Vikipedija

Maršalo Salų istorija

Maršalo Salų istorija prasidėjo prieš 3000 metų, kai iš Pietryčių Azijos bangomis atvyko žmonės ir apgyvendino Vakarų Ramiojo vandenyno regiono salas.

Mikronezijos istorija
Malajų-polineziečių migracija
Archeologinės kultūros:
Japas, Nan Madolis, Čamorai, Čiukas
Ispanijos Rytų Indija
Vokietijos Naujoji Gvinėja
Japonijos imperija (PRVM)
JAV (TTPI)
Dabartiniai politiniai vienetai:
Mikronezijos Federacinės Valstijos, Guamas, Kiribatis, Maršalo Salos, Nauru, Š. Marianų salos, Palau, Veiko sala

Apgyvendinimas

redaguoti
 
Lazdelinis maršaliečių žemėlapis
Pagrindinis straipsnis – Malajų-polineziečių migracijos.

Maršalo Salas apgyvendino mikroneziečiai II tūkst. pr. m. e., greičiausiai čia kėlęsi iš Saliamono salų. Seniausiai apgyvendintame Bikinio atole atlikti žemės krosnių um tyrimai rodo žmogaus pėdsakus iš XIII a.[1] Madžūro ir Kavadžaleino atoluose seniausi žmonių pėdsakai datuojami I a. pr. m. e.[2]. Šie gyventojai kalbėjo maršaliečių kalba, kuri paplito po visas salas.

Atsikėlėliai į salas atsivežė su savimi tokias kultūras kaip kokospalmė, duonmedis, pandanas, valgomasis strėlenis, višta[3]. Jie naudojosi iš moliuskų geldelių gamintais įrankiais – kapliais, vedegomis, kaltais. Iš geldelių gamino ir papuošalus[4]. Drėgnesnėse pietinėse salose gyventojai daugiau gyveno iš duonmedžio ir strėlenio, kai tuo tarpu sausenėse šiaurinėse geriau tarpo kokosai ir pandanai.

Mažai žinoma apie ankstyvąją salų istoriją. Gyventojai keliavo tarp salų kanojomis pagamintomis iš duonmedžio medienos ir kokoso pluošto virvių, kai kurie naudojo unikalius žemėlapius iš lazdelių.[5] Dar XIX a. jie buvo išlaikę tradicinį gyvenimo būdą. Baltijos vokiečių keliautojas Otas fon Kocebus lankęsis salose 1817 m. aprašo jų kultūrą. Maršaliečiai gyveno lapais dengtose lūšnelėse, vienintelis baldas buvo demblys. Gyvenvietėms vadovavo vadai irozai (irooj), bet nebuvo susirinkimų namų, būdingų kitoms Mikronezijos kultūroms. Irozai buvo pavaldūs iroojlaplap, kurie kontroliavo salų grupes. Maršaliečiai tatuiravosi kūną, kaip ir kiti mikroneziečiai (skirtingai nuo polineziečių) moteris laikydavo atokiau nuo svetimšalių. Siekiant išvengti populiacijos augimo pradedant rečiuoju vaiku buvo praktikuojamos vaikžudystės[6].

Susidūrimai su Vakarais

redaguoti

Ispano Alonso de Salasaro laivas Santa Maria de la Victoria pirmasis praplaukė salas 1526 m., bet čia neišsilaipino dėl stiprių bangų. Kitas ispanų keliautojas Alvaras de Saavedra 1527 m. pabaigoje pamatęs salas pavadino jas „Karalių salomis“ („Islas de los Reyes“). 1528 m. sausio 2 d. jo jūreiviai išsilaipino Ailinginaės atole ir pirmą kartą susitiko su maršaliečiais[7]. 1529 m. tas pats keliautojas su jūreiviais dar kartą aplankė Maršalo salas. Tuo metu įsigalėjo ispaniškas salyno pavadinimas Los Pintados („Dažytųjų salos“), pabrėžiant vietinių paprotį gausiai tatuiruotis[8].

1542 m. pabaigoje pakeliui iš Meksikos į Filipinus Maršalo salas aplankė ispanų laivynas vadovaujamas Rui Lopeso de Viljaloboso. 1565 m. sausio mėnesį čia apsilankė Miguel López de Legazpi vadovaujamas laivynas. Nors vietoniai gyventojai iš salų dažnai pabėgdavo vengdami atvykėlių, ispanai siekė palaikyti draugiškus santykius, dovanojo dovanas. Tiesa, pasitaikydavo atvejų, kuomet nuo laivyno atsiskyrę laivai užsiimdavo piratavimu.

