Podolės Kamenecas

Podolės Kamenecas (ukr. Кам'янець-Подільський) – Ukrainos vakaruose Chmelnyckio srityje, prie Smotryčiaus upės esantis miestas; administracinis Podolės Kameneco rajono centras. Viduramžiais labai svarbi tvirtovė Abiejų Tautų Respublikos pietuose, gynusi Lietuvą nuo totorių ir turkų antpuolių.

Podolės Kamenecas ukr. Кам’янець-Подільський



Podolės Kamenecas 48°40′00″ š. pl. 26°34′00″ r. ilg. / 48.66667°š. pl. 26.56667°r. ilg. / 48.66667; 26.56667 (Podolės Kamenecas)

Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė	Ukraina
Sritis	Chmelnyckio sritis

Įkūrimo data	1062 m.
Magdeburgo teisė nuo	1374 m.
Meras	Anatolijus Nesterukas (ukr. Анатолій Нестеру)

Gyventojų (2001)	99 610
Plotas	27,871 km²
Tankumas (2001)	3 574 žm./km²

Pašto kodas	32300—32318
Tel. kodas	+380 3849
Tinklalapis	Oficiali svetainė
Vikiteka	Podolės Kamenecas

Istorija

1691 m. prancūzų sudarytas miesto žemelapis

Miesto gynybinės sienos Stepono Batoro bokštas

ATR valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio garbei patatyti Triumfo vartai.

Atvirutė su šiandien nebeegzistuojančia armėnų Šv. Mikalojaus bažnyčia

Turkų okupacijos laikais prie Romos katalikų katedros iškilo minaretas. Po išvadavimo ant jo stovi Švč. Dievo Motinos skulptūra

Miesto teritorijoje tekanti Smotryčiaus upė

Pirmą kartą paminėtas 1062 m. kaip Kijevo Rusios miestas. 1241 m. miestas sugriautas mongolų-totorių Rusios puolimų metu.^[1] XIV a. antrojoje pusėje miestą užėmą Algirdo kariai, neilgam miestas priklauso Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1430 m. Kamenecą užima Kazimiero III kariai, miestas tampa Lenkijos karalystės dalimi, Podolės vaivadijos centru; pastatoma pilis, turėjusi saugoti ATR nuo totorių-mongolų.

Bohdano Chmelnyckio sukilimo metu (1648–1658 m.) miesto žydų bendruomenė ypač nukentėjo tiek nuo Chmelnyckio kazokų, tiek nuo Krymo totorių puolimo (jų pagrindinis tikslas buvo grobis).^[2]

Po Bučačo sutarties pasirašymo 1672 m. trumpai tapo Osmanų imperijos dalimi. Abiejų Tautų Respublikos karalius Jonas Sobieskis norėdamas išvengti osmanų invazijos Okopų kaime pastatė naują tvirtovę. 1699 m. pagal Karlovicų sutartį buvo gražintas Abiejų Tautų Respublikai. Tvirtovė buvo sustiprinta ir išplėsta bei vertinama kaip geriausia bei stipriausia tvirtovė visoje Abiejų Tautų Respublikoje.

Po Antrojo ATR padalijimo 1793 m. atiteko Rusijos imperijai. Miestas tapo Podolės gubernijos centru.

1915 m. Kamenecą okupuoja Austrija-Vengrija. Po bolševikų revoliucijos Rusijoje 1917 m. buvo trumpalaikių nepriklausomų Ukrainos Liaudies Respublikos bei Ukrainos valstybės sudėtyje. Vykstant lenkų-bolševikų karui miestą buvo užėmę Lenkijos armija, tačiau po Rygos sutarties pasirašymo 1921 m. atiteko Ukrainos Sovietų Socialistinei Respublikai.

Dauguma miesto gyventojų buvo lenkai ir ukrainiečiai šiek tiek mažiau buvo žydų ir armėnų. Naujoji sovietų valdžiai buvo nepriimtinas ukrainiečių ir lenkų dominavimas, todėl dauguma jų buvo ištremti į Sibirą.

Podolės Kamenecas buvo naujai Ukrainos SSR įkurtos srities centras, tačiau vėliau administracinis centras perkeltas į Proskurivą (dabartinis Chmelnyckis).

1927 m. kilo Kameneco, Podolės Mohiliavo, Tiraspolio bei kitų pietų Ukrainos SSR miestų fabrikų darbininkų bei valstiečių masiniai sukilimai prieš sovietų valdžią. Sukilimai buvo numalšinti pasitelkus iš Maskvos atsiųstą kariuomenę, oficialusis Kremlius tuo metu neigė esą Ukrainoje vyksta neramumai.^[3]

Mieste, kaip ir visoje Podolėje prieš Antrojo Pasaulinio karą buvo vykdomos griežtos represijos – NKVD šaudė taikius gyventojus (žinoma Vinycios tragedijos pavadinimu). Bendras represijos aukų skaičius – apie 20 000 žmonių.

