Indijos vandenynas

Indijos vandenynas – trečias pagal dydį vandenynas, užima maždaug 20 % viso žemės vandens paviršiaus. Didesnioji dalis išsidėsčiusi Pietų pusrutulyje. Jis neturi tiesioginio ryšio su Arkties vandenynu. Šiaurėje ribojasi su Azijos žemynu (Indijos subkontinentu), vakaruose su Arabijos pusiasaliu ir Afrika, rytuose su Malakos pusiasaliu, Sundos salomis ir Australija, pietuose su Antarkties (Pietų) vandenynu. Riba su Atlanto vandenynu eina per 20° rytų ilgumos dienovidinį į pietus nuo Afrikos, o su Ramiuoju vandenynu – 147° rytų ilgumos dienovidinį. Šiauriausia Indijos vandenyno dalis yra Persijos įlanka, siekianti 30° šiaurės platumą.

Indijos vandenynas žemėlapyje
Indijos vandenyno pakrantė Kenijoje
Indijos vandenynas iš Tromleno salos (Prancūzijos valda)
Maldyvų salų atolai Indijos vandenyne

GeografijaKeisti

Indijos vandenyno plotas: su jūromis 74 917 000 km², be jūrų – 73 442 700 km², tūris – 292 131 000 km³. Vidutinis gylis – 3 890 m. Pats giliausias vandenyno taškas Javos duburyje, jo gylis 7 450 m. Į šiaurę nuo 50” pietų platumos dugną dengia dumblo nuosėdų storymės (iki 4 km).

Kranto linija mažai vingiuota, išskyrus šiaurinę ir šiaurės rytinę dalis, kur yra Raudonoji, Andamanų, Arabijos, Timoro, Arafūros jūros bei didelės Adeno, Omano, Persijos, Khambato, Bengalijos įlankos. Pietryčiuose taip pat yra didelių įlankų – Karpentarijos įlanka, Didžioji Australijos įlanka, Juozapo Bonaparto įlanka, Ryklių įlanka, Geografo įlanka, Spenserio įlanka, Šv. Vincento įlanka ir kt. Didžiausią, Bengalijos įlanką, dar Persijos, Omano ir Adeno įlankas dėl savito hidrologinio režimo galima priskirti jūroms.[1]

Pietinėje, palei Antarktidą esančioje dalyje, Indijos vandenynui kartais priskiriamos Sandraugos, Kosmonautų, Deiviso, Riserio-Larseno, Mausono, Diurvilio jūros.[2]

Indijos vandenyno baseinas užima 21,1 mln. km² plotą. Apie 50 % jo yra Azijoje, 30 % – Afrikoje, 20 % – Australijoje. Didžiausios įtekančios upės: Zambezė, Ganga-Brahmaputra, Indas, Murėjus, Džuba, Limpopo, Šat al Arabas (Eufratas ir Tigras), Iravadis, Godavarė.

SalosKeisti

Vandenyne salų nedaug. Didžiausios yra žemyninės kilmės salos, esančios šalia žemynų – Madagaskaras, Šri Lanka, Sokotra, Tasmanija, Melvilio sala, Kengūrų sala, Niasas. Atvirame vandenyne yra vulkaninių salų – Maskarenų salos, Komorai, Seišelių salos, Andamanų salos, Nikobarų salos, Amirantų salos, Mentavajaus salos. Atogrąžų platumose apie ugnikalnių povandeninius kūgius susidariusios koralinės salos – Maldyvai, Lakadyvai, Čagoso salynas, Kokosų salos. Pietinėje dalyje yra pavienių, atšiaurių salų ir nedidelių salynų: Kergelenas, Herdo ir Makdonaldo salos, Amsterdamo sala, Krozė salos, Princo Edvardo sala.

Dugno reljefasKeisti

Indijos vandenynas susidarė suskilus Gondvanos žemynui ir tolstant vienam nuo kito Afrikos, Australijos, Antarktidos žemynams ir Indijos platformai. Indijos vandenyno dugnas yra ant 3 litosferos plokščių: Afrikos, Indijos–Australijos ir Antarktidos. Jas skiria vandenynų vidurio kalnagūbriai – pėtros sritis. Kontinentiniai vandenyno šelfai yra siauri, apie 200 km į plotį, išskyrus esančio vakarinėje Australijos pakrantėje kurio plotis siekia 1000 km. Šelfas į vandenyno guolį nyra 200 m gylyje, ties Antarktidos ir šiaurės vakarų Australijos krantais – 300–500 m gylyje. Indijos vandenyno žemyninis šelfas sudaro 4,2 % vandenyno ploto; plotis dažniausiai 2–40 km, kai kur tik keli šimtai metrų, Khambhato įlankoje daugiau kaip 200 km, Karpentarijos įlankoje – 900 kilometrų. Išorinės šelfo ribos gylis 50–500 m (giliausias šelfas prie Šiaurės Australijos), vidutinis 140 m. Žemyninį šlaitą vagoja gilūs kanjonai, palikti Indo, Gangos ir kitų didžiųjų upių srautų[2]. Kiti, ypač ties Somalio ir Kenijos krantais, suformuoti suspensinių srautų[1].

