Kazys Boruta
| Kazys Boruta | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1905 m. sausio 6 d. Kūlokai, Liudvinavo valsčius |
| Mirė | 1965 m. kovo 9 d. (60 metų) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Senosiose Rasų kapinėse |
| Tėvas | Kazimieras Boruta |
| Sutuoktinis (-ė) | Ona Kazanskaitė-Borutienė, Elga Borutienė, Jadvyga Čiurlionytė |
| Vaikai | Eglė Dalia Makariūnienė |
| Veikla | rašytojas, poetas, politinis veikėjas |
| Partija | Lietuvos socialdemokratų partija |
 Vikiteka |
Kazys Boruta |
Kazys Boruta (1905 m. sausio 6 d. Kūlokuose, Liudvinavo valsčius – 1965 m. kovo 9 d. Vilniuje) – Lietuvos rašytojas, poetas, politinis veikėjas.
Biografija redaguoti
Tarpukaris redaguoti
I pasaulinio karo metais gyveno Maskvoje, mokėsi gimnazijoje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. Mokslą tęsė Marijampolės „Žiburio“ gimnazijoje, nuo 1920 m. Marijampolės mokytojų seminarijoje. Čia aktyviai dalyvavo aušrininkų veikloje. 1924 m. už dalyvavimą Gegužės 1-osios demonstracijose iš seminarijos pašalintas. Egzaminus išlaikė eksternu. 1924–1926 m. Lietuvos universiteto Humanitarinių Mokslų fakultete studijavo lietuvių kalbą, literatūrą ir istoriją.
1925 m. gegužės mėn. buvo suimtas už leidinyje „Draugas jauniems“ išspausdintus Gegužės 1-osios šūkius. Už politinę veiklą socialistinio jaunimo ir darbininkų organizacijose, opoziciją valdžiai, buvo priverstas emigruoti į užsienį.
1926 m. vasario mėn. išvyko į Austriją, įstojo į Vienos universiteto Filosofijos fakultetą. Studijavo literatūrą, filosofiją ir istoriją. 1927 m. vasarą atostogų Lietuvoje metu buvo suimtas ir paleistas su sąlyga, kad išvyks iš Lietuvos. 1927 m. pasitraukė į Latviją, įsijungė į lietuvių socialdemokratų emigrantų veiklą. 1928 m. Rygoje išleido almanachą „Audra“. 1928 m. ištremtas iš Latvijos.
1928–1930 m. Vienoje tęsė literatūros ir filosofijos studijas. Bendradarbiavo žurnale „Trečias frontas“. 1930 m. persikėlė į Berlyną, kur buvo leidžiamas socialdemokratų emigrantų laikraštis „Kova“.
1931 m. grįžo į Lietuvą. 1932 m. redagavo literatūrinį almanachą „Darbas“. Už nelegalią politinę veiklą 1933 m. kovo 28 d. buvo suimtas ir nuteistas 4 metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Kalėjo Kauno ir Marijampolės kalėjimuose. 1935 m. Lietuvių rašytojų draugijos pastangomis amnestuotas.
1938 m. išrinktas Lietuvos rašytojų draugijos sekretoriumi. Bendradarbiavo laikraščiuose ir žurnaluose „Lietuvos žinios“, „Kultūra“, 1940 m. redagavo žurnalą „Dienovidis“. Garliavos apylinkėje, Ražiškių kaime, ant vadinamojo Čigonkalnio, pasistatė namelį ir nuo 1939 m. kurį laiką su šeima čia gyveno.[2] Vėliau sodyboje įsikūrė brolio Jono šeima. [3] 1993 m. sodyba paskelbta kultūros paveldo objektu.[4]
Sovietmetis redaguoti
1940 m. liepos 21 d. susirinkusį prosovietinį Liaudies Seimą Kazys Boruta pasveikino eilėmis. Jis ir sukūrė frazę „Parvežti į Lietuvą Stalino saulę“ (turima omenyje stalininė SSRS konstitucija).[5]
Nuo 1941 m. gyveno Vilniuje. Dirbo Mokslų akademijos Literatūros muziejaus vedėju, aktyviai dalyvavo menininkų klubo ir Rašytojų sąjungos veikloje. Karo metais dirbo Lietuvių literatūros institute, saugojo lituanistikos rankraštinį fondą, išgelbėjo nuo sunaikinimo Adomo Mickevičiaus rankraščius, padėjo gelbėti žydus. Baigiantis karui priverstinai buvo varomas į Vokietiją.
