Rytų Timoro istorija

Rytų Timoro istorija prasidėjo atvykus portugalams XVI a. Šalį sudaro rytinė Timoro salos dalis, Atauro ir Jako salos. Pirmieji gyventojai buvo australoidai ir melaneziečiai. Portugalai pradėjo prekiauti su Timoru XVI a. pradžioje, o amžiaus viduryje pradėjo kolonizaciją. Kautynės su olandais baigėsi 1859 m. Vakarų Timoro praradimu. Japonijos imperija užėmė Rytų Timorą per Antrą pasaulinį karą, portugalai sugrįžo jiems pasidavus.

Malajų salyno istorija
Priešistorė > Austroneziečių migracijos
Hinduizmo laikotarpis:
Transmalakinė prekyba, Sunda, Šrividžaja, Šailendra
Madžapahitas
Islamo laikotarpis:
Melaka, Džohoras, Ačehas, Padžadžaranas, Mataramas, Brunėjus, Gova, Ternatas
Kolonijinis laikotarpis:
Ispanijos Rytų Indijos, Nyderlandų Rytų Indija, Portugalijos Timoras, Britų Malaja, Saravakas, Šiaurės Borneo
Nepriklausomybės laikotarpis:
Indonezija, Malaizija, Brunėjus, Filipinai, Singapūras, Rytų Timoras
Malajų salyno istoriniai regionai:
Malajai, Javiečiai, Sundai, Ačehas, Lampongai, Minangkabau, Balis, Brunėjus, Gova, Molukai, Filipinai

1975 m. lapkričio 28 d. Rytų Timoras paskelbė nepriklausomybę, bet po 9 dienų šalį užėmė Indonezija. Per 2 dešimtmečius vyko Rytų Timoro pacifikacija. Nors Indonezija investavo į infrastruktūrą,[1] vietiniai vis tiek liko nepatenkinti. 1975–1999 m. užregistruota 102 800 mirčių, susijusių su konfliktu (18 600 nužudyta, 84 200 nuo ligų ir bado) per Indonezijos okupaciją.

1999 m. rugpjūčio 30 d. JTO surengtame referendume dauguma vietinių balsavo už nepriklausomybę. Po to Indonezijos remiami kariai nusiaubė šalį. Jie nužudė 1400 žmonių, 300 000 buvo priversti bėgti į Vakarų Timorą. Didžioji infrastruktūros dalis buvo sugriauta. 1999 m. rugsėjo 20 d. į šalį atvyko JTO taikdariai. 2002 m. gegužės 20 d. Rytų Timoro nepriklausomybė buvo pripažinta tarptautinės bendruomenės.

Išnašos redaguoti