Lietuvos miškai
Lietuvos miškai – žemės plotas, kuris pagal Lietuvos įstatymus traktuojamas kaip miškas. 2017 m. duomenimis, miškai dengia 33,5 proc. šalies teritorijos, pusė jų yra valstybiniai. Dauguma Lietuvos miškų yra spygliuočiai: 34,6 % visų plotų užima pušynai, 20,9 % – eglynai. Iš lapuočių daugiausiai yra beržynų (22,2 %) ir juodalksnynų (7,6 %). Beveik trečdalis visų Lietuvos miškų plyti saugomų teritorijų ribose arba jų buferinėse zonose.[1]
Lietuvos miškingumas
redaguotiAnot Valstybinės miškų tarnybos vedančios Lietuvos miškų apskaitą, 2017 m. sausio 1 d. miško žemės plotas buvo 2189,6 tūkst. ha ir užėmė 33,5 % šalies teritorijos. Nuo 2003 m. sausio 1 d. šis plotas padidėjo 144,3 tūkst. ha, o šalies miškingumas – 2,2%.[2] Pagal Valstybinės miškų tarnybos naudojamą metodiką, kaip miškas vertinamas ne tik brandžiais medžiais apaugęs didesnis žemės plotas, bet visa žemė, kuri pagal įstatymus priskirta miškams, arba žemė, kurią leidžiama užsodinti mišku. Į tai patenka dirvonuojantys ar brūzgynais, krūmynais apaugę miško paskirties žemės plotai, neatsodinti plyni kirtimai, daigynai, sėklinės plantacijos, trasos, miško keliai, kvartalinės, ir pan.[3]
Bendras medienos tūris siekia 501,3 mln. m³. Daugiau nei pusė visų miškų Lietuvoje yra spygliuočių, tarp jų vyrauja pušynai. Tarp lapuočių didžiausius plotus užima beržynai.[4]
Daugiau nei 707,5 tūkst. ha arba 32,5 % visų Lietuvos miškų plyti saugomų teritorijų ribose arba jų buferinėse zonose.[5]
Lietuvos sengirės
redaguotiAžvinčių (Gervėčių sengirės) gamtinis rezervatas, Aukštaitijos nacionalinio parko dalis. Išsidėstęs Utenos ir Ignalinos rajonuose, užima 690,55 hektarų plotą. Įsteigtas 1997 metų balandžio 28 dieną. Saugoma etaloninė Rytų Lietuvos sengirė su šiam regionui būdingomis biocenozėmis bei išlikusia retųjų rūšių augalija ir gyvūnija.
Kai kurie bruožai yra išlikę Alytaus rajono savivaldybėje esančiame Punios šile, kurios tik maža teritorija saugoma įsteigtame Punios šilo gamtiniame rezervate[6]. Punios šilo gamtinio rezervato plotas 2018 m. pabaigoje sudarė 457 ha. Netolimoje ateityje gamtinio rezervato plotą planuojama praplėsti iki 2161 ha, bet į praplėstą plotą vistiek nepateks visas Punios šilas.
Lietuvos sengirių atkūrimui ir saugojimui 2020 m. buvo įkurtas “Sengirės fondas”.
Istorija
redaguotiSenovėje beveik visa dabartinė Lietuvos teritorija buvo apaugusi miškais. Plintant žemdirbystei, kertant medžius, miškų plotai pradėjo mažėti. Pirmojo tūkstantmečio pabaigoje miškai buvo užėmę apie 2/3 teritorijos. Vyravo plačialapių medžių rūšys. XI a. – XIII a. miškai jau dengė 55 % Lietuvos teritorijos, vėliau miškų plotai mažėjo.
Pirmieji rašytiniai dokumentai apie valstybės rūpinimąsi miškais siekia XVI a. Miškų nuosavybės apsaugos klausimai buvo reglamentuoti Pirmajame (1529 m.) ir vėlesniuose Lietuvos Statutuose. 1557 m. Valakų reformos įstatymu žemės ūkiui netinkami plotai buvo paliekami apaugti miškais. 1559 m. aprašytos didžiojo kunigaikščio girios ir žvėrių perėjos, 1636–1641 m. pertvarkytas miškų ūkis (girių ordinacija). 1567 m. išleistas Girininkų įstatymas.
