Lietuvos miškai – žemės plotas, kuris pagal Lietuvos įstatymus traktuojamas kaip miškas. 2017 m. duomenimis, miškai dengia 33,5 proc. šalies teritorijos, pusė jų yra valstybiniai. Dauguma Lietuvos miškų yra spygliuočiai: 34,6 % visų plotų užima pušynai, 20,9 % – eglynai. Iš lapuočių daugiausiai yra beržynų (22,2 %) ir juodalksnynų (7,6 %). Beveik trečdalis visų Lietuvos miškų plyti saugomų teritorijų ribose arba jų buferinėse zonose.[1]

Bubių-Padubysio miškai
Aukštaitijos miškai
Anykščių miškai
Miško paruošos

Lietuvos miškingumas

redaguoti

Anot Valstybinės miškų tarnybos vedančios Lietuvos miškų apskaitą, 2017 m. sausio 1 d. miško žemės plotas buvo 2189,6 tūkst. ha ir užėmė 33,5 % šalies teritorijos. Nuo 2003 m. sausio 1 d. šis plotas padidėjo 144,3 tūkst. ha, o šalies miškingumas – 2,2%.[2] Pagal Valstybinės miškų tarnybos naudojamą metodiką, kaip miškas vertinamas ne tik brandžiais medžiais apaugęs didesnis žemės plotas, bet visa žemė, kuri pagal įstatymus priskirta miškams, arba žemė, kurią leidžiama užsodinti mišku. Į tai patenka dirvonuojantys ar brūzgynais, krūmynais apaugę miško paskirties žemės plotai, neatsodinti plyni kirtimai, daigynai, sėklinės plantacijos, trasos, miško keliai, kvartalinės, ir pan.[3]

Bendras medienos tūris siekia 501,3 mln. m³. Daugiau nei pusė visų miškų Lietuvoje yra spygliuočių, tarp jų vyrauja pušynai. Tarp lapuočių didžiausius plotus užima beržynai.[4]

Daugiau nei 707,5 tūkst. ha arba 32,5 % visų Lietuvos miškų plyti saugomų teritorijų ribose arba jų buferinėse zonose.[5]

Lietuvos sengirės

redaguoti

Ažvinčių (Gervėčių sengirės) gamtinis rezervatas, Aukštaitijos nacionalinio parko dalis. Išsidėstęs Utenos ir Ignalinos rajonuose, užima 690,55 hektarų plotą. Įsteigtas 1997 metų balandžio 28 dieną. Saugoma etaloninė Rytų Lietuvos sengirė su šiam regionui būdingomis biocenozėmis bei išlikusia retųjų rūšių augalija ir gyvūnija.

Kai kurie bruožai yra išlikę Alytaus rajono savivaldybėje esančiame Punios šile, kurios tik maža teritorija saugoma įsteigtame Punios šilo gamtiniame rezervate[6]. Punios šilo gamtinio rezervato plotas 2018 m. pabaigoje sudarė 457 ha. Netolimoje ateityje gamtinio rezervato plotą planuojama praplėsti iki 2161 ha, bet į praplėstą plotą vistiek nepateks visas Punios šilas.

Lietuvos sengirių atkūrimui ir saugojimui 2020 m. buvo įkurtas “Sengirės fondas”.

Istorija

redaguoti
 
Iškirstas miškas Kėdainių rajone

Senovėje beveik visa dabartinė Lietuvos teritorija buvo apaugusi miškais. Plintant žemdirbystei, kertant medžius, miškų plotai pradėjo mažėti. Pirmojo tūkstantmečio pabaigoje miškai buvo užėmę apie 2/3 teritorijos. Vyravo plačialapių medžių rūšys. XI a. – XIII a. miškai jau dengė 55 % Lietuvos teritorijos, vėliau miškų plotai mažėjo.

Pirmieji rašytiniai dokumentai apie valstybės rūpinimąsi miškais siekia XVI a. Miškų nuosavybės apsaugos klausimai buvo reglamentuoti Pirmajame (1529 m.) ir vėlesniuose Lietuvos Statutuose. 1557 m. Valakų reformos įstatymu žemės ūkiui netinkami plotai buvo paliekami apaugti miškais. 1559 m. aprašytos didžiojo kunigaikščio girios ir žvėrių perėjos, 16361641 m. pertvarkytas miškų ūkis (girių ordinacija). 1567 m. išleistas Girininkų įstatymas.

