Uzbekijos istorija

Uzbekijos istorijaUzbekijos teritorijoje egzistavusių valstybių ir tautų istorija nuo seniausių laikų iki dabarties.

Vidurinės Azijos istorija
Turkmėnijos Uzbekijos Tadžikijos Kirgizijos
Chorezmas, Margiana, Sogdas, Fergana
Eftalitai
Omejadų Kalifatas
Afrigidai, Samanidai
Seldžiukidai, Karachanidai
Karakitajai
Chorezmo imperija
Sufidai, Čagatajaus chanatas
Timūridų imperija
Chyva, Buchara, Kokandas
Rusijos imperija > TSRS:
(Turkestano ATSR, Chyvos LTR, Bucharos LTR >
Uzbekijos TSR, Turkmėnijos TSR, Tadžikijos TSR, Kirgizijos TSR)
Uzbekija, Turkmėnija, Tadžikija, Kirgizija

Senovė redaguoti

 
Dalverzine Tepe iš senojo Sogdo.
 
Ajaz-kala tvirtovė senovės Chorezme.

Dabartinė Uzbekijos teritorija nuo senovės buvo vadinama Transoksiana, t. y. šalis už Okso upės. Teritorijoje buvo du derlingi žemdirbystės ir kultūros centrai, įsiterpę tarp klajoklių gyvenamų dykumų. Vienas jų buvo Sogdas dab. Uzbekijos rytuose, o kitas − Chorezmas Amudarjos žemupyje. Jau 2200–1700 m. pr. m. e. pietrytinėje Uzbekijoje klestėjo Baktrijos-Margianos kultūra, o I tūkst. pr. m. e. susiformavo aukšto lygio iranėnų kultūros. VI a. pr. m. e. šios teritorijos prijungtos prie Achemenidų imperijos. 327 m. pr. m. e. Sogdą pasiekė Aleksandras Makedonietis.

Suirus Achemenidų imperijai, Chorezmas suformavo atskirą valstybę su aukšto lygio kultūra. Jos palikimas − senovinės tvirtovės (qala), šiuo metu atsidūrusios dykumoje. Kai kurios iš jų, kaip antai Topraq qala, Ayaz qala, Kirilgan qala, yra įtrauktos į parengtinį pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Būdamas nuošaliau nuo prekybinių kelių, Chorezmas ilgai išsaugojo savo unikalią iranėnišką kultūrą bei kalbą.

Vakariniame Uzbekistane (Sogde) po Aleksandro kontrolę perėmė Seleukidų imperija, o III−II a. pr. m. e. regioną kontroliavo Graikų-baktrų karalystė (iš Baktrijos regiono dab. Afganistane). Šiai nusilpus, regione įsiviešpatavo klajokliai iš šiaurės − tocharai, I a. pr. m. e. regione hegemoniją įgijo kangdžu, pirmaisiais mūsų eros amžiais Sogdą valdė Kušanų imperija.

Kadangi Sogdas buvo tarp Persijos ir Kinijos, užsimezgusi prekyba leido suklestėti vietos miestams, kurie ilgainiui susijungė į Šilko kelią. Dėl labai įvairios išorinės įtakos formavosi turtinga vietos kultūra, kurioje maišėsi budizmo, manicheizmo, nestorizmo ir kiti elementai. Sogde, Margianoje, Baktrijoje ir ryčiau buvusiame Rytų Turkestane klestėjo savita Šilko kelio civilizacija.

Nuo III a. tiek Chorezmą, tiek Sogdą kontroliavo Sasanidai ir klajokliai eftalitai iš šiaurės. IV−VI a. Sasanidams nusilpus, Chorezme į valdžią Afrigidai, valdę iš sostinės Katho, o Sogde-Ferganoje susiformavo miestai-valstybės, tarp kurių stipriausi buvo Afrasiabas (Samarkandas), Buchara, Pendžikentas, Chodžentas, Usrušana, Čiačas ir kt. Jie buvo valdomi įvairiai tituluojamų valdovų, ir iš tų laikų išliko keletas olų freskų. Vietos kalbos (sogdų ir chorezmo kalbos) buvo rašomos iš Pehlevi rašto kilusiais rašmenimis.

Islamo laikotarpis redaguoti

 
Samanidų mauzoliejus.
 