1941 m. Kamenecą okupuoja Trečiojo Reicho kariuomenė. Pirmosios ir vienos iš skaudžiausių žydų žudynių įvyko rugpjūčio 24-25 dienomis. Per dvi dienas buvo nužudyta apie 23 000 žydų (iš kurių dauguma, 14-16 tūkst., buvo Vengrijos žydų).

1944 m. miestą „išlaisvina“ Raudonoji armija, Kamenecas vėl tampa USSR dalimi. Sovietų valdymo metais mieste ypač plėsta pramonė, susisiekimas.

Nuo 1991 m. nepriklausomos Ukrainos miestas. Nuo 1998 m. koncentruojamasi į turizmą.

Gyventojai

Pagal 2001-ųjų visuotinį gyventojų surašymą mieste gyveno 99 610 gyventojų. Dauguma jų – ukrainiečiai.

Demografinė raida tarp 1390 m. ir 2005 m.

1390 m.

1570 m.

1630 m.

1699 m.

1840 m.

1862 m.

1892 m.

1893 m.

1897 m.^sur.

2 000

4 500

12 000

1 400

14 700

18 900

36 662

36 951

35 934

1903 m.

1912 m.

1921 m.

1939 m.

1944 m.

1959 m.^sur.

1970 m.^sur.

1973 m.

1976 m.

40 000

50 500

26 600

36 400

11 000

40 300

50 000

57 000

77 000

1979 m.^sur.

1986 m.

1989 m.^sur.

1990 m.

1991 m.

2001 m.^sur.

2003 m.

2004 m.

2005 m.

84 000

100 000

102 200

103 000

105 000

99 610

99 929

99 540

99 398

Kultūra

Mieste veikia lankomiausias visoje srityje nacionalinis istorinis-architektūrinis draustinis „Kamenecas“. Kasmet mieste rengiami muzikos, skraidymo oro balionais, meno festivaliai, automobilių lenktynės. Iš viso per metus miestą aplanko apie 140 000 turistų.

Architektūrinis paveldas

Podolės Kameneco tvirtovė – viena iš Septynių Ukrainos stebuklų. Ją XIV a. pradėjo statyti Karijotas Gediminaitis.
Romos katalikų Šv. apašt. Petro ir Povilo katedra. Iškilusi 1483 m., su 1750 m. primūryta zakristija ir 1781 m. paskutiniojo ATR valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio garbei pastatytais Triumfo vartais.
Šv. Mikalojaus bažnyčia ir buv. dominikonų vienuolynas. Kompleksas statytas 1616 m., dabar priklauso Pauliečių ordinui. Nukentėjo nuo 1993 m. gaisro.
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia su pranciškonų vienuolynu, pastatyti 1616 m. Šventovės požemiuose ilsisi garsaus karvedžio Jurgio Volodijevskio palaikai (jis buvo vadinamas Kameneco Hektoru, aprašytas Henriko Senkevičiaus romane „Ponas Volodijevskis“).
Šv. Juozapato graikų katalikų apeigų bažnyčia (nuo 1750 m. buvo Švč. Trejybės (Trinitorių) Romos katalikų šventovė). Trinitorių vienuoliai išpirkinėdavo iš turkų nelaisvės belaisvius krikščionis, todėl kadaise fasade buvo Jėzaus Kristaus, nuplėšančio nuo kalinių grandines, figūra.
1722 m. pastatyta Šv. Mykolo bažnyčia ir dominikonių vienuolynas. Po 1866 m. jame buvo kareivinės, po 1945 m. Šiuo metu grąžintas Romos katalikams.
Lenkų kvartalo rotušė su šalia esančiu XVIII a. iškastu Armėnų šuliniu.
Armėnų kvartalas su 1479 m. statytais Armėnų prekybos namai.
XVI a. iškilusi buv. Šv. Mikalojaus armėnų bažnyčios varpinė.
Buvusiose armėnų kapinėse stovinti Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia (1597 m.).
Rusų kvartalo rotušė (XVII a.).
Miesto gynybinė siena.
Jėzuitų kolegija (1611 m.).
Katalikų kunigų seminarija (1782 m.).
Barokinė Unitų kunigų seminarija (1789 m.).
Šv. Petro ir Povilo cerkvė (XVI a.) ir kt.