Lietuvai 1795–1915 m. esant Rusijos imperijos valdžioje miškai buvo alinami didelių netvarkingų kirtimų. Dideli miškų plotai buvo verčiami kitomis naudmenomis. 1914 m. dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo 1175,0 tūkst. ha miškų. 19151918 m. Vokietijos okupacijos metais miškų prie kelių, upių plynai buvo iškirsta 26,5 tūkst. ha, pasirinktinai – 38,5 tūkst. ha. Iškirstos medienos tūris apie 11,7 mln. m³, t. y. daugiau kaip 6 metų kirtimo norma. Kertama buvo patogiose išvežti vietose prie kelių, upių, net ir nesubrendę medynai. 19181940 m. Lietuvos miškų plotai sumažėjo apie 1,5 %. Dėl Antrojo pasaulinio karo ir okupacijos padarinių Lietuvos miškingumas šalies dabartinėje teritorijoje buvo mažiausias, apie 20 %. Vėliau jis intensyviai didėjo. 19962005 m. kasmet buvo iškertama po 4,9–6,5 mln. m³ medienos. 2006 m. miškų žemės plotas buvo 2121 tūkst. ha, miškingumas – 32,5 %, miškų plotas, tenkantis vienam gyventojui – 0,62 ha.

Didžiausi miškai

redaguoti

Daugiausia miškų yra Lietuvos pietrytinėje dalyje. Daugiau kaip 10 tūkst. ha turi 17 miško masyvų. Žemiau – didžiausi Lietuvos miškų masyvai (km²):[7]

  1. Dainavos arba Gudų giria (Druskininkų–Varėnos miškai) – 1450
  2. Labanoro-Pabradės giria – 911
  3. Kazlų Rūdos miškai – 587
  4. Karšuvos giria (Viešvilės–Smalininkų miškai) – 422
  5. Rūdninkų giria – 375
  6. Lavoriškių giria (Lavoriškių–Nemenčinės miškai) – 310
  7. Gaižiūnų–Rumšiškių miškai – 304
  8. Kapčiamiesčio giria – 277 (Augustavo girios dalis)
  9. Ažvinčių-Minčios giria – 220

Vidutiniai medynų rodikliai

Medynai Plotas
1000 ha
Dalis % Amžius Bonitetas Skalsumas Tūris m³/ha
visų medynų
Tūris, m³/ha
brandžių medynų
Tūrio prieaugis
m³/ha
Prieaugio dalis,
kaupiama medyne
pušynai 720,2 35,8 64 11,1 0,75 240 305
eglynai 431,3 21,4 46 11,3 0,71 191 306
kiti spygliuočiai 3,1 0,2 - - - - - - -
beržynai 424,0 21,1 48 1,2 0,71 165 234 6,2 3,3
drebulynai 65,8 3,3 44 Ia,7 0,71 205 275 7,0 4,0
juodalksnynai 135,0 6,7 46 1,4 0,71 196 292 6,5 3,5
baltalksnynai 129,8 6,4 33 1,7 0,71 132 155 6,8 4,0
ąžuolynai 40,1 2,0 85 1,6 0,63 195 247 5,0 2,3
uosynai 49,4 2,5 57 1,1 0,67 171 232 5,7 2,8
kitų lapuočių medynai,
įskaitant liepynus ir skroblynus
15,3 0,8 - - - - - - -
iš viso 2 014,0 100,0 53* 1,8* 0,72* 199* 254* 6,5* 3,4*

(*) pateikta duomenų vidutinė vertė

Lietuvos miškuose 2006 m. kultūrinės kilmės medynų buvo 471,6 tūkst. ha (23 %), žėlinių – 1542,4 tūkst. ha (77 %). Jaunuolynai sudarė 25 %, pusamžiai medynai 42 %, bręstantys 14 %, brandūs 19 %. Medynų vidutinis amžius 53 m., bonitetas 1,8, skalsumas – 0,7.

Lietuvos miškuose vyraujantys medžiai (pagal plotą, procentais):

Miško žemės pasiskirstymas pagal nuosavybę

redaguoti

2017 m. sausio 01 d. valstybiniai Lietuvos miškai apėmė 1 089 000 ha arba 49,7 %, privatūs Lietuvos miškai – 883 00 ha arba 40,3 %, rezervuoti, nuosavybinei teisei atkurti miškai – 218 000 ha arba 10,0 %.

Palyginimui 2006 m. valstybinės reikšmės miškų buvo 1051,2 tūkst. ha (49 %), privačių – 717,2 tūkst. ha (33,7 %), rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti – 332,5 tūkst. ha (16,8 %).