Lietuvai 1795–1915 m. esant Rusijos imperijos valdžioje miškai buvo alinami didelių netvarkingų kirtimų. Dideli miškų plotai buvo verčiami kitomis naudmenomis. 1914 m. dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo 1175,0 tūkst. ha miškų. 1915–1918 m. Vokietijos okupacijos metais miškų prie kelių, upių plynai buvo iškirsta 26,5 tūkst. ha, pasirinktinai – 38,5 tūkst. ha. Iškirstos medienos tūris apie 11,7 mln. m³, t. y. daugiau kaip 6 metų kirtimo norma. Kertama buvo patogiose išvežti vietose prie kelių, upių, net ir nesubrendę medynai. 1918–1940 m. Lietuvos miškų plotai sumažėjo apie 1,5 %. Dėl Antrojo pasaulinio karo ir okupacijos padarinių Lietuvos miškingumas šalies dabartinėje teritorijoje buvo mažiausias, apie 20 %. Vėliau jis intensyviai didėjo. 1996–2005 m. kasmet buvo iškertama po 4,9–6,5 mln. m³ medienos. 2006 m. miškų žemės plotas buvo 2121 tūkst. ha, miškingumas – 32,5 %, miškų plotas, tenkantis vienam gyventojui – 0,62 ha.
Didžiausi miškai
redaguotiDaugiausia miškų yra Lietuvos pietrytinėje dalyje. Daugiau kaip 10 tūkst. ha turi 17 miško masyvų. Žemiau – didžiausi Lietuvos miškų masyvai (km²):[7]
- Dainavos arba Gudų giria (Druskininkų–Varėnos miškai) – 1450
- Labanoro-Pabradės giria – 911
- Kazlų Rūdos miškai – 587
- Karšuvos giria (Viešvilės–Smalininkų miškai) – 422
- Rūdninkų giria – 375
- Lavoriškių giria (Lavoriškių–Nemenčinės miškai) – 310
- Gaižiūnų–Rumšiškių miškai – 304
- Kapčiamiesčio giria – 277 (Augustavo girios dalis)
- Ažvinčių-Minčios giria – 220
Medynai
redaguotiVidutiniai medynų rodikliai
Medynai | Plotas 1000 ha |
Dalis % | Amžius | Bonitetas | Skalsumas | Tūris m³/ha visų medynų |
Tūris, m³/ha brandžių medynų |
Tūrio prieaugis m³/ha |
Prieaugio dalis, kaupiama medyne |
pušynai | 720,2 | 35,8 | 64 | 11,1 | 0,75 | 240 | 305 | ||
eglynai | 431,3 | 21,4 | 46 | 11,3 | 0,71 | 191 | 306 | ||
kiti spygliuočiai | 3,1 | 0,2 | - | - | - | - | - | - | - |
beržynai | 424,0 | 21,1 | 48 | 1,2 | 0,71 | 165 | 234 | 6,2 | 3,3 |
drebulynai | 65,8 | 3,3 | 44 | Ia,7 | 0,71 | 205 | 275 | 7,0 | 4,0 |
juodalksnynai | 135,0 | 6,7 | 46 | 1,4 | 0,71 | 196 | 292 | 6,5 | 3,5 |
baltalksnynai | 129,8 | 6,4 | 33 | 1,7 | 0,71 | 132 | 155 | 6,8 | 4,0 |
ąžuolynai | 40,1 | 2,0 | 85 | 1,6 | 0,63 | 195 | 247 | 5,0 | 2,3 |
uosynai | 49,4 | 2,5 | 57 | 1,1 | 0,67 | 171 | 232 | 5,7 | 2,8 |
kitų lapuočių medynai, įskaitant liepynus ir skroblynus |
15,3 | 0,8 | - | - | - | - | - | - | - |
iš viso | 2 014,0 | 100,0 | 53* | 1,8* | 0,72* | 199* | 254* | 6,5* | 3,4* |
(*) pateikta duomenų vidutinė vertė
Lietuvos miškuose 2006 m. kultūrinės kilmės medynų buvo 471,6 tūkst. ha (23 %), žėlinių – 1542,4 tūkst. ha (77 %). Jaunuolynai sudarė 25 %, pusamžiai medynai 42 %, bręstantys 14 %, brandūs 19 %. Medynų vidutinis amžius 53 m., bonitetas 1,8, skalsumas – 0,7.
