Konstitucinė teisė

 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Konstitucinė teisė (lot. constitutio – sudėjimas, sandara) – viešosios teisės šaka; visuma teisės normų, reguliuojančių valstybinę santvarką, sistemą, jos institucijas bei sistemos narių teisinius santykius, įgyvendinant politinę valdžią, dalyvaujant valstybinėse struktūrose (tiesiogiai arba per atstovus, institucijas) valdant politinę organizaciją (valstybė, savivaldybė).

Pamatines konstitucines normas įtvirtina Pagrindinis Įstatymas – Konstitucija. Foto: ES Konstitucija Europai

Konstitucinė teisė įtvirtina žmogaus ir piliečio teises ir laisves.

IstorijaKeisti

 
Pirmoji rašytinė Konstitucija Europoje – Gegužės 3-osios Konstitucija, 1791 m.
Pagrindinis straipsnis – Konstitucinės teisės istorija.

Teisės šaltiniaiKeisti

Pamatinis teisės šaltinis – steigiamasis politinės organizacijos (valstybės, tarptautinės organizacijos) aktas – Konstitucija, Pagrindinis Įstatymas ar kt.

PošakiaiKeisti

Konstitucinės teisės pošakiai – rinkimų teisė, savivaldos teisė, konstitucinių institucijų teisė.

Konstitucinės teisės mokslasKeisti

Pagrindinis straipsnis – Konstitucionalistika.

Konstitucinės teisės mokslas, tiriantis konstitucines normas, – konstitucionalistika (konstitucinė teisėtyra).

Nacionalinė konstitucinė teisėKeisti

Pagrindinis straipsnis – Nacionalinė teisė.

Europos Sąjungos konstitucinė teisėKeisti

Pagrindinis straipsnis – Europos Sąjungos konstitucinė teisė.

Lietuvos konstitucinė teisėKeisti

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos konstitucinė teisė.

Pilietybės teisėKeisti

Pagrindinis straipsnis – Pilietybės teisė.

Žmogaus teisės ir laisvėsKeisti

Pagrindinis straipsnis – Žmogaus teisės.

Taip pat skaitykiteKeisti