Politika ir valdymas

redaguoti

Valstybės miškų ūkį formuoja ir programas rengia Aplinkos ministerija, kuriai priklauso Miškų departamentas. Miškų būklę, jų naudojimą, atkūrimą ir apsaugą kontroliuoja Valstybinė miškų tarnyba ir jos teritoriniai miškų kontrolės poskyriai. Miškų urėdijų darbams vadovauja Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos. 2006 m. buvo 42 valstybinės miškų urėdijos. Lietuvos miškų sklypus inventorizuoja ir miškotvarkos projektus rengia Valstybinis miškotvarkos institutas. Miškų valstybės kadastrą ir informacinę sistemą sudarančias duomenų bazes tvarko Valstybinė miškų tarnyba. Miškotyros problemas tiria Lietuvos miškų institutas ir Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškų fakultetas.[7]

Miškų klasifikacija

redaguoti

Miškai suskirstyti į keturias grupes:

  • I grupės, rezervatiniai, sudaro 1,6 % visų miškų
  • II grupės, specialiosios paskirties, apie 12,8 %; iš jų:
    • II A grupės ekosistemų apsaugos, daugiausia draustinių – 8,9 %
    • II B grupės rekreaciniai, apie 3,9 %
  • III grupės, apsauginiai, apie 15,2 %)
  • IV grupės, ūkiniai, apie 70,4 %

Flora ir fauna

redaguoti

Miške yra ne tik medienos, bet ir uogų, grybų, vaistinių augalų šaltinis, daugelio gyvūnų ir paukščių buveinė. Kasmet superkama vidutiniškai po 1510 t uogų, 2291 t grybų, 43 t vaistinių augalų.

Dažniausiai Lietuvos miškuose sutinkami:

Lietuvos miškuose 2006 m. buvo 4220 briedžių, 14 400 tauriųjų elnių, 580 danielių, 86 360 stirnų, 32 420 šernų, 3430 barsukų, 300 vilkų.

Lietuvos administracinių vienetų miškingumas

redaguoti

Didžiausias Lietuvoje miškingumas yra Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje. Įvairiuose Lietuvos regionuose miškų užimama dalis įvairuoja – nuo daugiau kaip 50 proc. kai kuriuose Dzūkijos rajonuose iki mažiau nei 20 proc. Suvalkijoje.

Lietuvos apskričių miškingumas

redaguoti

Visų Lietuvos apskričių miško paskirties žemės ploto proc., 2017 m. sausio 1 d. duomenimis:

  1. Alytaus apskritis: 49,3 %.
  2. Vilniaus apskritis: 44,2 %.
  3. Telšių apskritis: 36,6 %.
  4. Utenos apskritis: 34,5 %.
  5. Tauragės apskritis: 33,2 %.
  6. Kauno apskritis: 29,7 %.
  7. Panevėžio apskritis: 28,3 %.
  8. Šiaulių apskritis: 28,0 %.
  9. Klaipėdos apskritis: 26,6 %.
  10. Marijampolės apskritis: 22,0 %.

Lietuvos savivaldybių miškingumas

redaguoti
 
Lietuvos savivaldybių miškingumas

Didžiausias miškų žemės paskirties plotas proc. šiose rajonų savivaldybėse: Neringos savivaldybė – 83,9 %[8], Druskininkų savivaldybė – 69,2 % (2011 m.), Varėnos raj. – 69,1 % (2011 m.), Kazlų Rūdos savivaldybė – 59,5 %, Visagino savivaldybė – 56 %, Švenčionių raj. – 56,0 % (2011 m.), Rietavo savivaldybė – 51 %, Trakų raj. – 47,7 % (1998 m.), Vilniaus miesto savivaldybėje – 44,1 % (1991 m.), Šalčininkų raj. – 43,5 % (1998 m.), Vilniaus raj. apie 36,2 % (1998 m.), Jurbarko raj. – 35%, Ignalinos raj – 33,7 %.

Mažiausias miškų žemės paskirties plotas 1998 m. buvo šiose rajonų savivaldybėse: Vilkaviškio raj. – 9,1 %, Skuodo raj. – 14,9 %, Pasvalio raj. – 16,4 %, Pakruojo raj. apie 17,8, Joniškio raj. – 18,1 %.