Lietuvos miškuose vyraujantys medžiai (pagal plotą, procentais):
- paprastoji pušis – 37,6
- paprastoji eglė – 24,0
- karpotieji ir plaukuotieji beržai – 19,5
- baltalksnis – 5,6
- juodalksnis – 5,6
- paprastasis uosis – 2,7
- drebulė – 2,6
- paprastasis ąžuolas – 1,8
- kitos medžių rūšys – 0,6
Miško žemės pasiskirstymas pagal nuosavybę
redaguoti2017 m. sausio 01 d. valstybiniai Lietuvos miškai apėmė 1 089 000 ha arba 49,7 %, privatūs Lietuvos miškai – 883 00 ha arba 40,3 %, rezervuoti, nuosavybinei teisei atkurti miškai – 218 000 ha arba 10,0 %.
Palyginimui 2006 m. valstybinės reikšmės miškų buvo 1051,2 tūkst. ha (49 %), privačių – 717,2 tūkst. ha (33,7 %), rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti – 332,5 tūkst. ha (16,8 %).
Politika ir valdymas
redaguotiValstybės miškų ūkį formuoja ir programas rengia Aplinkos ministerija, kuriai priklauso Miškų departamentas. Miškų būklę, jų naudojimą, atkūrimą ir apsaugą kontroliuoja Valstybinė miškų tarnyba ir jos teritoriniai miškų kontrolės poskyriai. Miškų urėdijų darbams vadovauja Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos. 2006 m. buvo 42 valstybinės miškų urėdijos. Lietuvos miškų sklypus inventorizuoja ir miškotvarkos projektus rengia Valstybinis miškotvarkos institutas. Miškų valstybės kadastrą ir informacinę sistemą sudarančias duomenų bazes tvarko Valstybinė miškų tarnyba. Miškotyros problemas tiria Lietuvos miškų institutas ir Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškų fakultetas.[7]
Miškų klasifikacija
redaguotiMiškai suskirstyti į keturias grupes:
- I grupės, rezervatiniai, sudaro 1,6 % visų miškų
- II grupės, specialiosios paskirties, apie 12,8 %; iš jų:
- II A grupės ekosistemų apsaugos, daugiausia draustinių – 8,9 %
- II B grupės rekreaciniai, apie 3,9 %
- III grupės, apsauginiai, apie 15,2 %)
- IV grupės, ūkiniai, apie 70,4 %
Flora ir fauna
redaguotiMiške yra ne tik medienos, bet ir uogų, grybų, vaistinių augalų šaltinis, daugelio gyvūnų ir paukščių buveinė. Kasmet superkama vidutiniškai po 1510 t uogų, 2291 t grybų, 43 t vaistinių augalų.
Dažniausiai Lietuvos miškuose sutinkami:
- Iš Lietuvos žvėrių: šernai, stirnos, lapės, pilkieji kiškiai, miškinės kiaunės ir kt.
- Iš Lietuvos paukščių: zylės, kikiliai, strazdai, pečialindos ir kt.
Lietuvos miškuose 2006 m. buvo 4220 briedžių, 14 400 tauriųjų elnių, 580 danielių, 86 360 stirnų, 32 420 šernų, 3430 barsukų, 300 vilkų.
Lietuvos administracinių vienetų miškingumas
redaguotiDidžiausias Lietuvoje miškingumas yra Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje. Įvairiuose Lietuvos regionuose miškų užimama dalis įvairuoja – nuo daugiau kaip 50 proc. kai kuriuose Dzūkijos rajonuose iki mažiau nei 20 proc. Suvalkijoje.
Lietuvos apskričių miškingumas
redaguotiVisų Lietuvos apskričių miško paskirties žemės ploto proc., 2017 m. sausio 1 d. duomenimis:
- Alytaus apskritis: 49,3 %.