Tiesa, apie 1568 m. Maršalo salos buvo pripažintomis neturinčiomis ekonominės vertės, sunkiai pasiekiamos dėl didelių bangų ir vandenyno gylio. Todėl Galeonų prekybos kelias tarp Meksikos ir Filipinų nusistovėjo gerokai piečiau. Tai keliems šimtmečiams izoliavo Maršalo salas nuo Ispanijos interesų.

XVIII a. pabaigoje salyne vis dažniau rodėsi britų keliautojai. 1788 m. anglų tyrinėtojas Džonas Maršalas ten lankėsi su Tomu Gilbertu, kai vyko iš Sidnėjaus į Guangdžou. Būtent jo vardu Adamas Johanas von Kruzenšternas 1829 m. pavadino salas. Britams Maršalo salos atsidūrė prekybiniame kelyje tarp Kinijos ir Australijos, todėl jų apsilankymai salyne dažnėjo. Be to, salynas buvo ir banginių medžiotojų kelyje.

 
Namo viduje viename Ratako atole 1817 m.

Salų istorijoje svarbų vaidmenį suvaidino Baltijos vokiečių keliautojas Otto von Kotzebue, kuris čia apsilankė 1817, 1824 ir 1825 m. Pirmojo apsilankymo metu vietos gyventojams jis paliko metalinių įrankių, išmokė auginti jamsą, kiaules, ožkas, šunis ir kates. Jis susidraugavo su Auro atolo vadu Limariu, kuris sėkmingai plėtė įtaką šiauriniuose Ratako atoluose. Kotzebue dovanoti metaliniai įrankiai jam leido nugalėti Madžūro atolą ir netgi pradėti karą su Raliko salomis[9].

Tiesa, maršaliečiai vis mažiau svetingai pasitinkdavo svetimšalius. Įtampą didino tai, kad britų jūreiviai grobdavo vietos žmones ir parduodavo (praktika žinoma kaip blackbirding). Šie vergai, vadinami kanaka, buvo išvežami į Polinezijos, Melanezijos salas dirbti plantacijose, moterys naudojamos kaip sekso vergės. 1824 m. banginių medžiotojų laivas Globe sustojo prie Milio atolo. Išsilaipinę jūreiviai ilginiui buvo išžudyti vietinių dėl žiauraus elgesio. 1833 m. Ebono gyventojai nužudė keliolika britų laivo Elizabeth jūreivių, panašūs incidentai kartojosi Bikinio (1834), Namdriko (1835), Milio (1837, 1844), Kvadžalaino (1850), Džaluito (1852) ir kituose atoluose. Dažnas toks įvykis iššaukdavo baudžiamąsias misijas, kurių metu buvo žiauriai susidorojama su maršaliečiais[10].

Nuo XIX a. vidurio Maršalo salyne vis dažniau reiškėsi Europos ir JAV misionieriai. 1855 m. amerikiečių misionierius Džordžas Pirsonas atvyko į Ailinglaplapo atolą ir susitiko su Raliko atolų vadu Kaibuke, iš kurio sulaukė palaikymo. 1857 m. jis įkūrė pirmąją krikščionių misiją Ebone, mokėsi maršaliečių kalbos. Po kelių metų jį pakeitė havajiečių kilmės misionieriai, kurie įkūrė mokyklą, išspausdino Bibliją maršaliečių kalba.

 
Vokiečių prekybinė faktorija Džaluite 1880 m.

Tiesa, krikščionybės plėtra nebuvo labai sklandi, ypač pirmuoju dešimtmečiu. Misionieriai atnešė naujas ligas, tokias kaip gripas, tymai, vidurių šiltinė, kurios nusinešė ne vieną imuniteto neturėjusių maršaliečio gyvybę. Nuo vidurių šiltinės mirė 1863 m. ir Kaibukė, po kurio mirties atolų irozai siekė išginti misionierius. Vis dėl to, 1863 m. pakrikštyti pirmieji 10 maršaliečių, o 1875 m. krikščionių skaičius pasiekė 200. Misijos plėtėsi į kitus atolus, kūrėsi bažnyčios bei mokyklos. Tai keitė ir vietos kultūrą: maršaliečiai pradėjo švęsti sekmadienius, nyko tradiciniai laidojimo, tatuiravimo papročiai, paplito vakarietiški rūbai[11].