Savivaldybė Miškingumas, % (2017 m.)[9]
  Akmenės rajono savivaldybė 32,7
  Alytaus miesto savivaldybė 32,5
  Alytaus rajono savivaldybė 25,0
  Anykščių rajono savivaldybė 32,7
  Birštono savivaldybė 47,1
  Biržų rajono savivaldybė 27,2
  Druskininkų savivaldybė 69,1
  Elektrėnų savivaldybė 32,8
  Ignalinos rajono savivaldybė 36,4
  Jonavos rajono savivaldybė 41,7
  Joniškio rajono savivaldybė 20,0
  Jurbarko rajono savivaldybė 38,1
  Kaišiadorių rajono savivaldybė 32,8
  Kalvarijos savivaldybė 14,2
  Kauno miesto savivaldybė 17,7
  Kauno rajono savivaldybė 32,5
  Kazlų Rūdos savivaldybė 60,0
  Kelmės rajono savivaldybė 32,7
  Kėdainių rajono savivaldybė 25,0
  Klaipėdos miesto savivaldybė 19,8
  Klaipėdos rajono savivaldybė 26,1
  Kretingos rajono savivaldybė 35,0
  Kupiškio rajono savivaldybė 29,5
  Lazdijų rajono savivaldybė 35,9
  Marijampolės savivaldybė 15,3
  Mažeikių rajono savivaldybė 29,6
  Molėtų rajono savivaldybė 31,5
  Neringos savivaldybė 82,5
  Pagėgių savivaldybė 17,4
  Pakruojo rajono savivaldybė 19,8
  Palangos savivaldybė 39,4
  Panevėžio miesto savivaldybė 2,1
  Panevėžio rajono savivaldybė 34,9
  Pasvalio rajono savivaldybė 17,0
  Plungės rajono savivaldybė 36,3
  Prienų rajono savivaldybė 27,7
  Radviliškio rajono savivaldybė 25,9
  Raseinių rajono savivaldybė 23,8
  Rietavo savivaldybė 54,2
  Rokiškio rajono savivaldybė 29,3
  Skuodo rajono savivaldybė 10,7
  Šakių rajono savivaldybė 23,0
  Šalčininkų rajono savivaldybė 48,3
  Šiaulių miesto savivaldybė 6,0
  Šiaulių rajono savivaldybė 35,4
  Šilalės rajono savivaldybė 28,7
  Šilutės rajono savivaldybė 42,1
  Širvintų rajono savivaldybė 33,4
  Švenčionių rajono savivaldybė 60,6
  Tauragės rajono savivaldybė 38,7
  Telšių rajono savivaldybė 35,6
  Trakų rajono savivaldybė 49,9
  Ukmergės rajono savivaldybė 32,6
  Utenos rajono savivaldybė 33,7
  Varėnos rajono savivaldybė 68,8
  Vilkaviškio rajono savivaldybė 10,9
  Vilniaus miesto savivaldybė 34,7
  Vilniaus rajono savivaldybė 41,7
  Visagino savivaldybė 57,5
  Zarasų rajono savivaldybė 37,6

Lietuvos miškų priežiūra

redaguoti

Lietuvos miškų priežiūrai buvo įsteigtos 42 miškų urėdijos. 2018 m. jos pertvarkytos į Valstybinių miškų urėdiją.

Taip pat skaitykite

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. Lietuvos miškų ūkio statistika 2017 Archyvuota kopija 2020-02-14 iš Wayback Machine projekto., Valstybinė miškų tarnybą
  2. amvmt.lt / Lietuvos miškų ūkio statistika, 2017 Archyvuota kopija 2018-12-28 iš Wayback Machine projekto., Aplinkos Ministerija, Valstybinė miškų tarnyba; ISSN 1648-8008
  3. Lietuvos miškų ūkio statistika 2017 Archyvuota kopija 2020-02-14 iš Wayback Machine projekto., Valstybinė miškų tarnybą
  4. Miškų ūkio statistika » 2012 Archyvuota kopija 2015-02-03 iš Wayback Machine projekto., Valstybinė Miškų Tarnyba
  5. Saugomos teritorijos ir biologinė įvairovė Archyvuota kopija 2018-01-24 iš Wayback Machine projekto., Valstybinė Miškų Tarnyba
  6. delfi.lt / Lietuvoje atsiras vieta, kur miško kirtėjai bus nepageidaujami, Justina Maciūnaitė, DELFI turinio projektų žurnalistė, www. GRYNAS.lt 2018 m. lapkričio 21 d.
  7. 7,0 7,1 Edvardas RiepšasLietuvos miškai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 66 psl.
  8. respublika.lt / Savivaldybėms miškų įkaitėms sužibo viltis Archyvuota kopija 2018-12-29 iš Wayback Machine projekto., 2013 kovo mėn. 27 d.
  9. [1] Archyvuota kopija 2020-02-14 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

redaguoti


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.