Chorezmšachų imperijos žemėlapis Ala ad-Dino Muchamedo laikais.

VIII a. viduryje Chorezmo ir Sogdo valstybes nukariavo Omejadų Kalifatas, ir pradėta krašto islamizacija. Kadangi tai buvo vėliausiai užkariauta ir atokiausia Kalifato teritorija, čia greitai susidarė sąlygos atgimti islamiškajai Persijos kultūrai. Pirmoji persų kilmės dinastija − Samanidai (875–999 m.) − kilo būtent Sogdo regione. Jie atgaivino senąsias persų tradicijas ir kūrybiškai jas maišė su islamiška įtaka. Todėl Sogdas tapo vienu iš svarbiausių islamiškos Persijos civilizacijos židinių.

Jau Samanidų laikais vyko sparti krašto tiurkizacija − senuosius gyventojus iranėnus keitė tiurkai iš šiaurės. Jie tarnaudavo vietos armijose ir pamažu didino savo populiaciją krašte. Tokiu būdu iki XIII a. kraštas buvo didele dalimi tiurkizuotas, jame įsigalėjo trys visuomenės kastos, skirstomos pagal gyvenimo būdą: sartai (prekybininkai, neretai kalbėję iranėnų kalbomis), tarančiai (sėslūs žemdirbiai) ir tiurkų kilmės klajokliai, dažniausiai turėję karinę ir politinę valdžią. Nuo X−XI a. tiek rytinėje, tiek Vakarinėje Uzbekijoje įsitvirtino tiurkų kilmės dinastijos.

Sogdą nuo XI a. pradžios valdė Karachanidai, kurių politinis ir kultūrinis centras buvo dab. Kazachstane (Žetisu regione), ir kurie taip pat valdė Rytų Turkestaną. Karachanidai įtvirtino vieningą Vidurinės Azijos tiurkišką-islamišką kultūrą.

Chorezmo regioną nuo 995 m. kontroliavo Mamunidai, nuvertę vietos valdovus Afrigidus, o nuo 1017 m. − tiurkų kilmės Altuntašidai. 1043 m. jį nukariavo tiurkai Seldžiukidų dinastija, kurie priėmė islamą ir valdant Tugrul Begui sukūrė milžinišką imperiją iki pat Viduržemio jūros vakaruose. Jų imperijai suirus, 1077 m. Chorezme įsitvirtino nauja tiurkiška dinastija − Anušteginidai. Jie dar kartą pakartojo Seldžiukų užkariavimus. Tai įvyko XII a. antroje pusėje, kuomet chorezmšachas Ala ad Dinas Muchamedas trumpam sukūrė imperiją nuo Indijos iki Anatolijos. Šios imperijos sostinė buvo Urgenčas.

Samanidų, Karachanidų ir Chorezmšachų valdymas buvo vienas brandžiausių Transoksianos kultūrinio suklestėjimo laikotarpių.

Mongolų valdymas redaguoti

 
Čagatajų chanato teritorija.
 
Timūridų stiliaus miniatiūros pavyzdys.

XIII a. Chorezmą ir Sogdą nusiaubė Mongolų imperija, o po Čingischano mirties 1227 m. Sogdo teritorija atiteko Čagatajaus chanatui, tęsusiam tiurkiškas-islamiškas krašto tradicijas. Tačiau nuo to laiko valdžia regione perėjo mongolų kilmės dinastijoms, kurios greitai tiurkizavosi. Sogdo ir Rytų Tiurkestano kalba tuo metu buvo tiurkiška čagatajų kalba.

Mirus Čagataidui Kazan-chanui ir prasidėjus chanato dezintegracijai, XIV a. Sogdo regione iškilo karvedys Tamerlanas, įkūręs Timūridų imperiją. Po jo mirties Timūridų atšakos valdė Samarkande ir Herate (Afganistane). Timūridams valdant Sogdo miestai, ypač sostinė Samarkandas, patyrė didžiulį kultūrinį suklestėjimą. Čia klestėjo architektūra, čagatajų kalba rašoma literatūra, dirbo žymūs islamo mokslininkai, kurie padarė atradimų matematikoje, astronomijoje. Vidurinėje Azijoje klestėjo Timūridų miniatiūros mokykla, kuri pasireiškė labai aukštu išsivystymo lygiu. Valstybės klestėjo ir ekonomiškai: tai buvo paskutinis svarbus Šilko kelio klestėjimo etapas.