Salose augo ir Vakarų valstybių prekybiniai interesai. Čia ypač aktyvi buvo Vokietijos imperija. Tarp prekybininkų ypač sėkmingas buvo vokietis Adolfas Kapelas, vedęs maršalietę ir užmezgęs ryšius su vietos krikščionių bendruomene. Jis pradėjo pelningą kopros prekybą, supirkdamas ją iš vietos gyventojų ir eksportuodamas į Europą. Ten ji buvo perdirbama į kokosų aliejų ir pašarą. Taip įkurta vokiečių prekybinė faktorija Džaluite. Vėlesniu dešimtmečiu jo įmonę išstūmė kitos vokiečių įmonės, tokios kaip Hernsheim & Co. arba DHPJ (vok. Deutsche Handels- und Plantagen-Gesellschaft Der Südee Inseln zu Hamburg), steigę kokospalmių plantacijas.

Vokietijos protektoratas

redaguoti
 
Raliko vadas Kabua

Vietiniai maršaliečių vadai laviravo tarp prekybininkų ir misionierių iteresų. Po Kaibukės mirties dėl valdžios Ralike konkuravo jo įpėdiniai Loiakas ir Kabua. Kadangi vokiečių prekybininkai abiems pusėms tiekė ginklus, konkurencija 1876 m. prasiveržė kaip ginkluotas susirėmimas. Panašūs susirėmimai tarp vietos irozų reiškėsi ir kituose atoluose.

Iš visų Europos valstybių Vokietijos imperija turėjo daugiausiai interesų Maršalo salose. Slaptu 1875 m. susitarimu su Britų Imperija, Vokietija į savo įtakos sferą gavo Maršalo salas. 1878 m. vokiečių karo laivas Ariadne prisišvartavo Džaluite ir pademonstravo saliutus bei karinį paradą[12]. Lapkričio 29 d. pasirašyta sutartis su Kabua, kuris pripažintas viso Raliko valdovu, Vokietijos vėliavos pavyzdžiu sukurta vėliava. Už tai Vokietijai pripažintos išskirtinės teisės salose. Bet kokius nesutarimus tarp maršaliečių ir vokiečių turėjo spręsti vokiečių laivų kapitonai.

 
Vokiečių administracinis pastatas Džaluite 1886 m.

Teisėtai kolonizacijai trukdė tai, kad Ispanija buvo pareiškusi pretenzijas į Maršalo salas 1874 m. Tarpininkaujant Romos popiežiui ir Vokietijai sumokėjus 4,5 mln. dolerių kompensaciją, Ispanija pripažino Vokietijos teisę į salas. 1885 m. rugpjūčio 29 d. vokiečiai suformavo Maršalo salų protektoratą ir prijungė jį prie Vokietijos Naujosios Gvinėjos. Spalio 15 d. Džaluite pasirašyta sutartis tarp Vokietijos ir 5 irozų: Kabua, Loiak, Nelu, Lagajime ir Launa. Sutartyje vokiečių ir maršaliečių kalbomis irozų prašymu numatytas protektorato įkūrimas, kad vokiečiai gintų Maršalo salas nuo kolonizatorių. Vokiškoje versijoje Kabua buvo pripažintas Maršalo salų karaliumi. Vėliau savo parašus padėjo dar 18 irozų[13].

Salas toliau valdė vietiniai vadai, netiesiogiai prižiūrimi vokiečių kolonistinės valdžios. Protektorato organizacija buvo patikėta Džaluito kompanijai, kuri suforuota sujungus vietines vokiečių prekybos įmones. Jos per irozus rinko duoklę iš gyventojų kopra. Už tai irozai gaudavo trečdalį. Sunkios darbo sąlygos inspiravo ne vieną maršaliečių streiką. Per protektorato egzistavimą salų gyventojų skaičius sumažėjo 30 proc.: nuo 13-15 tūkst. iki 9,2 tūkst. Mažėjimą nulėmė plintančios ligos bei stichinės nelaimės. Vakariečių skaičius salose išliko mažas: 1914 m. čia gyveno 180 vakariečių, iš kurių 76 buvo vokiečiai[14].

Maršalo salose aktyviai veikė vokiečių misionieriai, kurie skleidė religiją, mokė vokiečių kalbos. Tai visiškai pakeitė vietos gyventojų buitį. Ėmė nykti tradiciniai amatai (pvz. lazdelinių žemėlapių ar ryklio odos būgnų gamyba) ir kultūra.

