Jėzus Kristus

Jėzus
Spas vsederzhitel sinay.jpg
Šv. Kotrynos vienuolyno Kristus Pantokratorius, Sinajaus kalnas, VI a.
Gimė IV amžius pr. m .e.
Erodo Judėjos karalystė, Romos imperija
Mirė 30–33 m. (būdamas 33–36 metų)
Jeruzalė, Judėjos provincija. Romos imperija
Tautybė žydas
Veikla žydų pamokslininkas ir religinė figūra Krikščionybėje
Straipsnių serija

Krikščionybė
KrikščionybėChristian cross.svg
KrikščionybėChristian cross.svg
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Jėzus Kristus (Jėzus hebr.יְהוֹשֻׁעַ‏‎ = JešuaJahvė gelbėja“; Kristus hebr.משיח‏‎ = Mašiah, gr. Χριστός = Christos, lot. Christus – „mesijas“, „pateptasis“; Jėzus iš Nazareto; gimė apie 7 ar 4 m. pr. m. e., mirė apie 30 m.) arba Jėzus iš NazaretoI-ojo amžiaus žydų pamokslininkas ir religinis lyderis.[1] Krikščionybėje Jėzus Kristus laikomas antruoju Švenčiausiosios Trejybės asmeniu ir [2] Dievo Sūnumi, kuris buvo išpranašautas Senajame Testamente,[3][4] islame jis laikomas pranašu, judaizmas neigia jo sąsajas su Dievu.

Kristus, vaizduojamas bažnyčios vitraže
Kristaus gimimas – Gerard van Honthorst paveikslas
XI amžiaus portretas

Beveik visi šių laikų senovės antikos tyrinėtojai sutinka, jog Jėzus buvo istorinė asmenybė nors vienintelių turimų šaltinių – Evangelijų – patikimumas pateikiant jo tikslų istorinį portretą – ginčytinas.[5] Jėzus buvo žydas iš Galilėjos,[6] kurį pakrikštijo Jonas Krikštytojas, ir šis pradėjo savo dvasinį kelią. Jėzaus mokymai buvo perduodami žodžiu[7] ir jis savo laiku šalininkų buvo laikomas rabinu.[8] Kristus kalbėdavosi su savo sekėjais, koks būdas sekti Dievą priimtiniausias, gydydavo ligonius, mokė su palyginimais ir didino sekėjų gretas.[9][10] Tradiciškai teigiama, kad jis buvo suimtas vietinės žydų valdžios, perduotas Romos teismui ir nukryžiuotas romėnų prefekto, Poncijaus Piloto, įsakymu.[9] Po Kristaus mirties jo sekėjai tikėjo, jog šis prisikėlė iš numirusių, ir pastarųjų suburta bendruomenė tapo ankstyvąja Bažnyčia.[11]

Krikščionybėje manoma, jog Jėzus Kristus išpildė Senojo Testamento pranašystes, kurių svarbiausia buvo jo nukryžiavimas. Kristaus mokinių – apaštalų – misijos metu, jo pasekėjai imti vadinti krikščionimis[12]. Krikščionys tiki, kad Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas atkūrė praeityje prarastą žmogaus galimybę į amžinąjį gyvenimą.

Daugiausiai yra žinoma apie paskutiniuosius Jėzaus gyvenimo metus, ypač apie paskutiniąją savaitę, iš Evangelijų.

 KWrite icon.svg  Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

PranašystėsKeisti

Tikima, kad Kristaus (Mesijo) atėjimą pranašavo ne vienas Senojo Testamento pranašas. Yra pranašysčių ir apie antrąjį Jėzaus atėjimą, kurio krikščionys laukia ateityje.

Pakartoto Įstatymo knygoje (19sk.), kurios autoriumi tradiciškai laikomas Mozė, gyvenęs apie 1500–1300 iki Kristaus, rašoma:

18 Išugdysiu jiems pranašą kaip tave iš jų giminių ir įdėsiu savo žodžius į pranašo lūpas. Jis pasakys jiems visa, ką būsiu jam įsakęs. 19 Jei kas nors neklausys žodžių, kuriuos pranašas kalbės mano vardu, aš pats pašauksiu jį už tai atsakyti.

