Balbieriškis
Kitos reikšmės – Balbieriškis (reikšmės).
| Balbieriškis | ||
|---|---|---|
| ||
  Balbieriškis |
||
| 54°30′54″š. pl. 23°53′28″r. ilg. / 54.515°š. pl. 23.891°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Kauno apskritis
| |
| Savivaldybė |  Prienų rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Balbieriškio seniūnija | |
| Gyventojų | 1 195 | |
 Vikiteka |
Balbieriškis | |
| Istoriniai pavadinimai | lenk. Balwierzyszki, rus. Бальвержишки[2], vok. Bauwerischeck, Bauwersk | |
Balbieriškis – miestelis Prienų rajono savivaldybėje, 13 km į pietus nuo Prienų, Nemuno kairiajame krante, prie Peršėkės žiočių, šalia kelio 130 Kaunas–Prienai–Alytus . Seniūnijos ir parapijos centras, 2 seniūnaitijos (Pietinė ir Šiaurinė). Veikia biblioteka, paštas (LT-59015). Stūkso paminklinis akmuo partizanams.
Etimologija
redaguotiMiestelio vardas yra vandenvardinis vietovardis, priesagos -iškis vedinys nuo Barbieros upės (kairysis Nemuno intakas, upelių Ožiaraistys, Prūdelis arba Prūdupis ir Dūmė santaka). Pastarosios pavadinimas kilo iš Nemuno rėvos, Nemuno seklumos akmenuotu dugnu pavadinimo Barbiera.[3] Todėl ankstesnioji miestelio vardo forma buvo Barbieriškis, kuri vartota ir gyvojoje kalboje, ir raštuose. Ši forma pakito tikriausiai dėl to, kad dabartinę lytį lengviau ištarti.[4]
Teigiama, kad miesteliui vardą galėjo nulemti ir akmenuota Barbės arba Barbieros rėva Nemune, ties aštriu posūkiu, nuskusdavusi plukdomus sielius kaip balbierius (barzdaskutys).[5] Vardo atsiradimo legenda tapo siužetu Balbieriškio herbui.[6]
Kita versija byloja, kad po kryžiuočių antpuolių vietovės prie Nemuno kilpų ištuštėjusios. Tik 1502 m. Ldk Aleksandro gydytojas (priklausęs barzdaskučių – balbierių gildijai) Hanusas Sudormanas Nemuno ir Peršėkės santakoje įkūrė miško verslovę, sielių perrišimo stotį, pastatė dvarelį, bažnyčią. Miškakirčių ir sielininkų gyvenvietė iš pradžių vadinta Hanusiške, vėliau Balbieriškiu.
Kalbininkas Algirdas Sabaliauskas manė, kad Balbieriškis kilęs nuo asmenvardžio Balbierius, o pastarasis – nuo tokio pat bendrinio žodžio, reiškiančio „barzdaskutys, kirpėjas; chirurgas“.[7]
Geografija
redaguoti
Netoliese yra Nemuno kilpų regioninis parkas. Ties miesteliu Nemunas daro didelę Balbieriškio kilpą, kurios ilgis yra 29 km, o siauriausia sąsmaukos vieta vos 4 km. Į šiaurę nuo miestelio, prie Nemuno kilpos atsiveria Balbieriškio atodanga (40 m aukščio), piečiau nuo miestelio trykšta Balbieriškio versmės. Balbieriškio dvaro parkas – bendruomenės poilsio ir renginių vieta. Yra žvyro telkinys. Balbieriškio girininkijoje, 2 km į šiaurę nuo miestelio, 2,3 ha plote ošia 1849 m. dirbtinai įveistas Degsnės maumedynas.[8]
Istorija
redaguoti
Gyvenvietė įkurta XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje Užnemunės kolonizacijos metu, kai Ldk Žygimantas Senasis 1502 m. prūsų pirkliui Hanusui padovanojo miško sklypą. XV a. pro šią vietą Nemunu plukdyta mediena. Nemunas kaip svarbus prekybos kelias buvo labai reikšmingas miestelio raidai. Iškirtęs mišką Hanusas įkūrė savo dvarelį. 1507 m., kai pirmąkart paminėtas Balbieriškis, dvarelį Ldk Žygimantas Senasis padovanojo maskvėnui Motiejui Mikitiničiui. Šalia dvaro susikūrė miestelis, kuris, manoma, pavadinimą gavo nuo Nemune esančios Barbieros rėvos. Dar prieš 1520 m. įsteigta katalikų (1612–1644 m. – evangelikų liuteronų) parapija. XVI a. pradžioje pastatyta pirmoji Balbieriškio bažnyčia, įsteigta katalikų parapija. 1520 m. suteiktos Magdeburgo teisės. 1731 m. miestelis gavo turgaus ir prekymečių privilegijų, garsėjo mugėmis, arklių turgumis. Dvare buvo alaus darykla ir degtinės varykla.
