Konstitucinė teisė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Konstitucinė teisė (lot. constitutio – sudėjimas, sandara) – viešosios teisės šaka; visuma teisės normų, reguliuojančių valstybinę santvarką, sistemą, jos institucijas bei sistemos narių teisinius santykius, įgyvendinant politinę valdžią, dalyvaujant valstybinėse struktūrose (tiesiogiai arba per atstovus, institucijas) valdant politinę organizaciją (valstybė, savivaldybė).

Pamatines konstitucines normas įtvirtina Pagrindinis Įstatymas – Konstitucija. Foto: ES Konstitucija Europai

Konstitucinė teisė įtvirtina žmogaus ir piliečio teises ir laisves.

Istorija

Pirmoji rašytinė Konstitucija Europoje – Gegužės 3-osios Konstitucija, 1791 m.

Teisės šaltiniai

Pamatinis teisės šaltinis – steigiamasis politinės organizacijos (valstybės, tarptautinės organizacijos) aktas – Konstitucija, Pagrindinis Įstatymas ar kt.

Pošakiai

Konstitucinės teisės pošakiai – rinkimų teisė, savivaldos teisė, konstitucinių institucijų teisė.

Konstitucinės teisės mokslas

Konstitucinės teisės mokslas, tiriantis konstitucines normas, – konstitucionalistika (konstitucinė teisėtyra).

Lietuvos konstitucinė teisė

Lietuvos Respublikos piliečio pasas

Taip pat skaitykite

• Valstybinė teisė