Atverti pagrindinį meniu

Afrikata (lot. affrico 'trinu') – sutaptinis priebalsis, dažniausiai susidaręs iš sprogstamojo ir pučiamojo priebalsių, tariamų toje pačioje kalbos padargų vietoje, pavyzdžiui, c, č, dz, , pf ir kitos.[1] Gali būti nagrinėjamos dėmenimis, pagal jų tarimo būdą, nors tariamos gana vientisai.

Afrikatų nustatymasKeisti

Nustatant, ar garsų junginys yra afrikata, galima taikyti šias septynias taisykles, kad būtų rastas atskiros fonemos (savarankiško kalbos garso) ir fonemų junginio skirtumas:[2]

1. Viena fonema galima laikyti tik tokį garsų junginį, kurio dėmenys toje kalboje neskyla į du skiemenis.

Tad lietuvių kalbos [c] (t͡s) skiemenų sandūroje paprastai neskaidoma: pa-ja-cas. Tačiau suomių ir anglų kalboje junginys [ts] būtinai skyla: angl. hot-spot 'karštasis taškas' arba suom. it-se 'pats'.

2. Garsų grandinę galima laikyti viena fonema tik tada, kai ji tariama (artikuliuojama) vienu kartu arba susidaro artikuliavimo kompleksui traukiantis, mažėjant.

3. Garsų junginys laikytinas viena fonema, jeigu jo trukmė neviršija tos kalbos kitų fonemų trukmės.

4. Tikėtinos vienos fonemos garsų junginys (t. y. atitinkantis anksčiau nurodytas tris taisykles) laikytinas viena fonema, jei jis pasitaiko tose padėtyse, kur pagal nagrinėjamos kalbos taisykles tokių atskirų fonemų samplaika neleistina.

Taigi daugumoje Afrikos kalbų žodžio pradžioje vartojami junginiai [mb] ir [nd]. Tačiau kitokių priebalsių derinių šioje padėtyje nebūna, todėl šios samplaikos laikomos viena fonema. Kipre vartojamoje graikų kalboje junginiai [mb] ir [nd] žodžio pradžioje pasitaiko kartu su kitokiais garsų deriniais, todėl šioje kalboje [mb] ir [nd] laikomi dviejų fonemų sandūra.

5. 1–3 taisyklėms paklūstantys garsų junginiai laikytini fonema, jeigu tai atitinka tos kalbos sistemą.

6. Jei tikėtinos vienos fonemos garsų derinio dėmuo toje kalboje nepaaiškinamas kaip į derinį įeinančios kokios nors tai kalbai būdingos fonemos variantas, tai visas garsų junginys laikytinas viena fonema.

7. Jei ankstesnes gaires atitinkantis garsas arba garsų grandis sąveikauja kaip retkarčiais pasitaikančios arba prijungtos fonemos, tai ir atskiras garsas laikytinas tam garsų junginiui priklausančios fonemos raiška.

Lietuvių kalbaKeisti

Bendrinėje lietuvių kalboje vartojamos afrikatos [c] (t͡s), [č] (t͡ʃ), [dz] (d͡z), [dž] (d͡ʒ). Afrikatų nebuvo nei indoeuropiečių, nei iš jos kilusioje baltų prokalbėje. Seniausios lietuvių kalbos afrikatos – tai [č] ir [dž], jos kilo iš baltų prokalbės junginių *tj > liet. č, *dj > liet. . Lietuvių kalbos rytų tarmėse jos ėmė rastis apie XII a., o vakarų – galbūt tik apie XIV a. Šios afrikatos turimos kaityboje, vyksta vadinamoji priebalsių kaita: jautisjaučio, jauč; mateimačiau; briedisbrieio, brie; rodeiroiau ir kt. Bendrinės kabos kaityboje ir senesnės kilmės žodžiuose afrikatos vartojamos tik prieš užpakalinės eilės ([a], [o], [u] tipo) balsius.

Antrinės afrikatos [č], [dž] turimos dūriniuose, pvz., juoalisjuodas + žalas 'juodai žalas („rudas”) galvijas', piktžolė (tariama [pikolė]) – pikta + žolė; morfemų sandūrose, pvz., pavardė Gečas – šaknis ged- 'gedėti' (plg. Gedi-minas) ir priesaga -š- (plg. varg-š-asvargas, vargti), anonis, anemis, aaka, avilgis, aagarus, taip pat garsažodžiuose ir iš jų kilusiuose žodžiuose (čirenti, čiaukšt!, iunkšt!) ir kitose palyginti nesenose padėtyse. Taip pat yra nedidelė žodžių grupė su [č], [dž] žodžio pradžioje (čia, čiauptis; iaugtis, iūti), be to, tariama kai kuriuose tarptautiniuose žodžiuose (iunglės, mačas).