Nors patogi miestelio padėtis skatino prekybą, privatus miestelis į didesnį miestą neišaugo, todėl 1776 m. Balbieriškiui atimtos miesto teisės. Nuo 1781 m. veikė parapinė, nuo 1864 m. valdinė mokykla. 1782 m. sudegė 20 sodybų. 1795–1807 m. priklausė Prūsijai, 1797–1801 m. vėl turėjo miesto teises. Po 1831 m. sukilimo miestelis atiteko carui, atėmus iš sukilime dalyvavusio Tado Tiškevičiaus, nuo 1841 m. miestelis vėl atiteko Tiškevičiams. 1870 m. gegužės 31 d. Balbieriškis neteko miesto teisių.[9] XIX a. pabaigoje Balbieriškis buvo Marijampolės apskrityje, valsčiaus ir parapijos centras,[10] bet jo svarbą ėmė nustelbti Alytus.
Nuo 1907 m. veikė „Žiburio“ draugijos skyrius, įsteigta biblioteka-skaitykla. XX a. trečiame-ketvirtame dešimtmetyje veikė įvairios dirbtuvės. 1913 m. įkurta spirito gamykla (dab. AB „Stumbras“ filialas). 1926 m. įsteigta žemesnioji mergaičių žemės ūkio mokykla. Veikė ir žydų pradžios mokykla (chederis). Per Antrąjį pasaulinį karą 1944 m. didelė miestelio dalis sudegė. 1946 m. miestelį užėmė Lietuvos partizanai ir išlaisvino tremčiai surinktus žmones.
1949–1992 m. buvo M. Kalinino ir „Saulėtekio“ kolūkio centrinė gyvenvietė. Balbieriškis įėjo į numatomos Birštono hidroelektrinės patvankos teritoriją, dėl to nesiplėtė.[11] Miestelyje nuo 1945 m. buvo vidurinė, dabar Balbieriškio pagrindinė mokykla, profesinė technikos, dabartinis Alytaus profesinio rengimo centro skyrius, mokyklos. 1958 m. gegužės 15 d. Balbieriškiui suteiktos miesto tipo gyvenvietės teisės. Miestelyje veikė nedidelė ligoninė, kultūros namai, biblioteka, plytų dirbtuvė, spirito varykla.[12]
1992 m. Aukščiausiosios Tarybos potvarkiu suteiktas miestelio statusas.[13] 2001 m. patvirtintas Balbieriškio herbas ir Balbieriškio vėliava. 2013 m. pamatų sudegė medinė Balbieriškio bažnyčia, atstatyta nauja 2018 m.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| 1813–1915 m. | Balbieriškio valsčiaus centras | Marijampolės apskritis | Suvalkų gubernija |
| 1919–1946 m. | |||
| 1946–1950 m. | Prienų apskritis | ||
| 1950–1953 m. | Balbieriškio apylinkės centras | Prienų rajonas | Kauno sritis |
| 1953–1958 m. | |||
| 1958–1992 m. | miesto tipo gyvenvietė, Balbieriškio apylinkės centras | ||
| 1992–1995 m. | Balbieriškio apylinkės centras | ||
| 1995– | Balbieriškio seniūnijos centras | Prienų rajono savivaldybė | Kauno apskritis |
Gyventojai
redaguoti
1800 m. buvo 107 namai, 920 gyventojų. 1851 m. miestelyje buvo 1904 gyventojai: 1108 žydai, 738 lietuviai ir 58 vokiečiai. Daug miestelio gyventojų, ypač žydų, išsikraustė į Alytų, XX a. pradžioje ten nutiesus geležinkelį ir dėl to suaktyvėjus prekybai.