Chorezmo regionas po mongolų užkariavimo atiteko Aukso ordai, o nuo XIV a. vidurio − vietinės kilmės Sufidams. Tačiau Chorezmas tuo metu nebepasiekė ankstesnio klestėjimo. Tai nulėmė ypač stiprus krašto nualinimas mongolų, o vėliau Timūro invazijos laikais. Sufidai buvo priversti nominaliai pripažinti Timūridų valdžią.

XVI a., pasinaudoję Timūridų politiniu nusilpimu, į teritoriją migravo klajokliai, vedami mongolų kilmės kilmingo karvedžio Muchamado Šeibanio. Šie klajokliai dar XV a. buvo sukūrę didelį Uzbekų chanatą dabartinės Kazachijos teritorijoje. Išstumti iš ten Kazachų chanato, jie migravo pro pakaspijo stepes, užėmė Chorezmą, o vėliau − Sogdą. Taip dabartinės Uzbekijos, Turkmėnijos, Tadžikijos ir Kirgizijos teritorijose 1500 m. buvo įkurtas Bucharos chanatas. Netrukus nuo jo 1512 m. Chorezmo regionas atsikūrė kaip Chyvos chanatas. XVIII a. pradžioje nuo Bucharos atsiskyrė ir rytinės (istorinės Ferganos teritorijos), kur įsikūrė Kokando chanatas.

Valdant šiems chanatams, kraštas lėtai smuko ekonomiškai. Tai nulėmė Šilko kelio svarbos nykimas (jį keitė jūriniai keliai), taip pat nuolatiniai karai tiek su Sefevidais pietuose, tiek su kazachais šiaurėje.

Rusijos įtakoje redaguoti

 
Vidurinė Azija 1900 m.

Nuo XIX a. pradžios trys uzbekų chanatai patyrė ekonominį stiprėjimą, tačiau jį stabdė didėjanti Rusijos imperijos grėsmė. Iki to laiko Rusija jau buvo prisijungusi Kazachų chanatą šiaurėje. 1865 m. pradėjusi puolimą nuo Taškento, 1868 m. Rusija užėmė Samarkandą, taip labai stipriai apkarpydama Bucharos chanato teritorijas. Tada buvo įkurta Turkestano gubernija, dalijama į Semirečjės, Syrdarjos ir Zeravšano sritis. 1873 m. nuo Chyvos chanato atplėštos teritorijos tapo Amudarjos sritimi, o 1875 m. nuo Kokando užimtos teritorijos − Ferganos sritimi. Nors Bucharos ir Chyvos chanatai nebuvo galutinai panaikinti, jie tapo visiškai priklausomi nuo Rusijos.

Masinis etninių rusų kėlimasis į Vidurinę Aziją 1916 m. sukėlė vietos gyventojų nepasitenkinimą ir Basmačių sukilimą. Basmačiai tęsė kovą ir 1917 m. įkūrus TSRS. Sukilimą kruvinai numalšinus, Turkestano gubernijoje įkurta Turkestano ATSR, o basmačių judėjimas virto partizanine kova. Kokando chanatas prijungtas prie Turkestano ATSR, Bucharos chanato likučiai tapo Bucharos Liaudies Tarybine Respublika, o Chyvos chanato likučiai − Chorezmo Liaudies Tarybine Respublika.

Iki 1924 m. buvo iš naujo peržiūrėta TSR Vidurinės Azijos administracija, ją siekiant perbraižyti pagal etnines-lingvistines ribas. Taip suformuota Uzbekijos TSR, priskiriant jai dalį Chorezmo, dalį Sogdo ir dalį Ferganos. Vietos tautai ir kalbai buvo parinktas uzbekų pavadinimas, kadangi taip save vadino mongolų kilmės valdančiosios dinastijos nuo XVI a. Tačiau uzbekų kalba buvo pavadinta vietinės (tiurkiškos) kilmės gyventojų kalba, čagatajų kalbos vėlyvoji forma. Be to, į uzbekų kalbos sampratą įjungta ir istorinio Chorezmo gyventojų kalba, daug artimesnė turkmėnų kalbai, nei uzbekų kalbai.

