Peršėkė
- Apie kaimą žr. Peršėkė (kaimas).
Peršėkė | |
---|---|
Pėsčiųjų tiltas per Peršėkę prie Balbieriškio kapinių
| |
Ilgis | 66 km |
Baseino plotas | 542 km² |
Vidutinis debitas | 3,6 m³/s |
Ištakos | Gervėnų apylinkės |
Žiotys | Nemunas |
Šalys | Lietuva |
Vikiteka | Peršėkė |
Peršėkė – upė pietų Lietuvoje; kairysis Nemuno intakas. Prasideda Gervėnų kaimo apylinkėse Lazdijų rajone. Aukštupyje prateka Obelijos ežerą, toliau teka į šiaurės vakarus. Už Gluosinės žiočių pasuka į šiaurės vakarus. Pačiame žemupyje teka į šiaurę, įteka į Nemuno kilpą ties Balbieriškiu.
Intakai: Metelytė, Atesė, Gluosinė, Varputys, Rudė, Kamaria, Vaičiukupis (kairieji), Paežerėlė, Rudė II, Dūmė (dešinieji).
Peršekės baseine telkšo nemažai ežerų – Obelija, Metelys, Atesys, Angininkų ežeras. Būdingas slėnio plotis 200–300 m, slėnio šlaitų aukštis 9–12 m. Vagos plotis aukštupyje 3–5 m, vidurupyje ir žemupyje 6–8 m. Srovės greitis 0,2-0,4 m/s. Vagos nuolydis – 120 cm/km. Pavasariniai potvyniai trumpi, staigūs, vandens lygis žemupyje pakyla 3 m. Peršėkė ties Krokialaukiu patvenkta 78 ha tvenkiniu.[1]
Upės aukštupys įeina į Metelių regioninį parką, žemupys – Nemuno kilpų regioninį parką. Prie Peršėkės esančios didesnės gyvenvietės: Cigoniškiai, Parėčėnai, Remeikiai, Kaukai II, Peršėkininkai, Angininkai, Krokialaukis (Alytaus raj.), Sūkuriai, Mackiai, Kieliškas, Balbieriškis (Prienų raj.).
Upėvardis kildinamas nuo šaknies perš-: pra-paršas, pro-perša, pra-perša („neužšalusi vieta lede, miško retesnė vieta“, plg. skr. पर्शान = IAST: parś-āna „praraja, bedugnė, tarpeklis“).[2]
Upės aukštupys iki Metelytės intako anksčiau (iki sovietmečio) buvo vadinamas Obelyte. Prie jos buvo įsikūrę Obelytės-Peseckų dvaras ir Obelytės-Peseckų kaimas, už Kaukų piliakalnio Obelytės-Pranevičių dvaro palivarkas.
Pagal seną legedą, kur Obelytės upelis susijungia su Metelytės upeliu, nusiprausus susimaišiusiu upelių vandeniu peršėdavo veidą, todėl ten ir prasideda Peršėkės upė ir Peršėkininkų kaimas.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Peršėkė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 355
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.