- Vilniaus apskritis: 44,2 %.
- Telšių apskritis: 36,6 %.
- Utenos apskritis: 34,5 %.
- Tauragės apskritis: 33,2 %.
- Kauno apskritis: 29,7 %.
- Panevėžio apskritis: 28,3 %.
- Šiaulių apskritis: 28,0 %.
- Klaipėdos apskritis: 26,6 %.
- Marijampolės apskritis: 22,0 %.
Lietuvos savivaldybių miškingumas
redaguotiDidžiausias miškų žemės paskirties plotas proc. šiose rajonų savivaldybėse: Neringos savivaldybė – 83,9 %[8], Druskininkų savivaldybė – 69,2 % (2011 m.), Varėnos raj. – 69,1 % (2011 m.), Kazlų Rūdos savivaldybė – 59,5 %, Visagino savivaldybė – 56 %, Švenčionių raj. – 56,0 % (2011 m.), Rietavo savivaldybė – 51 %, Trakų raj. – 47,7 % (1998 m.), Vilniaus miesto savivaldybėje – 44,1 % (1991 m.), Šalčininkų raj. – 43,5 % (1998 m.), Vilniaus raj. apie 36,2 % (1998 m.), Jurbarko raj. – 35%, Ignalinos raj – 33,7 %.
Mažiausias miškų žemės paskirties plotas 1998 m. buvo šiose rajonų savivaldybėse: Vilkaviškio raj. – 9,1 %, Skuodo raj. – 14,9 %, Pasvalio raj. – 16,4 %, Pakruojo raj. apie 17,8, Joniškio raj. – 18,1 %.
Lietuvos miškų priežiūra
redaguotiLietuvos miškų priežiūrai buvo įsteigtos 42 miškų urėdijos. 2018 m. jos pertvarkytos į Valstybinių miškų urėdiją.
Taip pat skaitykite
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ Lietuvos miškų ūkio statistika 2017 Archyvuota kopija 2020-02-14 iš Wayback Machine projekto., Valstybinė miškų tarnybą
- ↑ amvmt.lt / Lietuvos miškų ūkio statistika, 2017 Archyvuota kopija 2018-12-28 iš Wayback Machine projekto., Aplinkos Ministerija, Valstybinė miškų tarnyba; ISSN 1648-8008
- ↑ Lietuvos miškų ūkio statistika 2017 Archyvuota kopija 2020-02-14 iš Wayback Machine projekto., Valstybinė miškų tarnybą
- ↑ Miškų ūkio statistika » 2012 Archyvuota kopija 2015-02-03 iš Wayback Machine projekto., Valstybinė Miškų Tarnyba
- ↑ Saugomos teritorijos ir biologinė įvairovė Archyvuota kopija 2018-01-24 iš Wayback Machine projekto., Valstybinė Miškų Tarnyba
- ↑ delfi.lt / Lietuvoje atsiras vieta, kur miško kirtėjai bus nepageidaujami, Justina Maciūnaitė, DELFI turinio projektų žurnalistė, www. GRYNAS.lt 2018 m. lapkričio 21 d.
- ↑ 7,0 7,1 Edvardas Riepšas. Lietuvos miškai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 66 psl.
- ↑ respublika.lt / Savivaldybėms miškų įkaitėms sužibo viltis Archyvuota kopija 2018-12-29 iš Wayback Machine projekto., 2013 kovo mėn. 27 d.
- ↑ [1] Archyvuota kopija 2020-02-14 iš Wayback Machine projekto.
Nuorodos
redaguoti- meteo.lt / Miškų gaisringumas miškų urėdijų veiklos teritorijose Archyvuota kopija 2017-06-14 iš Wayback Machine projekto.
- forestgen.mi.lt / Lietuvos miško genetiniai ištekliai (su žemėlapiais) Archyvuota kopija 2012-08-29 iš Wayback Machine projekto.
- lammc.lt / Miškininkystės skyrius
- vivmu.lt / Valstybinių miškų urėdija Archyvuota kopija 2018-01-23 iš Wayback Machine projekto.
- girininkija.lt / Privačių miškų girininkija