Asasinai
Asasinai (iš arab. أساسيون = asāsīyūn „fundamentalistai“; seniau Vakaruose paplitusi versija arab. حشّاشين = hašišiyyūn „hašišo rūkytojai“[1] yra klaidinga[2]), nizaritai – karinga šiitų izmailitų sekta, gyvavusi VIII-XIV a. Svarbesnį statusą įgavo 1090 metais, kai Hasano I-Sabacho (kai kur minimas kaip Kalnų Senis), jo užgrobtoje Persijos Alamuto tvirtovėje atvertė į savo sektą jos karinę įgulą. Turėjo sudėtingą valdymo struktūrą, paremtą devynių lygmenų iniciacija. Atverčiant žmones į sektą, buvo naudojamos gana efektyvios smegenų plovimo metodikos, pagrįstos įtikinėjimu, nuolatinėmis maldomis ir narkotikais. Dalį narių sekta paruošdavo kaip žudikus, neilgam laikui suteikdama jiems išskirtines gyvenimo sąlygas (geriausias maistas, vergės etc.), dideles dozes hašišo ir opiumo ir įtikindama, kad tai – rojus. Taip paruošti fanatikai būdavo pasiryžę pasiaukoti vardan švento tikslo, nes tikėdavosi po mirties pakliūti į rojų. Skirtingai, nei daugelis kitų islamo sektų, asasinai numatė atvejus, kai (šeštojo ar aukštesnio lygmens tikintiesiems) galima nesilaikyti Šariato įstatymų, pvz., siekiant apgauti priešą, žudikams buvo leidžiama ištvirkauti, vartoti alkoholį, nesimelsti.
Asasinų sekta, grasindama aplinkinių valstybių valdovams, daugiau nei šimtmetį valdė didelę dalį Persijos (šiuolaikinio Irano). Sekta buvo sunaikinta po mongolų įsiveržimo į Centrinę Aziją 1256 m. bei mameliukų įsiveržimo į Siriją ir Libaną 1272 m. Nuo sektos pavadinimo kilo kai kurių kalbų žodžiai, reiškiantys žudiką (anglų, prancūzų).
Asasinai susikūrė tarp izmailitų, valdė ir nemažai šiitų kraštų. Todėl galimas dalykas, kad jų ideologija šioms islamo pakraipoms padarė įtaką.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Asasinai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
- ↑ Šablonas:Url=https://journals.openedition.org/mots/5023