Iki 1929 m. Uzbekijai priklausė ir dab. Tadžikijos teritorija (kaip Tadžikijos ATSR), bet vėliau pastarajai suteiktos tarybinės respublikos teisės. 1932 m. prie Uzbekijos prijungta Karakalpakijos autonominė sritis (atimta iš Kazachijos TSR).

TSRS laikotarpiu Uzbekijoje vyko musulmonų persekiojimai. Ekonomiškai šalyje buvo siekiama grįsti visą šalies ūkį medvilnės auginimu. Leonido Brežnevo laikotarpiu tai peraugo į uzbekų pasipriešinimą Maskvai. Šalies lyderiu tapus Šafarui Rašidovui, 1961−1983 m. Uzbekistanas siekė vykdyti kuo mažiau priklausomą nuo Maskvos politiką. Bandymai sustabdyti šį procesą vedė į stiprėjančias nacionalistines tendencijas.

Nepriklausomybė redaguoti

 
Prezidentas Islamas Karimovas.
Pagrindinis straipsnis – Islamas Karimovas.

Nesėkmingas Rugpjūčio pučas prieš Gorbačiovą paskatino įvairias šalis palikti Tarybų Sąjungą 1991 m. Nors Uzbekija ir pradžių nenorėjo priešintis pučui, jos Aukščiausioji taryba paskelbė nepriklausomybę rugpjūčio 31 d. Gruodžio mėnesį referendume 98,2% balsų buvo už nepriklausomybę. Tą patį mėnesį buvo išrinktas naujas parlamentas, o pirmuoju prezidentu tapo Islamas Karimovas[1] (perrinktas 1997, 2002 ir 2007 m.), kuris valdė iki mirties 2016 m.

Nors Uzbekijos vyriausybė nesiekė nepriklausomybės, Karimovas greitai prisitaikė prie naujos politinės situacijos. Jis suprato, kad NVS neduos subsidijų, prie kurių Uzbekija priprato per 70 metų. Seni ekonominiai ryšiai turėjo būti peržiūrėti ir užmegzti nauji. Uzbekijai reikėjo pradėti diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis, nors ji to nebuvo dariusi. Užsienio investicijas apsunkino opozicijos persekiojimai 1992 ir 1993 m. Vakarai pradėjo žiūrėti į Uzbekiją ne kaip į stabilią eksperimentinę zoną, o kaip į Vidurio Azijos diktatūrą, o tai labai paveikė šalies politinę ir ekonominę raidą pirmus 5 metus.[1] Šalyje buvo uždraustos opozicinės partijos, pirmiausia „Birklik“. Prezidento valdžia persekioja naujai kylančias politines jėgas, pirmiausia islamizmą, aštrėja etniniai konfliktai tarp etninių uzbekų, tadžikų ir kirgizų. Jie prasiveržia tokiais įvykiais, kaip Andižano skerdynės.

Misionierių veikla iš kitų musulmoniškų šalių ir viešos diskusijos trūkumas paskatino radikalaus Islamo aiškinimo plitimą Uzbekijoje. 1999 m. vasarį keliuose Taškento automobiluose sprogo bombos, Karimovas vos nežuvo. Vyriausybė apkaltino Uzbekijos Islamo judėjimą. Tūkstančiai žmonių, įtarti prisidėję prie atakos, buvo suimti ir įkalinti.

2004 m. britų ambasadorius Craig Murray buvo nušalintas, kai papasakojo apie Uzbekijos žmogaus teisių pažeidimus ir britų bendradarbiavimą juose.[2]

Uzbekija taip pat turi teritorinių konfliktų su visomis kaimyninėmis valstybėmis.

2016 m. po Karimovo mirties prezidentu tapo Šavkatas Mirzijajevas.

Išnašos redaguoti

  1. 1,0 1,1 Lubin, Nancy. "Independence". A Country Study: Uzbekistan (Glenn E. Curtis, editor). Library of Congress Federal Research Division (March 1996). This article incorporates text from this source, which is in the public domain.
  2. MacAskill, Ewen (October 22, 2004). „Ex-envoy to face discipline charges, says FO“. The Guardian. London. Nuoroda tikrinta May 4, 2010.




  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.