Plėšrieji paukščiai

Falconiformes
Afrikinis vainikinis erelis (Stephanoaetus coronatus)
Afrikinis vainikinis erelis
(Stephanoaetus coronatus) -
vanaginių (Accipitridae) šeima
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Klasė: Paukščiai
( Aves)
Plėšriųjų paukščių būriai:
  1. Accipitriformes Vieillot, 1816 – Vanaginiai paukščiai
  2. Cariamiformes Fürbringer, 1888 – Kariaminiai paukščiai
  3. Cathartiformes Coues, 1884 – Naujojo Pasaulio grifai
  4. Falconiformes Sharpe, 1874 – Sakaliniai paukščiai
  5. Strigiformes Wagler, 1830 – Pelėdiniai paukščiai

Plėšrieji paukščiaipaukščiai, kurie medžioja, žudo kitus gyvūnus ir minta jų mėsa. Dalis plėšriųjų paukščių, ypač Naujojo pasaulio grifai, bei kiek mažiau tai būdinga senojo pasaulio grifams, maitinasi daugiausia kritusių gyvūnų maita. Tik kai kurios Gypaetinae ir Gypinae pošeimių grifų rūšys neretai puola ir gyvus gyvūnus.

Kai kurių plėšriųjų paukščių genčių ir rūšių kūno siluetai skrydyje – avėdros (Gypaetus barbatus), tikrųjų grifų (Gyps) genties, erelio juokdario (Terathopius ecaudatus), tikrųjų erelių (Aquila) genties, tikrųjų suopių (Buteo) genties, lingių (Circus) genties, tikrųjų peslių (Milvus) genties, Elanoides forficatus, tikrųjų sakalų (Falco) genties, tikrųjų vanagų (Accipiter) genties.

Apibūdinimas redaguoti

Daugiau ar mažiau plėšriais gali būti laikomi labai daug paukščių, ornitologijoje plėšriesiems paukščiams priskiriami penki konkretūs būriai – vanaginiai paukščiai (Accipitriformes), kariaminiai paukščiai (Cariamiformes), Naujojo pasaulio grifai (Cathartiformes)[1], sakaliniai paukščiai (Falconiformes) ir pelėdiniai paukščiai (Strigiformes).[2] Absoliuti jų dauguma turi tvirtus, grobiui laikyti pritaikytus nagus, tvirtą ir mėsai plėšyti pritaikytą snapą, labai gerą, grobio paieškai pritaikytą regą.[3].

Beveik visoms plėšriųjų paukščių rūšims būdingas lytinis dimorfizmas (patelės didesnės už patinus), išskyrus amerikinių grifų šeimos rūšis.

Plėšriųjų paukščių skirstymas redaguoti

Plėšrieji paukščiai skirstomi į dieninius, kurie gyvenimo būdu aktyvūs šviesiu paros metu ir naktinius, kurie yra aktyvūs sutemomis ir tamsiu paros metu[4].

Dieniniai plėšrieji paukščiai redaguoti

Dieniniams plėšriesiems paukščiams priskiriami vanaginių paukščių (Accipitriformes), kariaminių paukščių (Cariamiformes), Naujojo Pasaulio grifų (Cathartiformes) ir sakalinių paukščių (Falconiformes) būriai. Jiems būdingas tvirtas kūno sudėjimas ir plati krūtinė. Kojų ir krūtinės raumenys puikiai išvystyti, galva palyginus nedidelė. Stipriai išvystytas regėjimas. Snapas trumpas, prie galvos padengtas oda, lenktas.

Prie iki istoriniais laikais išnykusių dieninių plėšriųjų paukščių taksonų, priskiriama teratornitidų (Teratornithidae) šeima, su labai stambiais paukščiais gyvenusiais mioceno ir pleistoceno epochose. Jie laikomi giminingais amerikos grifų (Cathartidae) ir gandrinių (Ciconiidae) šeimoms. Iki šiol mažiausiai yra nustatytos keturios jų gentys bei penkios rūšys, tarp kurių didingasis argentavis (Argentavis magnificens). Dar stambesni plėšrieji paukščiai egzistavo kariaminių paukščių (Cariamiformes) būrio, siaubapaukščių (Phorusrhacidae) šeimoje: Onactornis pozzi, Phorusrhacos longissimus, Titanis walleri, Physornis fortis, Paraphysornis brasiliensis, Brontornis burmeisteri ir kitos rūšys.