Japonijos mandatas

redaguoti
 
Japonų administracinis pastatas Džaluite
 
Japoniško mikošio nešimas Džaluite
Pagrindinis straipsnis – Pietų Ramiojo vandenyno mandatas.

Pirmo pasaulinio karo pradžioje 1914 m. Maršalo salas užėmė Japonijos imperja, kuri tapo Britų Imperijos sąjungininke. Dėl susitarimo su britais Japonija gavo valdyti Ramiojo vandenyno teritorijas į šiaurę nuo pusiaujo, taip perimdami teises beveik į visą Mikroneziją. 1917 m. buvo sutarta, kad vokiečių pralaimėjimo atveju visa ši teritorija pereis Japonijos valdžion. Po Vokietijos pralaimėjimo buvo suformuota mandatinė teritorija: Pietų Ramiojo vandenyno mandatas (jap. 南洋廳 = Nan'yo-cho). Jis veikė kaip Japonijos kolonija, tačiau čia pilnai galiojo Japonijos istatymai, tarsi jis būtų integrali Japonijos dalis[15].

Maršalo salos sudarė vieną iš šešių mandato administracinių vienetų. Japonai valdė iš buvusio vokiečių administracinio centro Džaluite. Čia buvo sukurta administracinė sistema, išdygo gyvenvietė Džaboras ir beveik visas atolas priklausė Japonijos valstybei. Salose toliau buvo naudojamasi irozų valdžia, tačiau jų galios silpninamos. Pavyzdžiui, irozams buvo draudžiama turėti žemių daugiau nei viename atole.

Iš visų šešių mandato dalių Maršalo salos Japonijos ekspertų buvo įvertintos kaip turinčios mažiausią ekonominį potencialą, tačiau strategiškai svarbios užsitikrinti plėtros į Ramųjį vandenyną strategiją. Japonai išlaikė vokiečių įdiegtą ekonominį modelį pasitelkti irozus renkant duoklę kopra. Maršalo salos tapo pagrindiniu kopros tiekėju mandate. Japonai taip pat skatino verslinę tuno žvejybą, fosforo kasybą[16].

Japonija reformavo švietimo sistemą, įvesdama trijų pakopų ugdymą, ir japoniškos mokyklos greitai išstūmė misijų mokyklas. Valstybė organizavo transportą, kad net atokiausių salų gyventojai gautų švietimą, ir jis tapo privalomas visiems piliečiams. Japonija siekė įrodyti, kad priklauso tai pačiai rasei, kaip ir maršaliečiai, ir per tai plėtoti japonišką kultūrą. Švietimas vyko japonų kalba, maršaliečių kalba mokyklose buvo draudžiama, ir už jos naudojimą net grėsdavo fizinės bausmės[17]. Jaunimas buvo skatinamas jungtis į japonų kultūrą propaguojančias užklasines veiklas, pažangiausi jaunuoliai gaudavo nemokamas keliones į Japoniją.

Tačiau nepaisant japonų bandymo apgyvendinti salyno, japonų skaičius čia buvo nedidelis, 1937 m. jis siekė vos 500 žmonių (tuo tarpu Palau ir Marianų salose japonai sudarė daugumą)[18].

JAV globojamoji teritorija

redaguoti
 
Atominis grybas Bikinio atole
Pagrindinis straipsnis – Ramiojo vandenyno salų globojamoji teritorija.

1935 m. Japonija pasitraukė iš JTO, tačiau išlaikė mandatą salose. Ruošdamasi karui, ji strategiškai maė Maršalo salas kaip strategiškai svarbią vietą kare su JAV, Australija ir Didžiąja Britanija. Pažeisdama draudimą mandate laikyti armiją ar vykdyti ginklavimąsi, 1937 m. ji pradėjo kurti karinę infrastruktūrą: buvo kuriamos laivyno ir oro bazės, verbuojami korėjiečiai ir maršaliečiai kariai.

Prasidėjus Ramiojo vandenyno karui Maršalo salų uostai ir oro uostai Japonijos buvo naudojami kaip svarbios bazės kare su JAV. Nuo 1942 m. JAV bombardavo ir naikino japonų infrastruktūrą Maršalo salų atoluose. 1944 m. sausio 31 d. amerikiečiai išsilaipino salose ir vasario 3 d. perėmė salų kontrolę po įnirtingų mūšių Kvadžaleino ir Enevetako atoluose.

1947 m. Maršalo salos ir didžioji Mikronezijos dalis atsidūrė Ramiojo vandenyno salų globojamoje teritorijoje, kurią valdė JAV. Maršalo salos sudarė vieną iš šešių teritorijos valstijų.