Indijos vandenyno rytuose ir šiaurės rytuose yra vadinamoji pereinamoji vandenyno zona, kurioje yra Andamanų salų lankas bei jūra ir lygiagrečiai su Didžiųjų Sundos salų lanku ištįsęs Sundos lovys. Šioje salų lanko zonoje daug koralinių rifų. Pietrytinėje pereinamojoje zonoje yra Obės (iki 5657 m gylio) ir Diamantinos (7102 m) transforminiai lūžiai.

 
Vandenyno dugno žemėlapis

Indijos vandenyno guolio reljefas sudėtingas. Povandeninės vandenynų vidurio kalnagūbrių sistemos Indijos vandenyno grandis (apie 1,5 km aukščio nuo gretimų dugno plotų) šakojasi Y raidės pavidalu: nuo vandenyno vidurio, maždaug ties Pietų atogrąža, į šiaurę ir šiaurės vakarus ištįsęs povandeninis Arabijos–Indijos kalnagūbris, į pietvakarius – Vakarų Indijos vandenyno kalnagūbris, vakaruose pereinantis į Afrikos–Antarktidos kalnagūbrį, į pietryčius – Centrinis Indijos vandenyno kalnagūbris, pereinantis į Australijos–Antarktidos pakilumą. Šiuos kalnagūbrius skaido skersiniai transforminiai lūžiai (pvz., Oveno, Vitiazio, Vemos, Rodrigeso, Amsterdamo). Indijos vandenyno dugne yra dienovidinių kryptimi ištįsusių kalnagūbrių (apie 5000 km ilgio Rytų Indijos kalnagūbris, Maldyvų, Maskarenų, Madagaskaro, Kergeleno), kurių reljefas skiriasi nuo plėtros zonos kalnagūbrių, nes neturi rifto; manoma, kad jie – senojo Gondvanos žemyno liekanos. Kalnagūbriai ir pakilumos skaido vandenyno guolį į daugelį dubumų.[1] Vandenyno guoliui būdingi pavieniai vulkaniniai kalnai (Bardino, Leno, Ščerbakovo ir kt.).[2]

Dėl giluminių lūžių dažnai vyksta žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai (pvz., 2004 m. Indijos vandenyno cunamis).

Dugno nuosėdosKeisti

Indijos vandenyno dugno nuosėdų sluoksnio didžiausias storis yra Indo (5,5 km) ir Gangos (3,5 km) upių povandeniniuose išnašų kūgiuose, mažiausias – Krozė dubumoje (mažiau kaip 100 m) ir kitose pietinėse bei vidurinėse dubumose. Žemyninius šlaitus, kalnagūbrius ir daugelį dubumų (iki 4700 m gylio) dengia foraminiferinis dumblas, į pietus nuo 50° pietų platumos – diatomėjinis, arčiau pusiaujo – radioliarinis ir koralinis. Raudonasis giliavandenis dumblas slūgso daugiausia Indijos vandenyno rytinėje dalyje, kur gylis 4,5–6,0 km. Terigeninių nuosėdų daugiausia žemynų povandeniniame pakraštyje, ypač šelfe.[1]

Yra naftos, gamtinių dujų telkinių (ypač, Persijos įlankos baseine), monacitinių smėlių. Rifto srityje yra geležies, mangano, vario ir kt. rūdų, o guolyje – dideli geležies-mangano konkrecijų ištekliai.[2]

KlimatasKeisti

Į šiaurę nuo pusiaujo klimatas musoninis. Nuo spalio iki balandžio mėnesio pučia stiprūs šiaurės rytų vėjai, o nuo gegužės iki spalio vyrauja pietvakarių vėjai. Arabijos jūroje susiformavęs stiprus musonas Indijos subkontinentui atneša lietų. Šaltam orui iš šiaurės prasiveržti trukdo aukšti Centrinės Azijos kalnai. Pietų pusrutulyje vėjai yra švelnesni, bet vasaromis šalia Mauricijaus būna galingų audrų. Kai musoninių vėjų kryptys kinta, ciklonai neretai atsimuša į Arabijos jūros ir Bengalijos įlankos krantus.

Indijos vandenyno šiaurėje, apie pusiaują, vasarą oro temperatūra 25–27 °C, žiemą 20 °C. Bengalijos, Adeno, Omano ir Persijos įlankose oro temperatūra 30–34 °C. Ties 30° pietų platumos vasarą temperatūra 20–25 °C, žiemą 15 °C, ties 50° pietų platumos atitinkamai 5 ir 0 °C.[1]

Pietuose yra atšiauriausi vandenyno rajonai, tam didelę įtaką daro Antarktida. Pietuose būdingi stiprūs, pastovūs vakarų vėjai (Riaumojantys keturiasdešimtieji).

HidrologijaKeisti

Šiaurinėje vandenyno dalyje paviršinių vandenų cirkuliacija nulemta musoninio režimo: vasarą vanduo juda į šiaurės rytus ir rytus (greitis 1 m/s), žiemą – į pietvakarius ir vakarus (iki 1,5 m/s).