Praėjus apie 700 metų pranašas Izaijas kalbėjo (53 sk.):

4 Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. 5 Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis. 6 Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o VIEŠPATS užkrovė jam mūsų visų kaltę.

Atskiri pranašai išpranašavo įvairias Jėzaus Kristaus gyvenimo detales: gyvenamąją vietą, mirties pobūdį, kentėjimo kelią.

Ankstyvasis gyvenimas, šeima ir amatasKeisti

Jėzaus namai, kur šis gyveno su savo šeima ir praleido savo vaikystę, Nazareto miestas Galilėjoje, įvardijami Luko ir Mato Evangelijose. Nors Juozapas Jėzaus gyvenimo pradžioje kelis kartus ir minimas, vėliau apie jį nebekalbama.[13] Kiti Jėzaus šeimos nariai – jo motina Marija, broliai Jokūbas, Juozapas, Judas, Simonas bei neįvardintos seserys – taip pat minimi Evangelijose ir kituose šaltiniuose.[14]

Evangelijoje pagal Morkų kalbama, jog Jėzus buvo susipykęs su savo kaimynais ir šeima.[15] Jėzaus motinai ir broliams kaimynai sakė, kad Jėzus – „galvos netekęs“. Į tai Kristus atsakė, teigdamas, jog jo sekėjai yra tikroji jo šeima. Evangelijoje pagal Joną Marijai sekant Jėzų į nukryžiavimo vietą šis išreiškia susirūpinimą motinos sveikata.

Jėzaus žinotas amatas Evangelijoje pagal Morkų (6:3) įvardijamas žodžiu τέκτων (tektōn), reiškiančiu dailidę, tačiau ši samprata apima ir darbą su įvairiomis medžiagomis bei statyba.[16][17] Evangelijose leidžiama surasti, kad Jėzus mokėjo skaityti, perfrazuoti idėjas ir analizuoti tekstus, tačiau nėra jokių tvirtinimų, jog jis buvo mokytas.[18]

GimimasKeisti

Dievobaimingai merginai vardu Marija pasirodė angelas ir paskelbė apie tai, kad ji taps nėščia iš Šventosios Dvasios ir pagimdys vaiką. Marijos vyru tapo Juozapas, priklausęs karališkajai Dovydo giminei. Evangelijos pasakoja, kad Juozapas sužinojęs, jog Marija nėščia, norėjo ją slapta atleisti, tačiau sapne jam pasirodęs angelas papasakojo apie tai, kad gimsiąs vaikas yra iš Dievo.

Mesijas Jėzus gimė Betliejaus mieste, kaip pranašavo pranašas Michėjas, Judėjoje, Erodo Didžiojo ir Romos imperatoriaus Augusto valdymo laikais. Vaikelį pavadino Jėzumi, kaip liepė angelas. Jėzus kartu su savo tėvu buvo dailidės ir gyveno Nazareto mieste, Galilėjoje, todėl dažnai Jis buvo vadinamas Jėzumi Nazariečiu.

Šventasis Raštas kalba, kad Jėzus turėjo brolius Simoną, Jokūbą, Judą ir Juozapą (jie minimi Mt.13:57). Žodis broliai čia gali reikšti ir „pusbrolius“. Vienas jų, Jokūbas, tapo pirmuoju Jeruzalės bažnyčios vyskupu, taip pat parašęs Naujojo Testamento Jokūbo laišką. Judas tapatinamas su Judo laiško autoriumi.

TarnystėKeisti

Keturios evangelijos daugiausiai dėmesio skiria Jėzaus gyvenimo laikotarpiui po 30 metų, nes būtent tokio amžiaus Kristus pradėjo savo žemišką tarnystę.

Tarnystę Jėzus pradėjo nuo to, kad pasikrikštijo pas tuometinį pranašą Joną Krikštytoją. Tuomet, praleidęs 40 dienų pasninkaudamas dykumoje, Jėzus apsigyveno Kafarnaume šalia Genezareto ežero. Kristus surinko 12 mokinių (Luko 6 sk.):

13 Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais: 14 Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų, 15 Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju, 16 Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku. Po Judo išdavystės ir mirties, jį pakeitė Motiejus.

