Atverti pagrindinį meniu

File:Bajohren, Russisch Crotting.jpg


Portal.svg
Bajorai
Bajorai nuo geležinkelio tilto 2013.JPG
Bajorai nuo geležinkelio tilto per Tenžę

Bajorai
Koordinatės 55°52′26″š. pl. 21°13′30″r. ilg. / 55.874°š. pl. 21.225°r. ilg. / 55.874; 21.225 (Bajorai)Koordinatės: 55°52′26″š. pl. 21°13′30″r. ilg. / 55.874°š. pl. 21.225°r. ilg. / 55.874; 21.225 (Bajorai)
Apskritis Klaipėdos apskrities vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Kretingos rajono savivaldybės vėliava Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija Kretingos miesto seniūnija
Gyventojų skaičius 653 (2001 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka Bajorai (Kretinga)Vikiteka

* vok. Bajohren

Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Bajõrai
Kilmininkas: Bajõrų
Naudininkas: Bajõrams
Galininkas: Bajorùs
Įnagininkas: Bajõrais
Vietininkas: Bajõruose
Iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios Bajoruose veikė Rusijos–Vokietijos sienos kirtimo punktas

Bajorai – pietvakarinė Kretingos miesto dalis, prie geležinkelio Klaipėda–Kretinga ir kelio  168  KlaipėdaKretinga , Akmenos dešiniajame ir Tenžės kairiajame krante.

Teritorija – 154 ha. Yra Bajorų tvenkinys, veikia grūdų perdirbimo bendrovė Kretingos grūdai (nuo 1986 m.), pora parduotuvių, Kretingos socialinių paslaugų centras, Kretingos miesto nutekamojo vandens valymo įrenginiai, Bajorų geležinkelio tarpstotė.

Geležinkelio ruožas

EtimologijaKeisti

Pavadinimas kilo iš asmenvardžio liet. Bajoras daugiskaitos formos. Rašytiniuose šaltiniuose vietovardis rašomas vok. Darge Bayor, Gergen Bajohr, Darge Bojahr, Bajohr Gerge, Bajohr Görge, Bajor Gerge, Bajohren, liet. Bajorai, rus. Байоренъ, žem. Bajuorā.

IstorijaKeisti

Kaime buvo ankstyviausi Lietuvoje žalvario amžiaus kapai, žinomi Šlažių pilkapių vardu. Jie datuojami II tūkstantmečio pr. m. e. antrąja puse – I tūkstantmečio pr. m. e. pirmąja puse ir priklauso Pilkapių kultūrai, apėmusiai Lietuvos pajūryje ir Rytprūsiuose gyvenusias vakarų baltų gentis.[2]. Viduramžiais Bajorų žemės priklausė XIII a. minimai kuršių Kretingos pilies apygardai, kurią nuo 1253 m. valdė Vokiečių ordinas. XV a. I ketv. Pro Bajorus buvo pravesta valstybinė Vokiečių ordino ir LDK siena.

XVIXIX a. vokiečių žemėlapiuose Bajorų teritorijoje žymimos 3 gyvenvietės: Bajorai (dešiniajame Akmenos krante), Šlažiai (Akmenos ir Tenžės santakoje) ir Lampsaičiai (kairiajame Tenžės krante). Tai buvo pasienio gyvenvietės, pro kurias ėjo prekybos kelias, jungęs Vakarų Žemaitiją su Klaipėdos uostu.

Viename iš XVIII a. žemėlapių jų vietose pažymėti 3 ūkiai: Dank Barvic (Bajorai), Jakub Paupel (Šlažiai) ir Paul Lamsak (Lampsaičiai).[3] 1771 m. Kretingos grafystės inventoriuje ši teritorija žymima kaip Prūsijos užgrobta Kretingos kaimo dalis, priklausanti Kretingos dvarui.[4]

1892 m. iš Klaipėdos iki Bajorų nutiesta Tilžės-Klaipėdos geležinkelio atkarpa ir pastatyta geležinkelio stotis. Aplinkui ją pradėtas formuoti Bajorų miestelis, prie kurio 1895 m. prijungti Lampsaičių ir Šlažių kaimai. Miestelyje buvo statomi mūriniai 1–2 aukštų namai, o statybų poreikiams tenkinti pastatyta plytinė. 1912 m. atidaryta Bajorų pradinė mokykla.

