Teroristas mirtininkas

Teroristas mirtininkas – savižudis teroristas, vykdantis smurtinį išpuolį, kuriame puolėjas ketina nužudyti kitus arba padaryti didelę žalą ir sugriovimus. Tarp 1981 ir 2006 m. visame pasaulyje įvyko 1200 savižudžių išpuolių (4% visų teroristinių išpuolių). 90% šių teroristinių aktų įvyko Irake, Izraelyje, Palestinoje, Afganistane, Pakistane, Šri Lankoje.[1] Savižudiškas terorizmas yra psichologinio karo ginklas, skirtas daryti įtaką didelei visuomenės daliai.

JAV ambasada Tanzanijoje 2008 m. po Al-Qaeda mirtininko atakos
Savižudžio sprogdintojo liemenė

Religijos įtaka redaguoti

Susidūrus civilizacijoms, kyla Vakarų ir islamo pasaulių konfliktas dėl civilizacinių skirtumų ir, pirmiausia, dėl religijos. Ilgą laiką europiečiams buvo sunku suprasti, kaip savižudybė gali tapti teroro ginklu. Nei baskų separatistams, nei Airijos nacionalinės išsivadavimo armijos kovotojams tai daryti net nebuvo minties. Tačiau tai darė arabai, čečėnai, tamilai, kurdai, kuriuos sieja kai kurie bendri dalykai: tikėjimas pomirtiniu gyvenimu, kankinystės kultas, griežta patriarchalinė visuomenė, garbės kodeksas.[2] Be to, šios tautos nuo seno dažnai kariauja.

Teroristus mirtininkus veikti labiausiai motyvuoja islamo religija. Teroristinės grupuotės pasitelkdamos religinius tekstus ne tik pateisina savo veiksmus – jos yra įsitikinusios, kad savižudiško terorizmo išpuoliai yra Dievo įgaliota kova. Siūloma musulmonams kovoti su neteisingumu nebijant mirties, nes mainais už asmeninę auką – savižudiškus ar kitokio pobūdžio išpuolius prieš netikinčiuosius žadama, kad jie bus apdovanoti puikiu pomirtiniu gyvenimu. Visa teroristų mirtininkų ideologija persmelkta įsitikinimo, jog teroristiniai veiksmai, kai mirštama kankinio mirtimi, suteiks pageidaujamą pomirtinį gyvenimą rojuje. Islame, kaip ir kitose abraomiškose religijose, savižudybė griežtai draudžiama ir smerkiama, todėl savižudžių išpuoliai vadinami „kančios operacijomis“. Islamo tradicijoje nėra jokios didesnės aukos negu kančia. Mirti dėl tikėjimo – didžiausias dvasinis aktas: kankiniai bus gausiai apdovanoti pomirtiniame gyvenime ir užims ypatingą vietą dieviškame rojuje.

Daugelis islamistinių grupių, veikiančių Vidurio Rytuose, oficialiai sankcionuoja mirtį Dievo vardu. Pavyzdžiui, Egipte veikiančios Musulmonų brolijos devizas: „Dievas yra mūsų tikslas. Pranašas yra mūsų lyderis. Koranas yra mūsų įstatymas. Džihadas yra mūsų kelias. Mirtis Dievo vardu – mūsų aukščiausia viltis“. Ši Musulmonų brolijos chartijoje įtvirtinta deklaracija identiška ir palestiniečių islamistų organizacijos „Hamas“ chartijos aštuntam straipsniui.

 
Mirtininkų išpuoliai Afganistane 2002–2008 m.

Religija islamo pasaulyje tapo savižudiško terorizmo propagandos įrankiu, didinant kankinystės vertę visuomenėje. Ekstremistinės grupės platina kankinių nuotraukas, darytas prieš savižudiško terorizmo išpuolius, kuriose šalia ginklų vaizduojamas Koranas ir kiti religiniai atributai. Šių elementų pagalba auditorijai perduodama žinia, kad kankinystė yra neatsiejama nuo jos smurtinio pobūdžio. Savižudžiams teroristams šlovinti taip pat kuriami plakatai, interneto svetainės, organizuojamos viešos parodos, pagerbiant juos kaip kankinius ir skelbiant jų didvyrišką auką. Vaizdo įrašuose pateikiama paskutinioji jų valia ir testamentas, balti šydai, vaizduojantys tyrumą ir pasiruošimą mirti. Savižudžių šeimos nariai gauna sveikinimus dėl jų sūnų ar dukterų pasiekto amžinojo išsigelbėjimo.

