Atverti pagrindinį meniu

PriešistorėKeisti

 
Chirokitija, kasinėjimų vieta.
 
Bronzinis Raguotas dievas iš Enkomio

Kipro salos istorija prasideda ikikeraminiame neolite (Chirokritijos gyvenvietė).[1] Pirmieji žmonių gyvenimo įrodymai yra IX–X tūkst pr. m. e. Jie atvyko iš Levanto. To laikotarpio Kipro archeologiniai paminklai artimi Palestinos paminklams.

Paleolito laikotarpiu Kipro žmonės gyveno su tokiais nykštukiniais gyvūnais kaip nykštukinis dramblys (Elephas cypriotes), nykštukinis begemotas (Hippopotamus minor) Holocene. Pirmieji žmonės buvo žemdirbiai, bet negamino molinių puodų. Šie žmonės augino ožkas, kiaules, šunis, avis ir tikriausiai galvijus. Jie į Kiprą atgabeno lapes (Vulpes vulpes), Persijos elnius (Dama mesopotamica). Jie statė apvalius namus, kurių grindis atstojo degintos kalkės, augino laukinius kviečius. Galvijų buvimo įrodymų mažai, jie tikriausiai išmirė VIII tūkst. pr. m. e. ir negrįžo į Kiprą iki keraminio neolito.

2004 m. buvo rastos 8 mėn. katės palaikai palaidoti su neolito laikų savininku.[2] Kapas 9500 metų senumo ir yra seniausias katinų auginimo įrodymas, senesnis net už panašius radinius Egipte.[3]

Vakarų Kipro šuliniai yra vieni seniausių pasaulyje, jie 9 000–10 500 metų senumo.[4]

VI tūkst. pr. m. e. Chirokitijos kultūrą pakeitė Sotiros fazė. Eneolitui būdingos akmeninės figūrėlės su išskėstom rankom (Pomoso stabas).

Senovės istorijaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Senovės Kipras.

Bronzos amžiusKeisti

Ankstyvajame bronzos amžiuje vietoje ankstesnių apskritimo formos namų atsirado naujoviška Filijos kultūros architektūra. Bronzos amžiuje atsirado pirmieji miestai, tokie kaip Enkomis. Tuo metu sistemingai pradėtas kasti varis, juo buvo prekiaujama.

Iki XX a. vidurio archeologai manė, kad bronzos amžiaus gyventojai priklausė Mino kultūrai[5], nes Kipro raštas buvo panašus į ankstesnįjį Kretos raštą, tačiau šiais laikais pripažįstama, kad su Kreta buvo kultūriniai kontaktai ir kultūros elementų perėmimas, bet Kipro kultūra bronzos amžiuje reikšmingai skyrėsi nuo Egėjo baseino kultūrų, o tuo pačiu turėjo daug bendro su Levanto kultūromis.

Kai kurių archeologų nuomone po Mino kultūros katastrofos XV a.pr.m.e. Kipre susidarė Alasijos valstybė, kurios valdovas XIV a.pr.m.e. vadinosi faraono broliu. Labiau paplitusi yra nuomonė, kad Kipro miestai-valstybės išlaikė nepriklausomybę vienas nuo kito, o Alasija buvusi tik labiausiai įtakingas miestas-valstybė (tokia situacija išlikusi iki pat helenistizmo epochos).

XIII a.pr.m.e. sala trumpą laiką buvo hetitų,[6] o po to priešiškų jiems egiptiečių vasalu.

"Bronzos amžiaus katastrofos" metu į salą pateko "jūrų tautos", tarp kurių buvo ir graikai-achajai. Achajai kolonizavo Kiprą 1210–1000 m. pr. m. e. Dorėnai atvyko 1100 m. pr. m. e. Nepaisant to, skirtingai nuo didžiosios dalies Viduržemio jūros regiono, Kipre vietoje kultūrinio pertrūkio vyko lėtas achajų inovacijų "įaugimas" į vietinę kultūrą, o pati sala suklestėjo žlugus jos buvusiems konkurentams žemyne (hetitams ir Egiptui).

