bei karo ligoninėms. Sveikų, galinčių veikti elektrinių nebuvo. Vienintelė nesusprogdinta liko 2500 kW galios Petrašiūnų popieriaus fabriko šiluminė elektrinė. Tačiau ir ji negalėjo veikti – trūko generatoriaus žadinimo agregato. Vietos energetikų išmonės dėka rekonstruotas ir pritaikytas generatoriui žadinti nuolatinės srovės generatorius, tad 1944 m. spalio 14 d. elektrinė vėl pradeda veikti. Tačiau dėl akmens anglių stokos 1944–1945 m. žiemą ji dažnai nedirbo.

Vietiniams energetikams pavyko iš Kauno centrinės elektrinės griuvėsių surinkti ir 1944 m. gruodžio 17 d. įjungti veikti vieną 500 kW galios dyzelį. Pradeda veikti ir atstatytas miesto centro elektros skirstymo punktas. Petrašiūnų popieriaus fabriko katilinėje buvo trys 6 t/h našumo garo katilai, o iš buvusios Petrašiūnų elektrinės į miestą ėjo elektros tiekimo linijos. Todėl 1945 m. vasario mėn. sugriautos Petrašiūnų elektrinės teritorijoje pastatomas gautas 1000 kW galios energetinis traukinys (Nr. 20), iki kurio nutiesiamas garo vamzdis iš Petrašiūnų popieriaus fabriko katilinės ir tiekiami garai energetiniam traukiniui.

1945 m. 1000 kW galios energetinis traukinys (Nr. 60) taip pat buvo įrengtas „Maisto“ fabriko teritorijoje. Jo elektros energijai tiekti į miestą nutiesiama 6 kV elektros tiekimo linija. 1945 m. pabaigoje Kauno energetikos instaliuota galia buvo apie 5000 kW. Tai toli gražu nepatenkino vis didėjančių pramonės poreikių. Pavyzdžiui, 1946 m. „Maisto“ fabrikui reikėjo 500 kW, „Pieno centrui“ – 1120, „Vaivorykštės“ fabrikui – 1000, Žemės ūkio mašinų fabrikui, buvusioms artilerijos dirbtuvėms – 1200, „Pergalės" fabrikui – 750, vandentiekiui – 340 kW.

Nors iš Petrašiūnų elektrinės buvo likusi tik plytų ir metalo laužo krūva, nuspręsta ją atstatyti, nes išliko sveikos cirkuliacinio vandens linijos, į miestą nutiestas elektros skirstymo tinklas. Elektrinės atstatymas buvo paskelbiąs liaudies statyba. Kauniečių talkomis pavyko greitai likviduoti griuvėsius. Valant griuvėsius, atrasta tinkamų naudoti įrenginių, įrankių, prietaisų ir jų dalių. Nemažai nuo vokiečių paslėptų įrankių ir prietaisų grąžino buvę elektrinės darbuotojai. Pavyko išgelbėti ir 100 tonų po griuvėsiais degusių akmens anglių. Nutarta pirmiausia atstatyti mažiau sugriautą 32 t/h našumo penktąjį garo katilą ir pirmąjį 3200 kW galios turboagregatą. Tačiau turboagregatui trūko generatoriaus: jį vokiečiai buvo išgabenę į Vokietiją. Pagalbos ranką ištiesė leningradiečiai: „Elektrosila“ gamykla pagamino ir atsiuntė analogišką generatorių.

Atstatomoje elektrinėje buvo dirbama dieną ir naktį, vasarą ir žiemą. Spaudžiant šalčiams, statoma ir montuojama degant laužams ir deguto statinėms. Nepaisant visų sunkumų, darbai vyko spėriai, ir 1946 m. spalio 13 d. pradėjo suktis pirmasis turboagregatas: Kauno energetikos instaliuotoji galia padidėjo 60 % ir elektros energiją pradėjo gauti net buitiniai vartotojai.

Pirmąją žiemą turboagregatas dirbo medinėje pašiūrėje, vėliau pastatoma mašinų salė ir toliau atstatomi kiti agregatai. 1948 m. pradėjo veikti Babkoko-Vilkokso firmos 56 t/h našumo garo katilas ir antroji, vieno cilindro, AK-12 tipo, AEG firmos kondensacinė, 12000 kW :galios turbina. 1951 m. sumontuoti net du Linkės-Hofmano firmos, 50 ir 65 t/h našumo garo katilai ir Klemento Gotvaldo gamyklos (Čekoslovakija) AK-12 tipo, 12000 kW galios turbina. Taigi 1952 m. pradžioje Petrašiūnų elektrinės galia buvo 27700 kW, ir prieškarinę galią pranoko kone 70 %.

Plėtra

Nors Petrašiūnų valstybinės rajoninės elektrinės galia jau beveik du kartus viršijo prieškarinę galią, joje buvo montuojami nauji katilai ir turboagregatai. 1955 m. sumontuojamas Barnaulo katilų gamyklos BKZ-79-39 FB tipo, 75 t/h našumo garo katilas ir Langės firmos, AK-12 tipo, 12000 kW galios turbina (Nr. 4). 1956–1959 m. sumontuojami dar du tokie pat katilai ir vienas 12000 kW galios turboagregatas. Elektrinės plėtimo projektus parengė Sąjunginio „Teploelektroprojekt" instituto Leningrado ir Lvovo skyriai. Pagal to paties instituto Rygos skyriaus parengtą projektą 1958–1959 m. pirmasis katilas pakeistas vienu BK.Z tipo katilu, o prieškarinė 3200 kW galios turbina – Briansko gamyklos vieno cilindro, APT-12-1 tipo, kondensacine 12 000 kW galios turbina. Ši turbina galėjo tiekti ir pramoninį garą. Visi generatoriai, išskyrus antrąjį, buvo 12000 kW galios. Antrasis – 12500 kW galios. Praslinkus po sugriovimo keturiolikai m. (1958 m.), elektrinės galia beveik 4 kartus viršijo prieškarinę galią. Iki Kauno hidroelektrinės paleidimo ši elektrinė buvo didžiausia respublikoje.

Naujai pastatytas elektrinės ūkis – 6, 35 ir 110 kV elektros skirstykla, 60 t/h našumo cheminio vandens apdorojimo ūkis, kuro transportavimo, saugojimo ir tiekimo įrenginiai, pagrindinis valdymo pultas, akumuliatorinė, administracijos, laboratorijos, dirbtuvių patalpos ir daug kitų statinių, be kurių tokia elektrinė negalėtų funkcionuoti. Bendra elektrinės atstatymo ir išplėtimo sąmatinė vertė sudarė 12,8 mln. rb. Statybos generaliniu rangovu visą laiką buvo Lietuvos energijos valdybos Petrašiūnų statybos - montavimo valdyba; įrenginius montavo Latvijos pramonės energetikos tresto montavimo aikštelė.

1962 m. į Kauną atkeliavo gamtinės dujos. Pagal Leningrado „Orgenergostroj“ instituto parengtą projektą visi katilai buvo rekonstruoti ir pritaikyti deginti dujas. Be to, katilai Nr. l, 4, 5 ir 6 po rekonstrukcijos galėjo deginti ir frezerines durpes. Gabalinių durpių ir įsivežtinio kuro – akmens anglių buvo galima atsisakyti.

Direktoriai

• 1945 m. – Vadim Sergiejevič Pomerancev
• 1958 m. – Leonas Vaitkevičius
• 1960 m. – Vladas Kučinskas
• 1983 m. – Antanas Rimgaudas Daniūnas
• 1994 m. – Rymantas Juozaitis
• 2002 m. – Mindaugas Juozaitis