Gydymo ir darbo profilaktoriumas

Gydymo ir darbo profilaktoriumas, trumpai LTP (rus. Лечебно-трудовой профилакторий, ЛТП) – SSRS ir posovietinių šalių specializuota priverstinio gydymo ir darbo įstaiga, skirta teismo nutartimi siunčiamių asmenų priverstiniam gydymui dėl narkomanijos ir alkoholizmo. Faktiškai LTP buvo laisvės suvaržymo vieta, kur pagrindinis gydymo metodas buvo priverstinis paciento darbas. Tuo pačiu metu izoliavimas LTP nebuvo laikomas laisvės atėmimo bausme ir suteikė galimybę laikinai izoliuoti alkoholikus ir neblaivius viešosios tvarkos pažeidėjus, nesiunčiant jų į pataisos įstaigas.^[1] Pasiuntimas į LTP laikytas administracine medicinine priemone ir teistumo neužtraukė.

Istorija redaguoti

Priverstinio gydymo ir darbinio perauklėjimo įstaigos SSRS siejamos visų pirma su piktnaudžiavimu alkoholiu, kuris buvo tapęs rimta ne tik socialine, bet ir ekonomine problema. Tuo tikslu visuose šalies administraciniuose vienetuose buvo įsteigti narkologiniai dispanseriai, kurie girtaujančius asmenis nukreipdavo stacionariam gydymui iki 4 mėnesių. Prievarta skiriamais vaistais buvo siekiama išugdyti pasibjaurėjimą alkoholiniais gėrimais. Jeigu nebuvo pasiekiamas teigiamas rezultatas ir pažeidinėjamas „režimas“ – asmenys buvo siunčiami į gydymo ir darbo profilaktoriumą iki 2 metų trukmės izoliacijai ir „darbo terapijai“.

Pirmeji LTP Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo atidaryti po 1967 m.^[2] Tada tokios įstaigos pradėjo veikti Rusijoje, Kazachstane ir kitose respublikose. 1967 m. balandžio 8 d. buvo išleistas RSFSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl piktybinių girtuoklių (alkoholikų) privalomojo gydymo ir perauklėjimo“. Jis nustatė, kad asmenys, kurie „vengia gydymo arba tęsia girtavimą po gydymo, pažeidžia darbo drausmę, viešąją tvarką ar socialistinio bendrabūvio taisykles“, turi būti siunčiami į LTP. Bausmės trukmė buvo nustatyta nuo 6 mėn. iki 2 metų, sprendimą dėl išsiuntimo į LTP priimdavo vietos teisėjas. Už pabėgimą iš ligoninės buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė.

SSRS respublikose priimtos nuostatos dėl šių profilaktoriumų bei SSRS vidaus reikalų ministerijos normatyviniai aktai dėl priverstinio gydymo ir darbo režimo LTP buvo panašūs į baudžiamosios bausmės atlikimo režimą, taikytą asmenims, nepadariusiems nusikalstamų veikų. Dauguma LTP uždarytų asmenų konstitucinių teisių ir laisvių apribojimų nebuvo sukelti gydymo poreikio. Asmenys buvo paleidžiami iš „gydymo“ ne dėl medicininių priežasčių, o po teismo nustatyto sulaikymo termino.^[2].

Žlugus Sovietų Sąjungai, LTP sistema buvo panaikinta daugelyje buvusių sovietinių respublikų. 1993 m. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas išleido potvarkį likviduoti šias įstaigas Rusijoje. Ši norma buvo patvirtinta 2003 m. Vladimiro Putino.^[3]. Dabar LTP egzistuoja tik Baltarusijoje, Turkmėnistane ir nepripažintoje Padniestrės Moldovos Respublikoje^[2]

Lietuvoje redaguoti

Sovietinėje Lietuvoje chroniškų alkoholikų ir narkomanų prievartinio gydymo tvarką nustatė Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1966 m. rugpjūčio 26 d. įsakas (redakcija 1986 m.).^[4] Uždaryti į gydymo ir darbo profilaktoriumą asmenys privalėjo išeiti visą specialaus gydymo ir darbinio perauklėjimo kursą nuo vienerių iki dvejų metų. Prieš terminą iš LTP buvo paleidžiama, jei buvo susergama sunkia liga, kuri kliudė toliau būti toje įstaigoje.

Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Pataisos darbų įstaigų valdybai priklausę Gydymo ir darbo profilaktoriumai buvo įvardijami eilės numeriais.^[5] Pavyzdžiui, buvę Pravieniškių 1-ieji pataisos namai (dab. Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija) savo istoriją pradėjo skaičiuoti nuo 1973 m., kai tuo metu čia pradėjo veikti Gydymo darbo profilaktoriumas Nr. 2.^[6] Be kitų, buvo žinomi profilaktoriumai Vilniuje (Rasų g., šalia pataisos darbų kolonijos Nr. 1),^[7] Kybartuose (profilaktoriumas Nr.3),^[8] Beinoravoje (Radviliškio raj.).^[9]

Literatūra redaguoti

Лікувально-трудова установа // Юридична енциклопедія : [в 6-ти т.] / ред. кол. Ю. С. Шемшученко (відп. ред.) [та ін.] — К. : Українська енциклопедія ім. М. П. Бажана, 2001. — Т. 3 : К — М. — 792 с. — ISBN 966-7492-03-6.