Kitokios afrikatos – vėlyvos, susidarė mėgdžiojant garsus (cakt!caktelėti, dzinkt!dzinktelėti), jas galėjo paskatinti skoliniai su [c], [z] ir [dz] (cukrus, cirkas, zakristija, zuikis; Dzidorius (vardas), dziegorius 'laikrodis'), nes kaip fonemos jos iš baltų prokalbės nepaveldėtos (zzd junginio veizėti < veizdėti, kremzlė < *kremzdlė ir kt. – sava fonema, bet ji yra vėlyvų pokyčių padarinys). Be to, platesniam šių garsažodžių ir kitų ekspresyvių žodžių su afrikatomis [c], [dz] vartojimui galbūt galėjo turėti įtakos ir dalis rytų bei pietų Lietuvos tarmių (sveciai 'svečiai', medziai 'medžiai'), kuriose vietoj bendrinės kalbos afrikatų [č], [dž] iš prabaltiškų junginių *tj, *dj išriedėjo [c], [dz]. [c] gali susidaryti morfemų sandūroje ir sudurtiniuose žodžiuose, pvz., antsiuvas, atsakėme, atsargus, dsakas [pėcakas], nors tokiais atvejais t (d > t) ir s tariant ne visada suliejama į afrikatą [c]; [c] kaip antrinis darinys pasitaiko sutrumpėjus galūnei (patspatis) ir senoviniame šakninio linksniavimo žodyje viešpats. Šios afrikatos turimos ir kai kuriuose tarptautiniuose žodžiuose (pvz., ciklonas, docentas, informacija, Dzeusas, kamikadzė).

Sąlyginiu kalbininkų sutarimu teigiama, kad sangrąžos dalelytė si po priešdėlio at- (atsigėrė) afrikatos [c] nesudaro.[3]

Tik svetimų kalbų žodžiuose tariamos afrikatos (pvz., p͡fPfalcas (Vokietijos regionas), k͡xKhanas ~ Kchanas (vardas)) kaip lietuvių kalbos garsyno dalis nenagrinėjamos.

Įvairių kalbų pavyzdžiaiKeisti

Švilpiamosios ir šnypščiamosios afrikatosKeisti

Dusliosios afrikatos Kalbos Skardžiosios afrikatos Kalbos
Duslioji alveolinė afrikata
t͡s
vokiečių z, tz
japonų つ/ツ tsu͍
kičių
kinų mandarinų z (pinyin)
puštūnų
Skardžioji alveolinė afrikata
d͡z
japonų (kai kuriose tarmėse)
Duslioji dantinė afrikata
t̪͡s̪
vengrų c
italų z
makedonų ц
serbų-kroatų c/ц
lenkų c
Skardžioji dantinė afrikata
d̪͡z̪
bulgarų дз
vengrų dz
italų z
makedonų ѕ
lenkų dz
Duslioji alveolinė palatalinė afrikata
t͡ɕ
japonų ち/チ tɕi
kinų mandarinų j (pinyin)
lenkų ć, ci
serbų-kroatų ć/ћ
tajų
Skardžioji alveolinė palatalinė afrikata
d͡ʑ
japonų じ/ジ, ぢ/ヂ dʑi
lenkų , dzi
serbų-kroatų đ/ђ
Duslioji poalveolinė afrikata
t͡ʃ
anglų ch, tch
prancūzų tch
vokiečių tsch
vengrų cs
italų ci, ce
kičių ch
ispanų ch
Skardžioji poalveolinė afrikata
d͡ʒ
anglų j, g
prancūzų dj
vokiečių dsch
vengrų dzs
italų gi, ge
Duslioji retrofleksinė afrikata
ʈ͡ʂ
kinų mandarinų zh (pinyin)
lenkų cz
serbų-kroatų č/ч
slovakų č
Skardžioji retrofleksinė afrikata
ɖ͡ʐ
lenkų
serbų-kroatų /џ
slovakų