Dieniniai plėšrieji paukščiai priskiriami 4 būriams kuriuose yra 14 šeimų – 6 gyvuojančios ir 8 išnykusios žinomos iš fosilijų:

Naktiniai plėšrieji paukščiai redaguoti

Naktiniams plėšriesiems paukščiams priskiriamas pelėdinių paukščių (Strigiformes) 1 būrys. Jie turi kompaktišką kūną, didelę galvą, dideles į priekį nukreiptas akis, riestą snapą, stiprias kojas su aštriais nagais ir turi labai jautrią klausą.

Stambiausios ir smulkiausios rūšys redaguoti

Viena stambiausių kada nors gyvenusių mūsų planetoje skraidžiusių plėšriųjų paukščių rūšių buvo didingasis argentavis (Argentavis magnificens); jo išskleistų abiejų sparnų galų skersmuo siekė 7 m, kūno svoris 70–78 kg, ilgis 1,7–2 m. Šių didžiulių paukščių trys fosilijos rastos iš vėlyvojo mioceno epochos laikotarpio, šiaurės vakarų ir centrinėje Argentinoje. Viena didžiausių egzistavusių plėšriųjų paukščių rūšių buvo Kelenken guillermoi. Jų kūnai būdavo 3,2 m aukščio, 2,28 m ilgio ir sverdavo apie 230 kg. Verta paminėti palyginus visai neseniai, jau istoriniais laikais, apie 1400 metus išnykusius milžiniškuosius Hasto erelius. Jų svoris 9–15 kg, kitais šaltiniais – apie 16,5 kg, kūno ilgis – iki 140 cm, atstumas tarp sparnų tarpugalių – 300 cm.

Šiais laikais iš gyvųjų taksonų patys stambiausi pasaulio plėšrieji paukščiai yra kondorai, Gypinae pošeimio rūšys, harpija, baltapetis jūrinis erelis, erelis beždžionėdis, avėdra, o iš jų patys stambiausi yra andiniai kondorai sveriantys iki 15 kg, iki 130 cm kūno ilgio, o skersmuo tarp išskleistų abiejų sparnų galų pas juos iki 330 cm.

Smulkiausia tarp plėšriųjų paukščių yra kaktusinė pelėda (Micrathene whitneyi), sverianti 36-48 g, 12,5-14,5 cm kūno ilgio, o skersmuo tarp išskleistų abiejų sparnų galų 27 cm.

Galerija redaguoti

Plėšriųjų paukščių rūšių paveiksliukai pagal šeimas:

Taip pat skaitykite redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. hbw.com / Order Cathartiformes
  2. C. Perrins, A. Middleton. The Encyclopaedia of Birds. Facts on File, 1985. ISBN-13: 978-0816011506
  3. D. W. Fowler, E. A. Freedman, J. B. Scannella. Predatory Functional Morphology in Raptors: Interdigital Variation in Talon Size Is Related to Prey Restraint and Immobilisation Technique
  4. raptorresearchfoundation.org (archive.org) / RAPTORS of the WORLD | 2015-08-21
  5. sedici.unlp.edu.ar / A stem falconid bird from the Lower Eocene of Antarcticaand the early southern radiation of the falcons; Marcos Cenizo, Jorge I. Noriega, Marcelo A. Reguero | Received: 10 September 2015 / Revised: 24 November 2015 / Accepted: 4 December 2015
  6. palaeodiversity.org / A well-preserved skull of the “falconiform” bird Masillaraptorfrom the middle Eocene of Messel (Germany); Gerald Mayr | Palaeodiversity 2: 315–320; Stuttgart, 30.12.2009.
  7. tandfonline.com / The Ogygoptyngidae, a new family of owls from the Paleocene of North America; Pat V. Rich & David J. Bohaska. Pages 95-102 | Received 06 May 1980, Published online: 27 Nov 2008

Nuorodos redaguoti