Kipro alfabetas buvo naudojamas XI–IV a. pr. m. e. Mokslininkai mano, kad šiuo alfabetu buvo užrašoma vietinė kalba, bet tam pagrįsti nėra pakankamai įrodymų.

Manoma, kad Kipro miestai-valstybės, rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo VIII a. pr. m. e., buvo įkurti XI a. pr. m. e. Gyvenviečių padaugėjo VIII a. pr. m. e., pirmąkart atsirado tokių statinių kaip karališki kapai Salamyje.

Geležies amžiusKeisti

Geležies amžius Kipre skirstomas į dvi dalis:

  • Geometrinis 1050–700 m. pr. m. e.
  • Archainis 700–525 m. pr. m. e.

Klasikiniai autoriai sieja Kipro miestų įkūrimą su Trojos karo laikų graikų herojais. Pvz., Teukras, Ajakso brolis, laikomas Salamio įkūrėju, Agapenoras – Pafoso.

VIII a. pr. m. e. Kipre finikiečiai įkūrė kelias kolonijas, kurių vietose dabar yra Larnaka ir Salamis. Seniausio Salamio kapinėse vaikų palaikai buvo rasti Kanaano induose, kurie rodo finikiečių įtaką nuo XI a. pr. m. e.

 
Romėnų teatras Kurione.

Pirmieji rašytiniai šaltiniai mini Kiprą valdomą asirų. Kitione rasta stela mini Sargono II (721–705 m. pr. m. e.) pergales 709 m. pr. m. e. prieš kelis karalius Ia' krašte, kuris priklausė Iadnanai (laikoma Kipru) ar Atnanai (manoma Graikija). Ia' minima daug kartų Sargono rūmuose Korsabade. Esarhadone minimos 10 karalysčių identifikuotos kaip Salamis, Kitionas, Amatas, Kourionas, Pafosas ir Solis pakrantėje, Tamasosas, Ledra, Idaliumas ir Chytris toliau nuo kranto.

Kipras tapo nepriklausomu 669 m. pr. m. e. VI a.pr.m.e. jį užėmė Amasio II (570–526/525 m. pr. m. e.) vadovaujamas Egiptas. 526 m. pr. m. e. po Egipto sutriuškinimo Kipras prijungtas prie persų Jonijos satrapijos.[7] Persų rūmai buvo rasti Marione, netoli Solio.

Kipriečiai dalyvavo Jonijos sukilime. 449 m. pr. m. e. Graikų-persų karų pabaigoje Atėnų desantas iš 200 laivų užėmė Kiprą ir atrėmė persų kontrataką iš Kilikijos[8], tačiau 380 m. pr. m. e. persų valdovas Artakserksas vėl įjungė salą į Persijos imperiją autonomijos teisėmis. 350 m. pr. m. e. Kipras vėl sukilo, sukilimą numalšino Artakseksas III 344 m. pr. m. e.

Helenistinis laikotarpisKeisti

Per Tyro apgultį Kipras perėjo į Aleksandro Makedoniečio pusę. 321 m. pr. m. e. 4 Kipro karaliai palaikė Ptolemėją kovoje su Antigonu. Ptolemėjų dinastija valdė Kiprą iki 58 m. pr. m. e. Sala prekiavo su Atėnais ir Aleksandrija. Vyko Kipro helenizacija. Išnyko Kipro raštas, vietinių ir finikiečių kultūrų pėdsakai. Ptolemėjas II Filadefas įkūrė Arsinę tarp senojo ir naujojo Pafoso.

IV ir III a.pr.m.e. sandūroje salą trumpam buvo užėmę Seleukidai.

Romos imperijojeKeisti

Pagrindinis straipsnis – Kipras (Romos provincija).

Strabonas teigia, kad Kipras tapo romėnų kolonija, nes Publijus Klodijus Pulcheras nesutarė su Ptolemėjumi ir nusiuntė Katoną Jaunesnįjį užimti salą tribūnu. Markas Antonijus padovanojo Kiprą Kleopatrai, bet Kipras vėl tapo romėnų kolonija po Akcijaus mūšio 31 m. pr. m. e. Kipras tapo senato provincija 22 m. pr. m. e. Po Diokletiano reformų Kiprą valdė Consularis Oriens. Sala nukentėjo 115/116 m. pr. m. e. Keli žemės drebėjimai sugriovė Salamį, tuo metu sausra ir badas nuniokojo visą Kiprą.