Nešvilpiamosios ir nešnypščiamosios afrikatosKeisti

Dusliosios afrikatos TFA Kalbos Skardžiosios afrikatos TFA Kalbos
Duslioji abilūpė afrikata [pɸ] Kaip alofonas (garso variantas) vartojama P. Amerikos indėnų kaingangų ir Taoso Pueblo indėnų taosų kalbose. Kaip savarankiškas garsas nevartojama jokioje natūralioje kalboje. Skardžioji abilūpė afrikata [bβ] Nevartojama jokioje natūralioje kalboje
Duslioji abilūpė–lūpų dantinė afrikata [pf] vokiečių, bantų teke kalba Skardžioji abilūpė–lūpų dantinė afrikata [bv] teke kalba
Duslioji lūpų dantinė afrikata [p̪f] tsongų Činkunos (XiNkuna) tarmė Skardžioji lūpų dantinė afrikata [b̪v] tsongų Činkunos (XiNkuna) tarmė
Duslioji dantinė nešnypščiamoji afrikata [t̪θ] Niujorko anglų kalba, luo (Nilotinė kalba), šiaurės Kanados indėnų čipevajanų (dene) kalba, cun kalba Kinijoje, kai kurios venetų ir kitos Šiaurės Italijos tarmės Skardžioji dantinė nešnypščiamoji afrikata [d̪ð] Niujorko anglų kalba, čipevajanų
Duslioji retrofleksinė nešnypščiamoji, nešvilpiamoji afrikata [tɻ̝̊] mapudungunų, malagasių Skardžioji retrofleksinė nešnypščiamoji, nešvilpiamoji afrikata [dɻ̝] malagasių
Duslioji palatalinė afrikata [cç] Skolto samių (taria jaunesni žmonės), vengrų (neformaliai šnekant); kaip alofonas kaingangų kalboje Skardžioji palatalinė afrikata [ɟʝ] Skolto samių (taria jaunesni žmonės), vengrų (neformali kalba), kai kurios ispanų kalbos tarmės. Neteigiama, kad ji sudarytų priešpriešą skardžiajai palatalinei sprogstamajai afrikatai [ɟ]
Duslioji gomurinė afrikata [kx] tsvanų, vokiečių aukštaičių Skardžioji gomurinė afrikata [ɡɣ] Nevartojamos jokioje natūralioje kalboje
Duslioji liežuvėlinė afrikata [qχ] Š. Amerikos indėnų nezperse kalba, volofų, bacbų (Tušetija), kabardinų, avarų, cezų (vartoja cezų tautos žmonės). Neteigiama, kad ši afrikata natūraliose kalbose sudarytų priešpriešą skardžiajai liežuvėlinei afrikatai [q]. Skardžioji liežuvėlinė afrikata [ɢʁ]
Duslioji ryklės afrikata [ʡħ] Š. Amerikos indėnų haidų. Neteigiama, kad ji sudarytų priešpriešą antgerkliniam sprogstamajam priebalsiui [ʡ] Skardžioji ryklės afrikata [ʡʕ]

Šoninės afrikatosKeisti

Afrikatatos TFA Kalbos
Duslioji alveolinė šoninė afrikata [tɬ] čerokių, nahuatlių, navahų, tsvanų ir kt.
Skardžioji alveolinė šoninė afrikata [dɮ] Š. Amerikos indėnų gvinčinų, Afrikoje (Dodomoje) sandavių. Neteigiama, kad ši afrikata sudarytų priešpriešą skardžiajam alveoliniam šoniniam pučiamajam priebalsiui [ɮ]
Duslioji palatalinė šoninė afrikata [cʎ̥˔] taip pat [cʎ̥˔ʼ] dahalų (kušitų kalba); kaip [tʎ̥˔] hadzių kalboje (ja šnekama Ejasio ežero apylinkėse)
Duslioji gomurinė šoninė afrikata [kʟ̝̊] arčinų kalboje (Dagestanas) kaip pusiau gomurinė; zulų kalboje kaip ejektyvinė [kʟ̝̊ʼ]; laghu (viet. Xá Phó, Phù Lá Lão) kalboje Vietname
Skardžioji gomurinė šoninė afrikata [ɡʟ̝] laghu

Virpamosios afrikatosKeisti

Afrikatos TFA Kalbos
Skardžioji prenazalizuota (su pirma einančiu nosiniu priebalsiu) abilūpė virpamoji afrikata [mbʙ] kelė (Bantų kalba) ir avavų (vidinė Malakulos kalba)
Duslioji dantų abilūpė virpamoji afrikata [t̪ʙ̥] pirahų ir indėnų varių (Brazilija)
Skardžioji prenazalizuota (su pirma einančiu nosiniu priebalsiu) virpamoji alveolinė afrikata [ndr] fidžių ir avavų
Duslioji alveolinė virpamoji afrikata [tʳ] Australijos nkotų (Jorko Kyšulio pusiasalis)
Skardžioji alveolinė virpamoji afrikata [dʳ] austonezinė niasų ( Batu sala prie Sumatros)
Duslioji antgerklio (virpamoji ryklės) afrikata [ʡʜ]
Skardžioji antgerklio (virpamoji ryklės) afrikata [ʡʢ] Haidaburgo haidų kalba. Šiai afrikatai artima pietų haidų [ɢ], Maseto haidų [ʕ][4]

ŠaltiniaiKeisti

  1. Peter Roach, English Phonetics and Phonology Glossary; tikrinta 2017-07-24
  2. Trubeckojus, 1960
  3. V. Grinaveckis. Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai, KALBOTYRA, IX, 1963: Žemaičių tarmių žodžio galo dėsnių susiformavimas; tikrinta 2017-07-23
  4. Nicola J. Bessell, Institute for Research in Cognitive Science, University of Pennsylvania. Preliminary notes on some Pacific Northwest Coast pharyngeals

LiteratūraKeisti

  • Trubeckojus, N., Fonologijos pagrindai, M., 1960, sk. 1, 3—5. (= Трубецкой Н. С., Основы фонологии, М., 1960, гл. 1, 3—5.)