Linkuva

Kitos reikšmės – Linkuva (reikšmės).

Linkuva

Linkuvos bažnyčia 2003 m.

Linkuva

56°05′10″š. pl. 23°58′26″r. ilg. / 56.086°š. pl. 23.974°r. ilg.Koordinatės: 56°05′10″š. pl. 23°58′26″r. ilg. / 56.086°š. pl. 23.974°r. ilg.

Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė

Lietuva

Apskritis

Šiaulių apskritis

Savivaldybė

Pakruojo rajono savivaldybė

Gyventojų

1 275

Plotas

2,63 km²

Tankumas

485 žm./km²

Pašto kodas

LT-83046

Vikiteka

Linkuva

Vietovardžio kirčiavimas (3^b kirčiuotė) ^[1]
Vardininkas:	Linkuvà
Kilmininkas:	Linkuvõs
Naudininkas:	Liñkuvai
Galininkas:	Liñkuvą
Įnagininkas:	Liñkuva
Vietininkas:	Linkuvojè

lenk. Linków, rus. Линковъ^[2]

Linkuva – miestas Pakruojo rajono savivaldybėje, 15 km į šiaurės rytus nuo Pakruojo, prie krašto kelių 151 Pakruojis–Linkuva , 211 Linkuva–Žeimelis ir 152 Joniškis–Linkuva sankryžos. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Centro ir Parko). Urbanistikos paminklas, vienas seniausių Lietuvos Žiemgalos miestelių. Labai vertinga miestelio aikštė, iš kurios išeina spinduliais septynios gatvės.

Veikia Linkuvos gimnazija, Linkuvos specialioji mokykla, lopšelis-darželis, socialinių paslaugų, vaikų ir jaunimo užimtumo centrai, pensionas, kultūros namai, ambulatorija.

Kasmet liepos 16 d. vyksta Marijos Škaplierinės atlaidai (vietinių vadinama Škaplierna), mieste susirenka daug svečių, vyksta pramoginiai renginiai, sporto varžybos.

Buvusi siaurojo geležinkelio stotis, vienas iš statinių 2012 m.

Specialioji mokykla

EtimologijaKeisti

Ankstesnė miesto vardo lytis buvo Linkava, kuri pasitaiko ir dabar. Linkuva nusistovėjo XX a. tarpukariu: nors 1904 m. Vaižgantas dar mini Linkavą, bet 1925 m. oficialus vietovardžių sąrašas „Lietuvos apgyventos vietos“ jau rašo Linkuva. Vietovardis kildinamas iš žodžio linkis – „dauba, slėnis; įlanka; vingis“.^[3] Istorinė senoji Linkuva buvo toliau į rytus, apie 3 km nuo dabartinio miesto, kur Mūša linksta į šiaurę – būtent šis linkis ir turimas omenyje.^[4]

GeografijaKeisti

Linkuva įsikūrusi Mūšos-Nemunėlio žemumoje, Linkuvos kalvagūbryje, altitudė 70–80 m virš jūros lygio. 6 km į vakarus nuo Linkuvos teka Beržtalis.

Linkuvą su kitais miestais ir miesteliais jungia keliai:

151 Pakruojis–Linkuva
152 Joniškis–Linkuva
211 Linkuva–Žeimelis
1609 Bariūnai–Bučiūnai–Pašvitinys–Linkuva
2902 Linkuva–Degėsiai–Gedučiai
2904 Linkuva–Joniškėlis–Pumpėnai

IstorijaKeisti

Linkuva pirmąkart minima 1371 m. Vartbergės Livonijos kronikoje. 1500 m. minimas Linkuvos dvaras. 1500 m. ar 1501 m. pastatyta pirmoji Linkuvos bažnyčia, įsteigta katalikų parapija. Tarp 1506–1520 m. Bialozorai įkūrė Linkuvos miestelį. 1605 m. minima evangelikų reformatų bažnyčia. XVI a. antroje pusėje ir XIX a. pradžioje veikė parapinė mokykla. 1634 m. įsteigtas karmelitų vienuolynas, uždarytas 1832 m. ir jurisdika. 1690 m. jurisdikai suteikta turgaus ir prekymečių privilegija. 1861–1950 m. buvo valsčiaus centras. 1863 m. Linkuvą užėmė sukilėliai.

Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu čia aktyviai veikė knygnešiai. Per 1905 m. revoliucinius įvykius nušalinta valsčiaus valdyba ir uždaryta valdinė mokykla. 1915–1916 m. pro miestelį nutiestas siaurasis geležinkelis Šiauliai-Pasvalys. 1918 m. pavasarį Linkuvoje įvyko viena pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės manifestacijų, kuri pritarė Lietuvos Tarybos veiklai. 1919 m. miestą buvo užėmę bermontininkai, bet linkuviai partizanai padėjo krašte įtvirtinti Lietuvos valstybingumą. 1923 m. įkurta Linkuvos gimnazija (nuo 1918 m. progimnazija) tapo Šiaurės Lietuvos švietimo židiniu. Tarpukariu veikė malūnas. 1937 m. įkurta biblioteka.

Vokietijos okupacinės administracijos įsakymu 1941 m. rugpjūčio mėn. nužudyta 614 miestelio ir apylinkių žydų. Po Antrojo pasaulinio karo kovai su Lietuvos partizanais Linkuvoje buvo dislokuotas SSRS kariuomenės 150 karių padalinys. Linkuva priklausė Lietuvos partizanų Prisikėlimo apygardos, Kunigaikščio Žvelgaičio partizanų rinktinei. Sovietų valdžia 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. iš Linkuvos ištrėmė 30 žmonių. 1950–1959 m. Linkuvos rajono centras, vėliau – apylinkės centras, 1950–1992 m. kolūkio centrinė gyvenvietė.

1950 m. Linkuva gavo miesto teises. 1995 m. kovo 17 d. patvirtintas Linkuvos herbas.^[5]^[6]

1941 m. birželio sukilėliai Linkuvoje su Lietuvos vėliava

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1861–1915 m.	Linkuvos valsčiaus centras	Panevėžio apskritis
1915 m.		Linkuvos apskrities centras
1915–1919 m.		Joniškėlio apskritis
1919–1945 m.		Šiaulių apskritis
1945–1950 m.		Joniškio apskritis
1950–1953 m.	rajoninio pavaldumo miestas, Linkuvos apylinkės centras	Linkuvos rajono centras	Šiaulių sritis
1953–1959 m.		Linkuvos rajono centras
1959–1995 m.		Pakruojo rajonas
1995–	Linkuvos seniūnijos centras	Pakruojo rajono savivaldybė	Šiaulių apskritis

ArchitektūraKeisti

Linkuva (Linkow) pavaizduota 1706 m. Frederik de Wit-Pieter Mortier Livonijos ir Kuršo žemėlapyje

Miestas raiškaus spindulinio plano, savaimingai susiklostė iki XIX a. vidurio. Septynių gatvių sankryžoje yra netaisyklingo keturkampio formos aikštė. Svarbiausi statiniai:

Renesansinė Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia, pastatyta 1593 m., po gaisro atstatyta 1745 m. Bažnyčioje yra 7 XVIII a. altoriai, paveikslų („Šv. Barbora“ XVIII a. pr., „Švč. Mergelė Marija, vienuolių globėja“, su sidabro skardos aptaisu, XVIII a. vid., „Lenkijos karalius Jonas III“ 1837 m., dail. J. Botenkovas, „Rožinio Švč. Mergelė Marija“, manoma, XIX a.).
Mūrinis karmelitų vienuolynas, pastatytas 1773 m.
Medinė kapinių koplyčia, 1798 m.
Sinagoga, pastatyta 1890 m.
Pirmojo pasaulinio karo aukų kapai.
Lietuvos karių kapas miesto kapinėse.
Paminklinis akmuo 1945–1952 m. komunistų nužudytų aukų atminimui.
2004 m. įkurtas skulptūrų parkas.
Linkuvos gimnazijos muziejus.

GyventojaiKeisti

Demografinė raida tarp 1833 m. ir 2021 m.

1833 m.

1867 m.*^[2]

1897 m.^sur.

1923 m.^sur.^[7]

1959 m.^sur.

1970 m.^sur.^[8]

1976 m.

1979 m.^sur.^[9]

745

474

2 077

1 851

2 144

1 950

1 900

1 876

1986 m.^[10]

1989 m.^sur.^[11]

2001 m.^sur.^[12]

2006 m.