Musulmonų mirtininkų skaičiumi pirmauja Palestina, kuri yra labiausiai persmelkta džihado kultūros. Dešimtmečiais tebesitęsianti Izraelio okupacija pagimdė jau antrą kankinio mirties siekiančių palestiniečių kartą, nematančią šviesesnės savo tėvynės ateities. Palestiniečių išpopuliarinta šachidų kultūra netrukus prigijo ir kituose musulmoniškuose kraštuose – Libane, Kašmyre, Čečėnijoje.

Savižudiško terorizmo ištakos redaguoti

 
Teroristų mirtininkų skulptūros Diuseldorfe

Pirmaisiais teroristais mirtininkais galima laikyti asasinus, XIXIII a. veikusius Persijoje.[3] Sektantų lyderio Hasan-i Sabbah pavedimu jie žudė aukšto rango „nusidėjėlius“, negailėdami savo gyvybių. Į misijas siunčiami pavieniai kovotojai-pasikėsintojai su savimi turėdavo tik durklą. Jie gali būti matomi kaip šiandienių mirtininkų prototipas. Toks kovotojas po įvykdyto pasikėsinimo į aukštą valstybės pareigūną paprastai nesistengdavo pasprukti – jis tikėdavosi mirties. Mirties, po kurios jis tiesiai pateksiąs rojun ir turėsiąs amžiną palaimą. Nizaritų ideologai mirtininko-kankinio (šachido) likimą aprašė pačiomis šviesiausiomis spalvomis, remdamiesi Korane randamomis eilutėmis, pateisinančiomis smurtą prieš priešus, bei viliojamai aprašančiomis rojų.

XX a. ši mirtininko kankinio tradicija atgimė ir išpopuliarėjo. 1979 m. Irane nuvertus šachą, prasidėjo islamo atgimimas, taip pat tuo laikotarpiu išaugo islamo revoliuciniai judėjimai Vidurio Rytuose, tapę transformacijos lūžiu šiuolaikinio, religiškai motyvuoto savižudiško terorizmo reiškiniui atsirasti. Savižudiško terorizmo teisėtumas kilo islamo dvasininkui – imamui Ajatolai Chomeiniui ir kitiems šiitų religiniams lyderiams sankcionavus kankinystę kovose prieš priešus Irano – Irako karo (19801988 m.) ir Libano pilietinio karo laikotarpiu (19751990 m.).

Sunitų teologas, Osamos bin Ladeno mentorius, šeichas Abdullah Yusuf Azzam 1979 m. išleistoje studijoje teigė, kad „bet kuris arabas, galintis kovoti, turi pradėti džihadą Palestinoje. O jei nesugeba, džihadas turi būti pradedamas Afganistane. Turime pradėti nuo Afganistano prieš pradėdami kovą Palestinoje“. Tūkstančiai džihado kovotojų vyko į Afganistaną kovoti prieš „komunistinius netikinčiuosius“, nes buvo suvilioti galimybės prisijungti prie „šventųjų karių“ grupių, tapti didvyriais, kovoti ir mirti kaip kankiniai. Kankinio statusas ne tik suteiktų garbę šeimai, bet ir nuodėmių atleidimą bei pageidaujamą pomirtinį gyvenimą rojuje.

Osama bin Ladenas dar prieš Rugsėjo 11-osios atakas, 1996 m. ir 1998 m. išleido fatvas, kviečiančias musulmonus prisijungti prie globalaus džihado, žudant amerikiečius ir jų sąjungininkus, civilius ir karius, bei teigiančias, kad tai yra individuali kiekvieno musulmono pareiga bet kurioje šalyje, kur tai įmanoma.

Šaltiniai redaguoti

Nuorodos redaguoti