Nuo XIX a. Bajorai priklausė Kretingalės valsčiui. Didžioji gyventojų dalis buvo Kretingalės evangelikų liuteronų bažnyčios parapijiečiai, o katalikai lankė Klaipėdos katalikų bažnyčią.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje okupavę Rusijos imperijos vakarines žemes, vokiečiai nutiesė Bajorų–Priekulės geležinkelį, kuris sujungė Vokietijos ir Rusijos geležinkelių tinklus. Bajoruose 19151918 m. veikė prievolių surinkimo punktas, į kurį okupacinės valdžios nustatytas prievoles gabeno Kretingos apskrities valstiečiai. 1916 m. sausio–rugsėjo mėn. Bajorų muitinėje surinkta 518053 markių ir 80 pfenigų muito mokesčio.[5]

1919 m. Bajorai drauge su Klaipėdos kraštu buvo atskirti nuo Vokietijos ir perduoti administruoti Prancūzijai. Prasidėjus Klaipėdos sukilimui, miestelį užėmė Kretingoje suformuoti sukilėlių daliniai.

Tarpukariu Bajorai plytėjo 220 ha plote. Miestelyje veikė plytinė, pieninė, krautuvė, pašto agentūra, geležinkelio stotis (į ją 19231926 m. atvyko 58937, išvyko – 53612 keleiviai, atvežta 50706 t, išvežta – 31255 t bagažo ir krovinių[6]), Samuelio Levino restoranas, Jankelio Frydmano viešbutis. Gyventojų sveikata rūpinosi Salys Buršteinas. 1925 m. atidaryta verpykla, peraugusi į gelumbės fabriką „Teba“, vėliau – tekstilės fabriką „Lana“. XX a. 4 dešimtmetyje įkurta Alberto Budraus kailių dirbtuvė. Prie Bajorų pramonės įmonių buvo priskiriamas ir Jono Eitavičiaus vandens malūnas su lentpjūve, stovėję prie Akmenos ties Kretingos ir Bajorų kaimų riba.

1926 m. atidarytas Kretingos (Bajorų) sunkiųjų darbų kalėjimas, kuriame kalinti Žemaitijos ir Klaipėdos krašto apskričių kriminaliai ir politiniai nusikaltėliai, tame tarpe Klaipėdos krašto naciai. Kalėjimo tarnautojai sudarė Klaipėdos šaulių rinktinės Bajorų būrį, o kaliniais rūpinosi Lietuvių katalikių moterų draugijos Bajorų skyrius (įkurtas 1938 m.).

Kalėjimas, tekstilės fabrikas, kailių ir odos dirbtuvė, malūnas su lentpjūve, restoranas, viešbutis buvo telefonizuoti (buvo Kretingos telefonų stoties abonentai). Telefonus įsivedę turėjo ir privatūs asmenys: Salys Buršteinas, Izraelis Chonochas, Šalemas Kristalas, Karlas Jachenichenas.[7]

Su Kretinga Bajorus jungė 1 km ilgio plentas, kuriuo vyko intensyviausias Kretingos apskrityje eismas. 1932 m. juo pravažiavo 400 vežimų ir 300 automobilių, 1933 m. – 550 kinkomų ir 150 mechanizuotų transporto priemonių.[8]. Plentą prižiūrėjo ir tvarkė Šiaulių kelių rajono meistrai.

