Indonezijos istorija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šiame straipsnyje apžvelgiama nepriklausomos Indonezijos istorija nuo 1945 m.


Malajų salyno istorija
Priešistorė > Austroneziečių migracijos
Hinduizmo laikotarpis:
Transmalakinė prekyba, Sunda, Šrividžaja, Šailendra
Madžapahitas
Islamo laikotarpis:
Melaka, Džohoras, Ačehas, Padžadžaranas, Mataramas, Brunėjus, Gova, Ternatas
Kolonijinis laikotarpis:
Ispanijos Rytų Indijos, Nyderlandų Rytų Indija, Portugalijos Timoras, Britų Malaja, Saravakas, Šiaurės Borneo
Nepriklausomybės laikotarpis:
Indonezija, Malaizija, Brunėjus, Filipinai, Singapūras, Rytų Timoras
Malajų salyno istoriniai regionai: Malajai, Javiečiai, Sundai, Ačehas, Lampongai, Minangkabau, Balis, Brunėjus, Gova, Molukai, Filipinai

Ankstesnę istoriją rasite straipsnyje Malajų salyno istorija

Suhartas, II Indonezijos prezidentas (1967-1998)

Indonezijos istorija – Nepriklausomos Indonezijos valstybės istorija nuo 1945 m.

1942–1945 m. Indoneziją buvo okupavusi Japonija, o pasibaigus Antrajam pasauliniam karui šalis iškovojo nepriklausomybę. Jos teritorijas nulėmė Kolonijiniu laikotarpiu Nyderlandų valdytos teritorijos Malajų salyne.

Olandams suteikus Indonezijai nepriklausomybę tikėtasi, kad Sukarnas – pirmasis prezidentas – sugebės konsoliduoti didžiulę šalį, susidedančią iš tūkstančių salų ir 300 etninių grupių. Paskelbus laisvus rinkimus susikūrė virš 150 partijų, kurių veikimas ėmė stumti šalį į chaosą. Daugybė partijų naujajame parlamente faktiškai reiškė vyriausybės paralyžių, dėl to Sukarnas parlamentą paleido ir perėjo prie autoritarinio valdymo, vadinto „valdoma demokratija“. Pradėta vykdyti nacionalizavimo ir raštingumo didinimo kampanijos.

Vienintele stipria jėga valstybėje liko kariuomenė, kurios pulkininkas Suhartas 1965 m. įvykdė valstybės perversmą ir nuvertė Sukarną.

Karinis Suharto režimas įvedė karinę padėtį ir ribojo gyventojų pilietines ir politines teises. Nepaisant to, šalyje prasidėjo ekonominis augimas ir urbanizacija, o Suhartas tapo vienu žymiausių Trečiojo pasaulio lyderių. Nors Suharto režimas, besirėmęs „penkiais principais“ (demokratija, nacionalizmas, socialinis teisingumas, vienybė ir tikėjimas vienu dievu) garantavo šaliai tam tikrą stabilumą, tačiau kartu atsirado ir klientelizmo problema, o didelė dalis šalies gyventojų liko skurde.

Siekdamas konsoliduoti savo valdžią, Suhartas uždraudė visas politines partijas, privertęs jas susijungti į dvi grupes (musulmoniškos ir nemusulmoniškos). Šios dvi partijos turėjo konkuruoti su valdžios partija, kuri laimėdavo visus rinkimus. Tokia situacija tęsėsi iki 1997 m. ekonominės krizės, kuri lėmė didelį Indonezijos ekonomikos nuosmukį bei sumažino valdančiojo režimo populiarumą.

Po didelių riaušių ir neramumų 1998 m. gegužę Suhartas savanoriškai atsisakė valdžios ir perdavė ją viceprezidentui B. J. Habibiui, kuris surengė laisvus rinkimus. 1999 m. spalį naujuoju prezidentu tapo Abdurahmanas Vahidas (Abdurrahman Wahid). Tuo pačiu metu prasidėjo neramumai Rytų Timore, kurio gyventojai siekė nepriklausomybės. Po korupcijos skandalo 2001 m. liepą A. Vahidas atsistatydino. Prezidente tapo Megavati Sukarnoputri (Megawati Sukarnoputri). 2002 m. Rytų Timoras galiausiai tapo nepriklausomas.

v • a • r

Azijos šalių istorija

Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.