Apreiškimo knygoje rašoma, kad dvylika mokinių teis dvylika Izraelio giminių. Po Kristaus pakilimo į dangų, dvylika apaštalų skelbė Evangeliją po visus Artimuosius Rytus ir ne tik. Jie buvo Kristaus mokymo skleidėjai pirmajame amžiuje.

Savo gyvenimo žemėje metu, Jėzus mokė žmonės, darė daugybę stebuklų: gydė, išvarinėjo demonus, ramino audras ir prikeldavo numirusius.

Kristus yra Krikščioniškos bažnyčios įkūrėjas.

Pasiaukojimas ir nukryžiavimasKeisti

Pasakojama, kad judėjų vyresnybė už religinę išdavystę norėjo nužudyti Jėzų. Tačiau Kristus buvo mylimas ir turėjo daug pasekėjų. Todėl buvo neįmanoma jį suimti dienos metu. Vienas iš Jėzaus artimiausių mokinių, Judas Iskarijotas, už 30 sidabrinių mokestį išdavė Mesiją. Yra žinoma, kad Judas buvo Jėzaus ir Jo mokinių iždininkas.

Naktį Jėzų suėmė, išniekino ir išjuokė. Tuo tarpu jis nesipriešino ir nepratarė nė žodžio. Išaušus rytui, vietinis valdytojas Poncijus Pilotas, norėdamas įtikti žydams, liepė nukryžiuoti Kristų Golgotos (Kalvarijos) kalne, imperatoriaus Tiberijaus valdymo laiku.

Jėzaus mirtį lydėjo gamtos reiškiniai. Kaip rašo evangelijos:

50 Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią. 51 Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. 52 Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. 53 Išėję iš kapų po prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė. 54 Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ (Mato 27:50-54)

Krikščionys tiki, kad Jėzaus Kristaus mirtimi kiekvienas tikintysis gauna išgelbėjimą iš amžinos pražūties pragare, kaip Dievo bausmės už žmogaus nuodėmes. Anksčiau Dievo išrinktąja tauta buvo tik Izraelis, o Kristaus auka atvėrė kelią ir pagonims tapti Dievo tauta. Jėzaus mirties galia suteikia žmogui pergalę prieš šėtoną, nuodėmę ir savo ydas bei geismus. Jeigu Senojo Testamento laikais žmogus buvo nuteisinamas atnešdamas tyrą avinėlį kaip auką Dievui, tai Naujojo Testamento laikais žmogus nuteisinamas tikėdamas Kristaus auka.

Prisikėlimas ir Pakilimas į dangųKeisti

 
Jėzus Kristus neša kryžių, El Greko XVI a.

Po trijų dienų kai buvo palaidotas, Kristus, kaip ir žadėjo būdamas gyvas, – prisikėlė. Evangelistas Matas tai aprašo taip:

1 Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. 2 Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. 3 Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. 4 Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi. 5 O angelas tarė moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. 6 Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. 7 Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: 'Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite'. Štai aš jums tai paskelbiau“. 8 Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams. 9 Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino jo kojas. 10 Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“. (Mato 28: 1-10)

Galilėjoje Kristus pasirodė mokiniams, 40 dienų mokino juos, davė nurodymą skelbti Gyvybės Žodį per visą pasaulį, o po to, daugiau kaip 500 žmonių akivaizdoje, pakilo ant debesų į dangų.

14 Galop pasirodė visiems Vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo; priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę jį prisikėlusį. 15 Ir jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. 16 Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. 17 Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, 18 ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. 19 Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. (Morkaus 16: 14-19)

Jėzus Kristus pažadėjo grįžti antrą kartą tokiu pat būdu kaip jis pakilo. Todėl krikščionys laukia Kristaus atėjimo paskutiniais laikais, kad būtų užbaigtas žmonijos gyvavimas žemėje ir įvykdytas amžinas teisingumas.