1939 m. Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, pro Bajorus į Kretingą evakavosi Lietuvos kariuomenės Klaipėdos įgulos daliniai, šauliai, aktyvūs visuomenininkai, valstybinių įstaigų tarnautojai lietuviai, civiliai gyventojai. Iš Bajorų į Šiaulius buvo evakuotas kalėjimas. Sugrįžus vokiečiams, prie kalėjimo atvyko jame kalėję Klaipėdos krašto naciai su savo vadeiva Ernstu Noimanu. Po antilietuviško mitingo, jie kalėjimą padegė. Bajoruose buvo atidaryta vokiečių muitinė, įrengtas sienos perėjimo punktas. 1941 m. birželio 20 d. į Bajorų geležinkelio stotį atvyko šarvuotas karinis traukinys, kuris savo pabūklų vamzdžius nukreipė į rusų okupuotą Kretingą.

1950 m. Bajorų apylinkė buvo prijungta prie Kretingos rajono. Ją 1954 m. panaikinus, Bajorų miestelis tapo Kretingos miesto dalimi. Jame veikė Kretingos vilnos audinių fabrikas „Laisvė“, odos gamykla „Briedis“ (nuo 1961 m. – odos apdirbimo gamyklos „Šiaulių stumbras“ odų cechas), pašto ir taupomojo banko skyriai, vaikų darželis[9] (visi XX a. pabaigoje uždaryti).

Administracinis-teritorinis pavaldumas
18881939 m. Kretingalės valsčius, Klaipėdos apskritis
19391944 m. Bajorų seniūnija, Kretingalės valsčius, Klaipėdos apskritis
19441950 m. Bajorų apylinkės centras, Kretingalės valsčius, Klaipėdos apskritis
19501954 m. Bajorų apylinkės centras, Kretingos rajonas
nuo 1954 m. Kretingos miestas, Kretingos rajonas


GyventojaiKeisti

Kultūros paveldasKeisti

LiteratūraKeisti

  • Julius Kanarskas. Bajorai. - Pajūrio naujienos - 1995 m. spalio 20, 24
  • Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai (Die Ortsnamen von Kleinlitauen und Twanksta): jų kilmė ir reikšmė. Mažosios Lietuvos fondas. - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997
  • Aistas Mendeika. Bajorai – spalvinga pasienio gyvenvietė. - Švyturys - 2012 m. lapkričio 10 d.
  • Romualdas Beniušis. Rytų Prūsijos paveldas – mūsų istorijos dalis. - Bernardinai.lt - 2012 m. lapkričio 12 d.
  • Diana Jomantaitė. Istorinis bokštas tiktų muziejui. - Pajūrio naujienos - 2011 m. lapkričio 22 d.
  • Romualdas Beniušis. Bajorų sunkiųjų darbų kalėjimo palikimas. - Bernardinai.lt - 2012 m. lapkričio 23 d.
  • Romualdas Beniušis. Morkus Akstinas – Kretingos (Bajorų) kalėjimo „tėvas“. - Bernardinai.lt - 2012 m. gruodžio 28 d.
  • Irena Šeškevičienė. Akis bado Bajorų lūšnynai. - Pajūrio naujienos - 2013 m. gegužės 3 d.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Vietovardžių žodynas (LKI, 2007 m.)
  2. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. - Vilnius, 1974. - eil. Nr. 97
  3. Kretinga. - Sudarė Kęstutis Demereckas. - Klaipėda: Libra Memelensis, 2003. - P. 4
  4. Lietuvos valstybės istorijos archyvas. - F. SA, s. v. 19548. - L. 48
  5. Karo archyvas. - Kaunas, 1938. - T. 10. - P. 37
  6. Lietuvos statistikos metraštis 1924–1926. - Kaunas, 1928. - P. 179
  7. Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1938 metams. - Kaunas, 1937. - P. 408
    Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1939 metams. - Kaunas, 1938. - P. 290
  8. Lietuvos statistikos metraštis 1934. - Kaunas, 1935. - P. 242
  9. Bajorai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 145 psl.
    Bajorai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 165 psl.
  10. Bajorai. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 662 psl.
  11. Bajorai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 145 psl.
  12. Bajorai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 165 psl.

NuorodosKeisti