 | |||||||||
| 1790 m.sur. | 1800 m. | 1859 m. | 1888 m.[14] | 1891 m.*[2] | 1923 m.sur.[15] | 1959 m.sur. | 1970 m.sur.[16] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 850 | 920 | 2 424 | 2 202 | 2 500 | 1 391 | 1 211 | 1 490 | ||
| 1974 m. | 1979 m.sur.[17] | 1983 m.[18] | 1989 m.sur.[19] | 2001 m.sur.[20] | 2011 m.sur.[21] | 2021 m.sur.[22] | - | ||
| 1 400 | 1 456 | 1 500 | 1 434 | 1 180 | 966 | 1 195 | - | ||
| |||||||||
| |||||||||
Žymūs žmonės
redaguoti- Augustinas Zaicas (1828–1914), vienuolis, vertėjas, pedagogas, publicistas
- Juozas Marčiukaitis (1861–1932), visuomenės veikėjas, smuikininkas, chorvedys, fotografas mėgėjas
- Mykolas Krupavičius (1885–1970), dvasininkas, politikas, žemės ūkio ministras
- Ignas Česaitis (1893–1961), kunigas, teologas
- Jurgis Glušauskas (1909–1970), spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas
- Stanislovas Žvirgždas (1941–), fotografas
- Česlovas Iškauskas (1950–), žurnalistas
- Vidmantas Egidijus Kurapka (1952–), teisininkas
Architektūra
redaguotiMiestelio planas linijinis. Iki XVIII a. pabaigos Kauno-Alytaus kelio vakarinėje pusėje susiformavo keturkampė išplatintos gatvės pavidalo aikštė. Iki 1844 m. aikštė išsiplėtė abipus kelio; vakarinėje pusėje susiformavo keli kvartalai. Prie aikštės 1874 m. (kitais duomenimis, 1884–1888 m.) pastatyta dvibokštė medinė Balbieriškio Rožinio Švč. Mergelės Marijos bažnyčia su XIX a. skulptūromis. XX a. pirmoje pusėje priešais bažnyčią įrengus skverą, aikštė sumažėjo. 2013 m. rugpjūčio 8 d. bažnyčia sudegė, gaisro priežastis neišaiškinta.[23] 2018 m. kovo 3 d. pašventinta senojoje vietoje pastatyta nauja mūrinė vienabokštė bažnyčia.[24]
Išliko iki XX a. vidurio statytų, daugiausia medinių pastatų.[25] Yra miestelio parkas, buvęs Balbieriškio dvaras.
Švietimo ir ugdymo įstaigos
redaguoti- Balbieriškio pagrindinė mokykla
- Alytaus profesinio rengimo centro Mykolo Krupavičiaus žemės ūkio ir verslo skyrius
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ 2,0 2,1 Бальвержишки. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 2А (4) : Ауто — Банки. С.-Петербургъ, 1891., 839 psl. (rus.)
- ↑ Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Prieiga internete https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze/
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 35–36
- ↑ Kęstutis Vaškelis. Turisto atlasas. – Vilnius, Mintis, 1994. // psl. 251
- ↑ Per atlaidus prisiminta senos miškakirčių gyvenvietės istorija // XXI amžius, 2007-08-24, Nr. 63 (1560)
- ↑ Algirdas Sabaliauskas. „Iš kur jie?“ – Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 1994. // psl. 36–38. .
- ↑ Deksnės maumedynas Balbieriškio girininkijoje[neveikianti nuoroda]
- ↑ Dziennik Praw, rok 1870, tom 70, nr. 241, str. 93.
- ↑ Balwierzyszki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 92 psl. (lenk.)
- ↑ Algirdas Baltutis. Balbieriškis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 482 psl.
- ↑ Petras Kežinaitis. Aplink Kauną. – Vilnius, Mintis, 1966. // psl. 32.
- ↑ „Dėl kai kurių administracinių teritorinių pakeitimų“. 1992 m. balandžio 16 d. nutarimas Nr. I-2499. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas. Nuoroda tikrinta 2024-03-09.
- ↑ Списки населенныхъ мѣстъ Сувалкской губерніи: как матеріалъ для историко-этнографической географіи края. Собралъ Э. А. Вольтеръ. Санктпетербургъ, 1901. (Archive.org nuoroda)
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Algimantas Miškinis. Balbieriškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 169
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Kauno apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
- ↑ Delfi.lt (2013-08-08): Sudegė Balbieriškio bažnyčia, per gaisrą nukentėjo du ugniagesiai; tikrinta 2017-11-18
- ↑ „Gyvenimas“ (2018-02-27): Penktoji Balbieriškio bažnyčia; tikrinta 2018-03-03
- ↑ A. Miškinis. Užnemunės miestai ir miesteliai / Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, t. 1. – Vilnius, 1999.
Literatūra
redaguoti- Balbieriškis (Barbieriškis). Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 218 psl.
- Fotopasakojimas apie Balbieriškio žemės ūkio mokyklą: bukletas. – Alytus: Alytaus spaustuvė, 1996.
- Justinas Adomaitis. Balbieriškis. – Kaunas: Judex, 2002. – 276 p.: iliustr. – ISBN 9986-948-77-0
- www.balbieriskis.lt Archyvuota kopija 2011-09-09 iš Wayback Machine projekto.
- Istorija ir žemėlapiai Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
|
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
PRIENAI – 14 km |
| |||||||||
| GERULIAI – 1 km |
|
||||||||||
| Sūkuriai – 5 km Krokialaukis – 13 km |
MIKLUSĖNAI – 12 km ALYTUS – 19 km | ||||||||||