Retai gyvenamos ir atokios Maršalo salos JAV atrodė kaip tinkamos atlikti atominius bandymus. 1946–1958 m. amerikiečiai įvairiuose atoluose atliko 67 branduolinius bandymus. Pirmoji termobranduolinė bomba buvo išbandyta Enevetako atole 1952 m. lapkričio 1 d. Kvadžaleino atole buvo pastatyta didelė radarų instaliacija. 1956 m. Bikinio atole susprogdinta atominė bomba buvo maždaug 1000 kartų galingesnė nei panaudotosios Hirošimoje ir Nagasakyje. Dėl šių bandymų kai kurie atolai tapo nebegyvenami, o Maršalo Salos laikomos labiausiai užteršta vieta mūsų planetoje[19].

Nepriklausomybė

redaguoti
 
Valstybės tėvu laikomas Amata Kabua
 
Hilda Heine 2019 m. kartu su Japonijos premjeru Sh. Abe

1979 m. gegužės 1 d. JAV pripažino Maršalo salų konstituciją ir vyriausybę, o 1986 m. paskelbta Maršalo Salų Respublika, esanti laisvojoje aociacijoje su JAV. Amerikiečiai įsipareigojo mokėti kompensaciją už atominius bandymus ir pradėjo mokėti nuomą už karinę bazę Kvadžaleino atole.

Nors Maršalo salos yra demokratinė respublika, de facto vyriausybę kontroliavo vietinė diduomenė. Pirmuoju prezidentu 1979 m. išrinktas Amata Kabua buvo proanūkis to Kabua, kuris XIX a. pabaigoje vykdė derybas su vokiečiais ir valdė Raliko salas. Jo motina Dorothy Tajikit buvo Ratako salų iroojlaplap, todėl Amata Kabua savo asmenyje suvienijo abiejų Maršalo salynų diduomenę[20]. A. Kabua vykdė derybas su amerikiečiais dėl nepriklausomybės, laikomas valstybės himno autoriumi ir modernios valstybės tėvu. Valdžioje jis išbuvo iki savo mirties 1996 m., t. y. 5 kadencijas.

Po mirties prezidentu išrinktas jo pusbrolis Imata Kabua. Tik 1999 m. po politinės korupcijos kaltinimų aristokratiška vyriausybė buvo nuversta, ir 2000 m. prezidentu tapo ilgametis Parlamento (Nitijeļā) pirmininkas Kessai Note, kilęs ne iš salų diduomenės. Tiesa, irozų valdžia sugrįžo 2008 m., kuomet prezidentu išrinktas Titokwa Tomeing, 2009 m. - Jurelang Zedkaia (Madžūro iroojlaplap), o 2020 m. - David Kabua. Dabartinė prezidentė Hilda Heine, antrą kartą paėmusi valdžią 2024 m., yra pirmoji moteris prezidentė Okeanijoje.

Nuo XXI a. pradžios valstybę veikia klimato kaita, kuri sukelia daug naujų iššūkių. Pavyzdžiui 2008, 2013 ir 2014 m. salas nusiaubė aukštos bangos ir potvyniai, kurie apliejo ir sostinę Madžūrą. 2013 m. šiaurinės salos patyrė katastrofišką sausrą, kuri sukėlė badą ir daug ligų protrūkių. Prognozuojama, kad kylantis jūros vanduo jau artimiausiais dešimtmečiais gali paversti kai kuriuos atolus negyvenamais, o druskėjimas sunaikins geriamojo vandens išteklius. Ši katastrofa skatina gyventojus keltis į JAV, kur jie gauna geresnes medicinines paslaugas, darbą ir švietimą[21]

Kita vertus, Maršalo Salos siekia proaktyviai atkreipti pasaulio dėmesį į ekologinę katastrofą. 2013 m. Maršalo salose įvyko 44-asis Ramiojo vandenyno salų forumo viršūnių susitikimas, kurio metu čia pasirašyta Madžūro deklaracija.

