Sociolingvistika
Sociolingvistika (sociologinė lingvistika) – kalbotyros šaka, nagrinėjanti kalbos ir jos egzistavimo socialinių sąlygų ryšius. Sociolingvistika glaudžiai susijusi su tokiomis kalbotyros disciplinomis, kaip psicholingvistika ir etnolingvistika. Sociolingvistikos ir kalbos ekonomijos teorijos sandūroje plėtojami kalbos ekonomijos tyrimai.
Sociolingvistikos pradžia galima laikyti XX a. 3-ąjį dešimtmetį,[1] sparčiau ėmė vystytis 6-ajame – 8-ajame dešimtmečiuose (JAV kalbininkai Urielis Veinreichas, Viljamas Labovas).[2]
Sociologinės lingvistikos tyrimų objektas – plati klausimų sritis: kalba ir tauta, nacionalinė kalba kaip istorinė kategorija, socialinis kalbos susiskaidymas, kalbinių ir socialinių struktūrų tarpusavio sąsajos, socialinių veiksnių nulemtų kalbinių situacijų tipologija, socialiniai daugiakalbystės aspektai, pidžinai, kreolinės kalbos, kodų kaita ir kita.[3]
Skiriama mikrosociolingvistika, tirianti vidinę kalbos sandarą, jos detales ir jų ryšius su visuomeniniais veiksniais, ir makrosociolingvistika (dar vadinama kalbos sociologija), nagrinėjanti visuomenės kalbos įvairovę. Makrosociolingvistikos tyrimų objektas – kalbų politika ir planavimas, kalbų pasirinkimas, visuomenės dvikalbystė bei daugiakalbystė ir kita.[3]
Sociolingvistikos tyrimams taikomi kiekybiniai ir kokybiniai metodai.[3] Sociolingvistikos metoduose jungiami lingvistikos (kalbotyros) ir sociologijos tyrimo būdai, pavyzdžiui, pasitelkiant sociolingvistines taisykles fiksuojami ir analizuojami socialinių aplinkybių sąlygoti kalbos aktai, modeliuojama socialiai nulemta kalbinė veikla, anketuojama, imami interviu, taikant matematinę statistiką apdorojami socialiniuose eksperimentuose gauti rezultatai ir pan.
Pasak Rusijos istorikės T. Kudriavcevos (2008), dėmesio verti analizės metodai pastaraisiais dešimtmečiais buvo sukurti sociolingvistikos, „vykdančios kalbinės veiklos tyrimus (performance studies). Iškilūs šios palyginti jaunos ir perspektyvios mokslinės krypties atstovai, pavyzdžiui, Dž. Ostinas, Dž. Serlas, S. Petrėjus remiasi tuo, kad tam tikromis aplinkybės galima „žodžių pagalba daryti dalykus“ (do things with words), mat kalba yra ne tik aprašomoji (descriptive), bet ir kuriamoji (performative), ir tinkamoje, pagal tam tikras taisykles struktūruotoje socialinėje aplinkoje žodžiai ne tik apibūdins įvykusią tikrovę, jie šią tikrovę keis (speech act theory).“ [4]
Išnašos
redaguoti- ↑ Latvijas padomju enciklopēdija. t. 9. Rīga : Galvenā enciklopēdiju redakcija. p. 130
- ↑ Trask, R. L. (1997). A Student’s Dictionary of Language and Linguistics. London: Arnold. pp. 124. ISBN 0-340-65266-7.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 M. Ramonienė (2012-12-04, red. 2019-01-08). T. Paulauskytė (red.). „Sociolingvistika“. VLE. Nuoroda tikrinta 2024-02-19.
{{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=(pagalba) - ↑ Кудрявцева Т. В. Народный суд и афинская демократия (2008)