IstoriškumasKeisti

Seniausias žinomas Jėzaus paminėjimas yra pirmojo amžiaus vidurio apaštalo Pauliaus laiškai, tačiau Paulius rašo Jėzų tematęs vizijose.

Daugelis Evangelijos tekstų (pagal Matą, Morkų ir Luką) panašumų duoda pagrindą spėjimams, kad atskiras pastraipas jie nurašinėjo vienas nuo kito, kartais papildydami ar pataisydami. Tačiau kartais spėjama buvus senesnį, neišlikusį dokumentą, kurį žinojo visų trijų Evangelijų autoriai.

Be Evangelijų, yra žinomi tik keturi istoriniai šaltiniai, minintys Jėzų.

  • Juozapo Flavijaus Testimonium Flavianum yra prieštaringai vertinamas dokumentas, kurio autentiškumas ginčijamas jau nuo XVII amžiaus (seniausias išlikęs jo citavimas parašytas 324 metais). Dauguma istorikų įtaria klastotę, tačiau kai kada šiuo dokumentu tebesiremiama.
  • TacitoAnaluose“ 44 skyriuje apie Romos gaisrą rašoma: „Kad paskalos nurimtų, kaltininkais Neronas apšaukė ir rafinuočiausiems kankinimams atidavė žmones, liaudies nekenčiamus dėl piktadarysčių ir vadinamus krikščionimis. To vardo pradininkas Kristus, Tiberijui valdant, prokuratoriaus Poncijaus Piloto buvo pasmerktas mirti; tam kartui išnaikinti šie pražūtingi prietarai vėl atgijo ir paplito ne tik Judėjoje, kur šios piktžolės šaknys, bet ir Romoje, kur iš visų pusių suplaukia ir tarpsta visos šlykštynės ir begėdystės“. Tekstas greičiausiai autentiškas, tačiau nėra tikslus. I a. Kristaus pasekėjai dar nesivadino krikščionimis, o romėnai jų neskyrė nuo judėjų. Todėl greičiausiai Tacitas, rašydamas apie Romos gaisrą rėmėsi ir pačių krikščionių, jau paplitusių jo laikais, pasakojimais. Taip galėjo atsirasti eilutė apie Jėzų. Kitas variantas – šią eilutę vėliau įterpė perrašinėtojai.
  • Plinijus Jaunesnysis vienoje iš savo ataskaitų TrajanuiBitinijos, kur buvo Romos vietininku, rašo: „Šis tikėjimas plinta visur, ne tik miestuose ir kaimuose, bet ir visame krašte. Šventyklos tuštėja, ir žmonės jau senai nebeaukoja dievams. <…> Jie turi paprotį tam tikromis dienomis prieš saulėtekį rinktis ir melstis Kristui kaip dievui“. Dauguma tyrinėtojų šį tekstą linkę laikyti autentišku, nes II a. pradžioje krikščionybė rytinėse Romos provincijose iš tiesų labai plito. Tačiau šaltinis nieko nerodo apie Jėzaus istoriškumą, tik pamini, kad jam meldžiasi krikščionys.
  • Svetonijus savo veikale Cezarių Gyvenimas taip pat du sykius pamini Jėzų. Skyriuje apie imperatorių Klaudijų rašoma: „žydus išvarė iš Romos už tai, kad be perstojo maištavo, kurstomi kažkokio Kristaus“, o skyriuje apie Neroną: „buvo kankinami krikščionys, naujo ir nusikalstamo prietaro pasekėjai.“ Abi citatos laikomos autentiškomis, tačiau antroji neabejotinai remiasi Tacitu, todėl nėra pirminis šaltinis. Skyriuje apie Klaudijų Svetonijus neskiria krikščionių nuo žydų, įrodymas, kad I a. sąvokos krikščionys dar nebuvo, o skyriuje apie Neroną ją naudoja tik mėgdžiodamas Tacitą.

Vardas Chrestos tais laikais buvo ypač paplitęs tarp vergų ir atleistinių, senovės Romos antkapių užrašuose jis rastas aštuoniasdešimt kartų.