Išnašos

redaguoti
  1. ↑ Streck, Charles F. (1990). „Prehistoric Settlement in Eastern Micronesia: Archaeology on Bikini Atoll, Republic of the Marshall Islands“ (PDF). Micronesica. Suppl. 2: 247–260. Retrieved August 6, 2023.
  2. ↑ Weisler, Marshall I. (2000). „Burial Artifacts from the Marshall Islands: Description, Dating and Evidence for Extra-archipelago Contacts“ (PDF). Micronesica. 33 (1/2): 111–136. Retrieved August 6, 2023.
  3. ↑ Reséndez, Andrés (2021). Conquering the Pacific: An Unknown Mariner and the Final Great Voyage of the Age of Discovery. Boston: Houghton Mifflin Harcourt. ISBN 9781328515971.
  4. ↑ Weisler, Marshall I. (2000). „Burial Artifacts from the Marshall Islands: Description, Dating and Evidence for Extra-archipelago Contacts“ (PDF). Micronesica. 33 (1/2): 111–136. Retrieved August 6, 2023.
  5. ↑ The History of Mankind Archyvuota kopija 2013-09-27 iš Wayback Machine projekto. by Professor Friedrich Ratzel, Book II, Section A, The Races of Oceania page 165, picture of a stick chart from the Marshall Islands. MacMillan and Co., published 1896.
  6. ↑ Hezel, Francis X. (1983). The First Taint of Civilization: A History of the Caroline and Marshall Islands in Pre-colonial Days, 1521–1885. Pacific Islands Monograph Series. Honolulu: University of Hawaii Press. ISBN 9780824816438.
  7. ↑ Hezel, Francis X. (1983). The First Taint of Civilization: A History of the Caroline and Marshall Islands in Pre-colonial Days, 1521–1885. Pacific Islands Monograph Series. Honolulu: University of Hawaii Press. ISBN 9780824816438.
  8. ↑ Sharp, Andrew (1960). The Discovery of the Pacific Islands. London: Oxford University Press. ISBN 9780198215196.
  9. ↑ Hezel, Francis X. (1983). The First Taint of Civilization: A History of the Caroline and Marshall Islands in Pre-colonial Days, 1521–1885. Pacific Islands Monograph Series. Honolulu: University of Hawaii Press. ISBN 9780824816438.
  10. ↑ Hezel, Francis X. (1983). The First Taint of Civilization: A History of the Caroline and Marshall Islands in Pre-colonial Days, 1521–1885. Pacific Islands Monograph Series. Honolulu: University of Hawaii Press. ISBN 9780824816438.
  11. ↑ Hezel, Francis X. (1983). The First Taint of Civilization: A History of the Caroline and Marshall Islands in Pre-colonial Days, 1521–1885. Pacific Islands Monograph Series. Honolulu: University of Hawaii Press. ISBN 9780824816438.
  12. ↑ Fitzpatrick, Matthew P. (2022). „Chapter 11: The Kaiser’s Birthday Present“. The Kaiser and the Colonies: Monarchy in the Age of Empire. Oxford: Oxford University Press.
  13. ↑ Fitzpatrick, Matthew P. (2022). „Chapter 11: The Kaiser’s Birthday Present“. The Kaiser and the Colonies: Monarchy in the Age of Empire. Oxford: Oxford University Press.
  14. ↑ Louis, Wm. Roger (1967). Great Britain and Germany’s Lost Colonies, 1914–1919. Oxford: Clarendon Press.
  15. ↑ Peattie, Mark R. (1992). Nan'yō: The Rise and Fall of the Japanese in Micronesia, 1885–1945. Pacific Islands Monograph Series. Honolulu: University of Hawaii Press. ISBN 9780824814809.
  16. ↑ Hezel, Francis X. (2003). Strangers in Their Own Land: A Century of Colonial Rule in the Caroline and Marshall Islands. Pacific Islands Monograph Series. Honolulu: University of Hawaii Press. ISBN 9780824828042.
  17. ↑ Hiery, Hermann (1995). The Neglected War: The German South Pacific and the Influence of World War I. Honolulu: University of Hawaii Press. ISBN 9780824816681.
  18. ↑ Peattie, Mark R. (1992). Nan'yō: The Rise and Fall of the Japanese in Micronesia, 1885–1945. Pacific Islands Monograph Series. Honolulu: University of Hawaii Press. ISBN 9780824814809.
  19. ↑ "Bikini Atoll nuclear test: 60 years later and islands still unliveable". The Guardian. Agence France-Press. March 1, 2014. Retrieved August 22, 2017.
  20. ↑ Ron Crocombe (2007). Asia in the Pacific Islands. University of the South Pacific, Institute of Pacific Studies. p. 113.
  21. ↑ Yamada, Seiji; Burkett, Maxine; Maskarinec, Gregory G. (2017-03-10). "Sea-Level Rise and the Marshallese Diaspora". Environmental Justice. 10 (4): 93–97.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Maršalo_Salų_istorija&oldid=7449078"