Atėjęs aplankyti bičiulio literato Stasio Gorodeckio, 1946 m. kovo 17 d. suimtas Onos Lukauskaitės-Poškienės bute NKVD įrengtoje pasaloje. Lietuvių tautinės tarybos, vadovaujamos kpt. Jono Noreikos (gen. Vėtros) byloje, žinomoje kaip Vilniaus inteligentų, 1946 m. spalio 20 d. pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58-12 straipsnį nuteistas 5 metams už tai, kad žinojo apie jos laišką popiežiui ir nepranešė (faktiškai už ideologinį pasyvumą). Žmonos (Jadvygos Čiurlionytės) pastangų dėka, kalėjo Rasų kalėjime Vilniuje ir nebuvo išsiųstas į Sibirą. 1946 m. pateikė amnestijos prašymą. 1949 m. sausio 25 d. amnestuotas, kovo 17 d. paleistas iš kalėjimo.[6]
Po išlaisvinimo turėjo viešai išpažinti savo tariamas ideologines klaidas. Daugiausia atsidėjo vertimams ir kūrybai. Ilgai negalėjo publikuoti savo kūrybos, net vertimus pasirašinėjo svetimom pavardėm. 1965 m. suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas.[7]
Žmonos: Ona Kazanskaitė-Borutienė (1905–1941), Elga Borutienė (1917–2006), Jadvyga Čiurlionytė-Abraitienė-Borutienė (1900–1992). K. Boruta palaidotas Rasų kapinėse.
Literatūrinė veikla redaguoti
Eilėraščius pradėjo spausdinti 1923 m. Spaudoje pasirašinėjo slapyvardžiais: A. Vandra, Antanas Avižienius, Anupras Paketuris, E. Erika, E. Linonis, El. Vėtra, K. A. Apuokas, K. Aruta, K. Linonis, L. Vailila, Petras Povilionis, V. Vaja, V. Vandra, Vincas Dovinė.
Atminimo įamžinimas redaguoti
- Sodybos, kuriose gyveno Kazys Boruta (Kūlokuose ir Ražiškiuose), įrašytos į Kultūros vertybių registrą (u. k. 10904 ir 16984).
- Jo vardu pavadinta Liudvinavo Kazio Borutos vidurinė mokykla, kuri šiuo metu vadinama Liudvinavo Kazio Borutos gimnazija.
- 1970 m. Rasų kapinėse pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Vladas Vildžiūnas). Antkapyje iškaltos eilutės iš K. Borutos eilėraščio: „Laisvo vėjo valia drumstis, žalio šilo – gausti“.[8]
- Kazio Borutos vardu pavadintos gatvės Kūlokuose, Liudvinave, Vilniuje (Verkiuose), Kaune (Rokuose).
- 2005 m. išleistas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė) [9]
Bibliografija redaguoti
- A-lo!: poezija, 1925 m.
- Dainos apie svyruojančius gluosnius: poezija, 1927 m.
- Kryžių Lietuva: poezija, 1927 m.
- Drumstas arimų vėjas: apsakymai, 1928 m.
- Namas Nr. 13: apysaka, 1928 m.
- Mediniai stebuklai: romanas, 1938 m.
- Duona kasdieninė: poezija, 1934 m.
- Eilės ir poemos: poezija, 1938 m.
- Kelionės į Šiaurę: apybraižos apie žymius keliautojus, 2 kn. 1930–1939 m.
- Saulę ant savo pečių parnešti išėjo: apysaka, 1940 m.
- Baltaragio malūnas: romanas, išleistas 1945 m., 1966 m. inscenizuotas Kauno dramos teatre, 1973 m. sukurtas filmas „Velnio nuotaka“, 1979 m. pastatytas Viačeslavo Ganelino baletas.
- Dangus griūva: pasakų rinkinys, 1955 m.
- Sunkūs paminklai: skulptoriaus Vinco Grybo beletristinė biografija, 1960 m.
- Jurgio Paketurio klajonės: humoristinė apysaka 1963 m.
- Raštai, T. 1–10, 1970–1976 m.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ „Objekto Nr. 10904 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ Kauno rajono sodybos ir vilos - K. Borutos namas Archyvuota kopija 2018-12-02 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 70 psl.
- ↑ „Rašytojo Kazio Borutos namas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007. – 82 psl.
- ↑ http://www.lsds.lt/lt/pages,id.94 Archyvuota kopija 2011-11-17 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Vytautas Kubilius. Kazys Boruta. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. - 275-276
- ↑ „Kazio Borutos kapas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ http://www.post.lt/katalogas/item_details.php3?item_id=908&parent_id=182