Mito teorijaKeisti

XVIII amžiuje atsirado istorikų išplėtojusių „Kristaus mito teoriją“. Jos tikslas buvo lyginamosios mitologijos metodais įrodyti, jog nemaža dalis istorijų apie Jėzaus gyvenimą yra nukopijuotos iš įvairių to istorinio periodo legendų ir sakmių.[19]

LiteratūraKeisti

Robertson A., Istorinis Kristus. K.,1997

IšnašosKeisti

  1. Vermes, Geza (1981). Jesus the Jew: A Historian's Reading of the Gospels. Philadelphia: First Fortress. ISBN 978-0-8006-1443-0. Originalas archyvuotas 2020-10-08. Nuoroda tikrinta 2020-10-08.
  2. Jėzus Kristus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
  3. McGrath, Alister E. (2006). Christianity: An Introduction. John Wiley & Sons. pp. 4–6. ISBN 978-1-4051-0899-7. Originalas archyvuotas 2015-09-10. Nuoroda tikrinta 2015-08-14.
  4. Ehrman, Bart D. (2014). How Jesus Became God: The Exaltation of a Jewish Preacher from Galilee. HarperOne. ISBN 978-0-06-177818-6.
  5. Powell, Mark A. (1998). Jesus as a Figure in History: How Modern Historians View the Man from Galilee. Westminster John Knox Press. ISBN 978-0-664-25703-3.
  6. Vermes, Geza (1981). Jesus the Jew: A Historian's Reading of the Gospels. Philadelphia: First Fortress. ISBN 978-0-8006-1443-0. Originalas archyvuotas 2020-10-08. Nuoroda tikrinta 2020-10-08.
  7. Dunn, James D.G. (2013). The Oral Gospel Tradition. Wm. B. Eerdmans Publishing. pp. 290–91.
  8. James Orr, ed. (1939). "International Standard Bible Encyclopedia Online". Wm. B. Eerdmans Publishing Co. Originalas archyvuotas 2016-08-17. Nuoroda tikrinta 2016-07-30.
  9. 9,0 9,1 Levine, Amy-Jill (2006). "Introduction". In Levine, Amy-Jill; Allison, Dale C.; Crossan, John D. (eds.). The Historical Jesus in Context. Princeton Univ Press. ISBN 978-0-691-00992-6. Originalas archyvuotas 2014-04-10. Nuoroda tikrinta 2020-10-08.
  10. Charlesworth, James H. (2008). The Historical Jesus: An Essential Guide. p. 113. ISBN 978-1-4267-2475-6. Originalas archyvuotas 2020-10-08. Nuoroda tikrinta 2017-03-29.
  11. Sanders, Ed P. (1993). The Historical Figure of Jesus. Allen Lane Penguin Press. ISBN 978-0-14-192822-7. Originalas archyvuotas 2017-04-18. Nuoroda tikrinta 2020-10-08.
  12. Apd 11,26
  13. Perrotta, Louise B. (2000). Saint Joseph: His Life and His Role in the Church Today. Our Sunday Visitor Publishing. pp. 21, 110–12. ISBN 978-0-87973-573-9.
  14. Aslan, Reza (2013). Zealot: The Life and Times of Jesus of Nazareth. Random House. p. 756. ISBN 978-1-4000-6922-4.
  15. Harris, Stephen L. (1985). Understanding the Bible. Mayfield, pp. 270–72.
  16. Liddell, Henry G.; Scott, Robert (1889). An Intermediate Greek–English Lexicon: The Seventh Edition of Liddell and Scott's Greek–English Lexicon. Clarendon Press. p. 797.
  17. Liddell, Henry G.; Scott, Robert (1889). An Intermediate Greek–English Lexicon: The Seventh Edition of Liddell and Scott's Greek–English Lexicon. Clarendon Press. p. 797.
  18. Evans, Craig A. (2001). "Context, family and formation". In Bockmuehl, Markus N.A. (ed.). Cambridge companion to Jesus. Cambridge University Press. pp. 14, 21. ISBN 978-0-521-79678-1. Archived from the original on September 7, 2015. Retrieved August 14, 2015.
  19. Kosidovskis Z., Evangelijų sakmės. V.,1986
 

Vikiteka