Vytautas Majoras

Vytautas Majoras
Majoras1.tif
V. Majoras, 2005 m.
Gimė 1930 m. spalio 23 d.
Vilkų Kampo k.,
dab. Šilutės raj.
Mirė 2006 m. kovo 19 d. (75 metai)
Jurgių k.,
Klaipėdos raj.
Palaidotas (-a) Lėbartų kapinėse
Tautybė lietuvis
Sutuoktinis (-ė) Birutė
Vaikai Sonata, Aušra, Rasa
Veikla tautodailininkas
Sritis medžio drožyba
Žinomas (-a) už monumentalios medinės skulptūros
Commons-logo.svg Vikiteka Vytautas MajorasVikiteka

Vytautas Majoras (1930 m. spalio 23 d. Vilkų Kampo k., dab. Šilutės raj.2006 m. kovo 19 d. Jurgių k., Klaipėdos raj.) – Klaipėdos krašto tautodailininkas, medžio drožėjas, monumentaliosios medinės skulptūros meistras.[1]

BiografijaKeisti

V. Majoras gimė mažažemių šeimoje netoli Švėkšnos, Vilkų Kampo kaime. 1942-1947 m. mokėsi Švėkšnos gimnazijoje, kurioje baigė 6 klases. Anksti įsitraukė į pogrindžio rezistenciją, todėl jau 16-kos metų moksleivis pateko į sovietų saugumo akiratį. Be teismo gavo 10 metų tremties ir buvo ištremtas iš Lietuvos. Rusijos lageriuose susitiko ir bendravo su Lietuvos inteligentijos šviesuoliais, tokiais kaip poetai Antanas Miškinis ir Juozas Gražulis, antikos literatūros vertėjas Antanas Dambrauskas, operos solistas Antanas Kučingis, skulptorius Bronius Petrauskas. Tų žmonių paskatintas mokėsi kalbų, medžio apdirbimo amato, be to, dirbdamas metalo liejykloje išmoko kitų darbų.

Iš tremties buvo paleistas po 8 metų. 1955 m. grįžo į Lietuvą ir įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą. 1959 m. šią mokyklą baigė, kur mokėsi medžio dailiojo apdirbimo skyriuje. 19601963 m. dirbo Klaipėdos „Dailės“ kombinate staliumi ir dailide. 19691985 m. Plungės liaudies kūrybos įmonei „Minija“ kūrė gaminių etalonus masinei gamybai. Nuo 1964 m. – liaudies meistras, tautodailininkas. Prisidėjo prie Lietuvos liaudies meno draugijos kūrimo, ėmė pirmasis vadovauti jos Žemaitijos skyriui. Jis nuolat dalyvaudavo tautodailės kūrinių parodose, liaudies menininkų draugijos veikloje.

KūrybaKeisti

1966 m. V. Majoras surengė parodas Klaipėdoje ir Vilniuje. Žinomiausi jo medžio darbai: skulptūros „Sukilėliai“ (1964), „Čiurlionis“, „Žemaitė“ (1965), „Palangos Juzė“ (1970), bareljefai „Žemaitijos epopėja“ (1965), „Klaipėda“ (1966). Gamino skulptūrų ir skulptūrėlių lietuvių mitologijos, literatūros personažų, šventųjų ir kitomis temomis. Jis tekino servizus, kūrė savitas žvakides iš natūralios formos medžio (daugiausia šaknų).

Kartu su žmona Birute apsigyvenęs Klaipėdos rajono Jurgių kaime (Dovilų sen.), puoselėjo savo pastatytą sodybą. Drožiniais puošė ne tik jos interjerą, bet ir gamtos prieglobstyje statė medžio bei metalo kūrinius. Daugelis jų pakluso mechanikos dėsniams, buvo judantys ir kalbantys – sukantis girnas velnias, žvengiantis žirgas, staugiantis geležinis vilkas ir daugelis kitų. Sodyboje lankėsi moksleiviai ir vestuvininkai, kiti Lietuvos ir užsienio svečiai.

Medžio bareljefuose pavaizdavo tris Mažosios Lietuvos šviesulius – Mažvydą, Donelaitį ir Ievą Simonaitytę, kurie papuošė Klaipėdos universiteto erdves. Mediniai dievai Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis kartu su kitais darbais buvo Pasaulio lietuvių dainų šventės puošmena. Daugeliui žinoma skulptūra „Žemaitis“, pastatyta ant Skomantų piliakalnio, „Palangos Juzė“ Motiejaus Valančiaus tėviškėje, menininko įamžinti 1963 m. sukilėliai, Čiurlionis, Herkus Mantas, skulptūros Raganų kalne. Jis buvo unikalaus Ablingos memorialo pastatymo sumanytojas, vadovavęs 1972 m. vasarą susirinkusių drožėjų kūrybiniam seminarui.[2]

Sovietmečio laikų liaudies meno šventėje buvo vieningai nutarta žemaitį V. Majorą vainikuoti Liaudies Meistrų Meistru. Tačiau tuometinė valdžia tam nepritarė, vėliau ir numatytos premijos nepaskyrė.[3] Ablingos memorialo sumanytojas ir organizatorius buvo paliktas šešėlyje, nors V. Majoro talentas tada jokiomis prasmėmis nekėlė abejonių. Ir atkuriama lietuvininko sodyba Jurgiuose buvo tapusi ne tiek paties menininko sumanymų vaisius, kiek vietinės valdžios pasipuikavimu.[3] Čia susitikdavo buvę Mordovijos ir kitų lagerių politiniai kaliniai. Beje, gautą kompensaciją už iškalėtus metus lageriuose V. Majoras atidavė į Nepriklausomybės fondą.[3]

Neįgyvendinti projektaiKeisti

Atgimimo pradžioje nebuvo priimtas V. Majoro sumanytos ąžuolinės Rainių koplyčios Rainių miškelio aukoms atminti projektas. Vėliau autorius prisiminė: „Norėjau padaryti pirmą savo gyvenime liaudišką altorių.“[3]

2016 m. Klaipėdos rajono savivaldybė svarstė įgyvendinti V. Majoro sukurtos Ablingos koplyčios pastatymą – paminklą prie Ablingos Lurdo kaimo tragedijos ir memorialą kūrusių tautodailininkų atminimui.[4]

ĮvertinimasKeisti

BibliografijaKeisti

  • Vytautas Jakelaitis. Vytautas Majoras iki Ablingos ir po jos. – Vilnius: Aisčiai, 1993. – 88 p.
  • Giedrė Ilginienė [sud.]. Vytautas Majoras. – Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2018. – 131 p. ISBN 978-9986-31-517-9.[6]

ŠaltiniaiKeisti

NuorodosKeisti