Apaštalas Paulius atvertė Kiprą į krikščionybę. V a. Kipro bažnyčia tapo nepriklausoma nuo Antiochijos patriarcho Efezo susirinkime

ViduramžiaiKeisti

Bizantijos ir Kalifato valdžiojeKeisti

Pagrindinis straipsnis – Kipro tema.
 
Bizantijos bažnyčia Jeroskipu miestelyje.

Romos imperijai skilus į Rytinę ir Vakarinę 395 m. Kipras atsidūrė Bizantijos valdžioje. Šis laikotarpis tęsėsi beveik 800 metų, su pertrūkiu 648-965 m., kai saloje dominavo arabai. 431 m. Kipro stačiatikių bažnyčia Efeso susirinkime pripažinta nepriklausoma nuo Antiochijos patriarcho.

Arabai įsiveržė apie 650 m., bet 688 m. Justinianas II ir kalifas Abd al-Malik ibn Marwan sutarė, kad Kipras bus valdomas kondominiumu. Tai tęsėsi 300 metų, nors abi pusės beveik nuolat kariavo, Bizantija kartais perimdavo Kipro kontrolę.

    Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Valdovų vardai užrašyti neteisingai
Jei galite, sutvarkykite.

Bendras valdymas tęsėsi iki 965 m., kai atgimstančiai Bizantijai Kiprą užėmė Niketas Chalkoutzes. 1185 m. sukilo Kipro valdytojas Isaac Comnenus, tikėdamas užimti sostą. Sukilimas buvo nesėkmingas, bet jo šeima išlaikė salą, nes juos rėmė Viljamas II Sicilietis. Bizantijos imperatorius sutarė su Egipto sultonu, kad kryžiuočiai negalės naudotis Kipro uostais.

FrankokratijaKeisti

Pagrindiniai straipsniai – Kipro karalystė ir Venecijos Kipras.

XII a. kryžiuočiai nusitaikė į Kiprą. Ričardas I Liūtaširdis išsilaipino Limasolyje 1191 m. birželio 1 d. ieškodamas sesers ir sužadėtinės Berengarijos, kurios plaukė kitu laivu ir išsiskyrė kilus audrai. Miestą valdantis Izaokas negrąžino audros nublokštųjų ir pabėgo iš Limasolio išsilaipinus Ričardui. Vėliau jis pasidavė ir Ričardas perėmė salos valdymą. Limasolyje Ričardas vedė 1192 m. gegužės 12 d. Kryžiuočiai išplaukė į Siriją birželio 5 d.

Ričardas I apdėjo Kiprą mokesčiais ir pardavė salą Tamplieriams. Netrukus po to frankai užėmė salą ir įkūrė Kipro karalystę. Lotynų kalba buvo paskelbta oficialia kalba, netrukus ją pakeitė prancūzų kalba, o po kurio laiko graikų kalba buvo pripažinta antrąja oficialia kalba. 1196 m. buvo įkurta Lotynų bažnyčia ir pradėti persekioti rytų ortodoksai. Maronitai Kipre apsigyveno kryžiuočių laikais, jų kaimai Šiaurės Kipre išliko iki šių laikų.

 
Senasis Nikosijos akvedukas
 
Šv. Mykolo katedra Famagustoje, kur Kipro karaliai buvo karūnuojami Jeruzalės karaliais.

Imperatorius Henrikas VI atidavė Kipro karalystę Amalrikui I. Romos katalikų mažos bendruomenės gyveno pajūrio miestuose, tokiuose kaip Famagusta, ir tradicinėje sostinėje Nikosijoje. Katalikai laikė valdžią saloje, o graikai gyveno kaimuose. Nepriklausoma ortodoksų bažnyčia išliko, bet katalikų bažnyčia perėmė jos nuosavybę.

