Atverti pagrindinį meniu

IšvaizdaKeisti

Kūno ilgis 37–46 cm, atstumas tarp išskleistų sparnų 81–105 cm, svoris 385-800 g (patinėlių apie 500 g, patelių apie 600 g). Kūno spalva gana įvairuoja, viršutinė pusė išmarginta išilginėmis ir skersinėmis dėmėmis, apačia balsva, išmarginta išilginėmis juosvomis dėmėmis su skersinėmis atšakomis. Kojos plunksnuotos iki nagų. Snapas gelsvas. Nagai juodi.

PorūšiaiKeisti

Porūšis Regionas Porūšio apibūdinimo autorius
S. a. aluco Š. ir V. Europa nuo Skandinavijos iki Viduržemio jūros bei Juodosios jūros Linnaeus, 1758
S. a. sylvatica V. Europa įskaitant ir Britų salas George Shaw, 1809
S. a. siberiae Centrinė Rusija - nuo Uralo kalnų iki V. Sibiro Dementiev, 1933
S. a. mauritanica Š.V. Afrika nuo Maroko iki Tuniso bei Mauritanijos (Witherby, 1905)
S. a. willkonskii Palestina, Š. Iranas bei Kaukazo regionas (Mikhail Aleksandrovich Menzbier, 1896
S. a. sanctinicolai V. Iranas, Š.R. Irakas (Zarudny, 1905)
S. a. harmsi Turkmėnija Zarudny, 1911
S. a. biddulphi Š.V. Pakistanas ir Kašmyro regionas Scully, 1881
S. a. ma Š.R. Kinija ir Korėjos pusiasalis Hubert Lyman Clark, 1907
S. a. nivicola Nepalas ir iki p.r. Kinijos, Š. Mianmaras ir Š. Tailandas (Edward Blyth, 1845
S. a. yamadae Taivanas Yamashina, 1936

MitybaKeisti

Tai sutemų paukštis ir aktyviausias prietemoje ir naktį, bet, kai reikia maitinti augančius jauniklius, medžiojančius kartais galima pamatyti ir dieną. Dažniausiai minta smulkiais žinduoliais, kaip kad žiurkėmis, pelėmis, pelėnais, kurmiais ir kitais smulkiais žinduoliais, nedidesniais kaip triušių jaunikliai. Pasigauna ir smulkius ar nedidelius paukščius. Rankioja sliekus ir kitas kirmėles, vabalus. miestuose dažniau pasigauna net ančių, tripirščių kirų (priklausomai nuo regiono). Grobį paprastai praryja visą, vėliau tik atrydama jo liekanas, kurias galima pamatyti po jos lizdais.

BiotopasKeisti

Gyvena miškuose, parkuose. Lietuvoje labiau renkasi mišrius lapuočių ir spygliuočių miškus.

Lizdą įsirengia seno medžio drevėje, genių iškaltuose uoksuose ar kiaurymėje, bei pasinaudoja apleistais šarkų lizdais, pastatų plyšiuose bei iškeltais inkilais. Lietuvoje į būsimas perėjimo vietas jos sugrįžta sausio gale – vasario pradžioje. Paprastai deda du ar tris (48 x 39 mm dydžio) blizgius baltus kiaušinius, kuriuos peri tik patelė apie trisdešimt dienų. Jaunikliai dar neišmokę skraidyti palieka lizdą ir slapstosi tarp medžių šakų.

PaplitimasKeisti

Naminė pelėda Lietuvoje yra sėsli bei žiemojanti, vietomis gana dažnas paukštis.

Amžius ir kitaKeisti

Paprastai išgyvena iki penkerių metų, nors yra patvirtintų duomenų apie gamtoje išgyvenusias virš aštuoniolikos metų bei virš 27 metų prijaukinto ir auginto paukščio pas žmones. Gamtoje šios pelėdos nukenčia nuo didžiųjų apuokų, kilniųjų erelių, vištvanagių, paprastųjų suopių. Jų lizdus plėšia miškinės kiaunės.

Naminės pelėdos bebaimiai paukščiai, jos visada gina savo lizdą ar jauniklius. Kartais nuo jų sunku apsiginti, kadangi jos skrenda tyliai ir taip puola netikėtai aštriais nagais priešininkui už galvos. Prie lizdo besiartinančius puola tiek žmones, tiek kates, šunis net jų neišprovokavus. Per ataką yra nukentėjęs ir paukščių fotografas Eric Hosking, netekęs akies, kada bandė fotografuoti prisiartinęs prie jų lizdo.

NuorodosKeisti

GalerijaKeisti