2011 m.^sur.^[13]

2021 m.^sur.^[14]

-

2 100

2 025

1 797

1 772

1 679

1 283

-

* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Tautinė sudėtisKeisti

2011 m. gyveno 1 550 žmonės: ^[15]

Lietuviai – 98,97% (1534)
Kiti – 1,03% (16)

2001 m. gyveno 1 797 žmonės: ^[16]

Lietuviai – 98,94% (1778)
Rusai – 0,67% (12)
Kiti – 0,39% (7)

Žymūs žmonėsKeisti

Kazimieras Aleksandravičius (1823–1884), kunigas, vertėjas
Leonas Gogelis (1869–1937), veterinarijos gydytojas, mikrobiologas, profesorius
Aleksandras Šumskis (1893–1946), karinis, politinis bei visuomenės veikėjas
Aleksandras Dičpetris (1906–1968), poetas, mokytojas.
Ona Gaigalaitė-Beleckienė (1906–1989), teisininkė, visuomenės veikėja, spaudos darbuotoja.
Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis (1909–2006), pedagogas, poetas, kritikas, vertėjas, spaudos darbuotojas.
Vytautas Motiekaitis (1914–1991), kunigas, žurnalistas, redaktorius
Ona Benedikta Kadytė (g. 1928), zoologė, biomedicinos mokslų daktarė.
Vladas Garastas (g. 1932), krepšinio treneris
Virginija Gaigalaitė (g. 1954), matematikė, gydytoja neurologe, habilituota biomedicinos mokslų daktarė, fizinių mokslų daktarė.
Stasys Tumėnas (g. 1958), kalbininkas, pedagogas, leidėjas
Kęstutis Juknis (g. 1959), Lietuvos profsąjungų ir politinis veikėjas
Vilija Blinkevičiūtė (g. 1960), politikė, buvusi Socialinės apsaugos ir darbo ministrė
Zinas Kazėnas (g. 1936), žurnalistas, fotografas

ŠaltiniaiKeisti

↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
↑ ^2,0 ^2,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 51 psl. (Wikisource.org)
↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 125–126
↑ „Lietuvos heraldika“. Parengė Edmundas Rimša. // Vilnius, „Baltos lankos“, 2008. 264 p.
↑ Algimantas Miškinis. Linkuva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 416 psl.
↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=16212
↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
↑ Vincas Brazauskas. Linkuva 1. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 617
↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
↑ Šiaulių apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
↑ 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2015-04-02 iš Wayback Machine projekto.
↑ 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2015-09-24 iš Wayback Machine projekto.

LiteratūraKeisti

Linkuva. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 75 psl.
Linków. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. V (Kutowa Wola — Malczyce). Warszawa, 1884, 241 psl. (lenk.)
Linkuva. Šiaurės Lietuvos švietimo židinys (red. dr. Alfonsas Šešplaukis). – Čikaga: Linkuvos monografijos leidimo komitetas, 1978.
Linkuva 500. Informacinis leidinys 500 metų sukakčiai paminėti (sud. Vytautas Didžpetris). – Kaunas, 1998.
Linkuva. Istorinė urbanistinė raida (iki 1969 m.). Žiemgalos krašto praeitis (sud. Algimantas Miškinis). – Kaunas, 1999. – 103 p. – ISBN 9986-9027-5-4
Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai / Lietuvos urbanistinis paveldas ir jo vertybės (sud. Algimantas Miškinis). – Vilnius, 2004.

NuorodosKeisti

Miesto tinklalapis^{[neveikianti nuoroda]}
Linkuvos kultūros centras
Apie Šiaulių apskrities miestus ir miestelius Archyvuota kopija 2006-09-29 iš Wayback Machine projekto.
Linkuvos istorijos keliu

[1] Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.

[GSSRI-2] 2,0 ^2,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 51 psl. (Wikisource.org)

[3] Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 125–126

[4] „Lietuvos heraldika“. Parengė Edmundas Rimša. // Vilnius, „Baltos lankos“, 2008. 264 p.

[5] Algimantas Miškinis. Linkuva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 416 psl.

[6] ttp://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=16212

[7] Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.

[8] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.

[9] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.

[TLE-10] Vincas Brazauskas. Linkuva 1. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 617

[11] Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.

[12] Šiaulių apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.

[13] Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.

[14] Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

[15] 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2015-04-02 iš Wayback Machine projekto.

[16] 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2015-09-24 iš Wayback Machine projekto.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

[13]

[14]

[15]

[16]