Po Almariko mirties salą kaip regentai valdė Ibelinų šeima. 1229 m. tuos regentus nuvertė Šv. Romos imperatorius Frydrichas II. Jo rėmėjai Kipre buvo nugalėti 1233 m., kitur jie išsilaikė ilgiau.

Kipras buvo turtingesnis ir feodališkesnis už Jeruzalę, tad Kipro karalius dėl savo didelių turtų taip smarkiai nepriklausė nuo kilmingųjų kaip Šventojoje žemėje. Svarbiausia po karaliaus Kipro šeima buvo Ibelinai. Karalius pykosi su italų pirkliais, nes Kipras tapo Europos prekybos su Afrika ir Azija centru.

XIV a. Kipre įsiviešpatavo Genujos pirkliai. Per Vakarų Schizmą Kipras paleikė Avinjoną, tikėdamas, kad prancūzai išvys italus. Mameliukai privertė Kiprą mokėti duoklę nuo 1426 m. Karaliaus valdžia silpo iki 1489 m., kai paskutinė karalienė Katerina Kornaro pardavė Kiprą Venecijos respublikai. Netrukus Osmanai pradėjo puldinėti salą ir ją užėmė 1571 m.

Osmanų KiprasKeisti

Pagrindinis straipsnis – Kipro ejaletas.

Per Graikijos nepriklausomybės karą Kipro graikai sukilo, bet turkai juos numalšino. 1821 m. liepos 9 d. 486 graikai buvo nukirsdinti, tarp jų buvo keturi vyskupai ir daug svarbių piliečių. Tai įvyko Nikosijos centre, kur taip pat buvo pakartas arkivyskupas Kyprianas. Po to Kipro graikai norėjo tapti Graikijos dalimi. Jie norėjo, kad Kipras taptų nepriklausomos Graikijos dalimi 1830 m., bet salą toliau valdė turkai.

Britų KiprasKeisti

Pagrindinis straipsnis – Britų Kipras.

Po 1877–1878 m. Rusijos-Turkijos karo Kipras atiteko Didžiajai Britanijai 1878 m. Osmanų imperija nominaliai valdė Kiprą iki 1914 m., kai Didžioji Britanija paskelbė turkams karą per Pirmąjį pasaulinį karą. 1925 m. skilus Osmanų imperijai Kipras tapo Britų karūnos kolonija.

Valdant britams Kipre buvo kalbos laisvė, kuri leido plėtoti sąjungos su Graikija mintį.

Šiuolaikinis KiprasKeisti

 
Kipro demonstracija už sąjungą su Graikija

1955-59 m. įkurta EOKA, kuriai vadovavo George Grivas, siekusi Kipro ir Graikijos sąjungos. Tačiau Kipras tapo nepriklausomu 1960 m.

1960 m. Kipre 18 % gyventojų buvo turkai, bet naujoje valstybėje jiems buvo suteikta neproporcingai daug valdžios. Viceprezidentas buvo turkas, 30 % parlamento buvo turkai. Konstitucijos straipsnis garantavo, kad turkai ir graikai miestuose turės atskiras savivaldybes.

Smurtas tarp abiejų tautų privertė JTO įvesti taikdarius 1964 m., kurie liko iki šių dienų. 1974 m. Kipro graikai įvykdė karinį perversmą, remiami Graikijos juntos. Turkija tuo pasinaudojo kaip pretekstu įsiveržti į Šiaurės Kiprą. Dėl turkų invazijos ir smurto tūkstančiai graikų paliko Kiprą.

1975 m. įkurta Šiaurės Kipro turkų federalinė valstybė, kurią pripažįsta tik Turkija. Tūkstančiai turkų apsigyveno Šiaurės Kipre. Tarptautinė bendruomenė mano, kad Šiaurės Kipras yra nelegaliai Turkijos užimtas.

2004 m. buvo pasiūlytas planas sujungti Kiprą, kurį rėmė JTO, ES ir JAV. Turkų nacionalistams planas tiko, graikų – ne.

Kipras tapo ES nare 2004 m. ir įsivedė eurą.

IšnašosKeisti