Indijos vandenyno pietinėje dalyje srovės sudaro didžiulį anticikloninį sūkurį: šios vandenyno dalies šiaurėje teka šiltoji Pietų Pasatinė srovė (iš rytų į vakarus), rytuose – šaltoji Vakarų Australijos srovė, pietuose – šaltoji Vakarų Vėjų srovė, vakaruose – šiltosios Mozambiko srovė ir Adatos kyšulio srovė. Į šiaurę nuo Pietų Pasatinės srovės, tarp 3° ir 8° pietų platumos, žiemą į rytus teka Tarppasatinė priešsrovė. Palei Somalio pusiasalį teka Somalio srovė (žiemą į pietvakarius, vasarą į šiaurės rytus). Šioje vietoje ir palei Vakarų Australijos krantus į paviršių kyla šalti giluminiai vandenys.

Vandens temperatūra paviršiuje viršija 20 °C, ties 30° p. pl. vasarą 21–25 °C, žiemą 16–20 °C, ties 50° p. pl. – 5–9 °C ir 3–5 °C, pačiuose pietuose – žemiau 0 °C. Persijos įlankoje vanduo įšyla iki 35,6 °C. Vandens druskingumas vyrauja tarp 32–36,5 ‰. Druskingiausia yra Raudonoji jūra (41 ‰) ir Persijos įlanka (37–39 ‰).[2] Bengalijos įlankoje dėl įtekančių upių druskingumas mažesnis – 32–34 ‰. Maždaug iki 1000 m gylio vandens druskingumas įvairiose platumose skiriasi, priklauso nuo garavimo, kritulių ir vandens dinaminių procesų. Giliau kaip 2000 m būna 34,6–34,8 ‰ ir mažai kinta.[1]

Vandenyje ištirpusio deguonies koncentracija didėja žemėjant temperatūrai; šiaurinės dalies paviršiuje siekia 4,5 ml/l, prie Antarktidos – 8 ml/l. Vandens tankis didžiausias prie Antarktidos (1027 kg/m³), mažiausias – tropinėse platumose (1018–1022 kg/m³).[2]

Prie Antarktidos Indijos vandenyno vandenys žiemą užšąla. Nuo Antarktidos žemyno atskilę ledkalniai nuplaukia iki 40°, o kartais ir iki 30° pietų platumos. Jų ypač daug tarp 40 ir 80° p. pl.[2]

Vandenyne potvyniai kyla kas pusė paros. Jų aukštis pakrantėse nuo 5–7 iki 11,9 m (Khambato įlankoje) bei 10–12 m (Koljerio įlankoje prie Australijos krantų),[1] atvirose vietose – 0,5–1,6 m.[2] Didžiausios vėjinės bangos (daugiau kaip 15 m aukščio, 250 m ilgio) užregistruotos netoli Kergeleno salos. Laivams pavojingiausios bangos (netaisyklingos) susidaro prie Afrikos pietrytinių krantų.

Augalija ir gyvūnijaKeisti

 
Koralų gyvūnija ties Maldyvais

Beveik visa Indijos vandenyno akvatorija yra atogrąžų ir pietų vidutinių platumų (notalinėje) srityse. Sekliuose tropiniuose vandenyse veši šešiaspinduliai ir aštuonspinduliai koralai bei hidrokoralai. Pakrantėse daug kur auga mangrovių sąžalynai su būdinga fauna. Vidutinių platumų pakrantėse veši raudondumbliai ir rudadumbliai (laminarijai, fukusai, makrocistai), įvairūs bestuburiai. Atvirame vandenyne, ypač iki 100 m gylyje, būdingi vienaląsčio fitoplanktono dumbliai.[2] Fitoplanktono biomasė nuo 0,1 mg/m³ iki 2175 mg/m³ (prie Javos krantų).

Gyvojo pasaulio gausa ir įvairovė būdinga Arabijos jūrai, Adeno įlankai ir Somalio pusiasalį skalaujantiems vandenyno plotams (zooplanktono biomasė 100 mg/m³). Vandenyne veisiasi kalmarai, langustai, skraidančiosios žuvys, skumbrės, tunai, ančiuviai, nototenijos, kriliai, prie Antarktidos – banginiai, pingvinai, albatrosai, fregatos. Ypač gausi koralų rifų ir mangrovinių pakrančių gyvūnija.[1] Vandenyse gyvena įvairūs rykliai, diugoniai.[2]

EkonomikaKeisti

 
Žvejų valtelė Mozambiko pakrantėse

Indijos vandenyne veisiasi gausybė žuvų. Šelfe daug naudingųjų iškasenų. Vandenyno šiaurės vakarų pakrančių šalyse, kur beveik nėra gėlo vandens, gėlinami druskingi vandenys. Pakrantėse išgaunama nafta, gamtinės dujos, perlamutras, perlai.

ŽvejybaKeisti

Indijos vandenyne sugaunama 5–6 % pasaulinės žvejybos produkcijos.[1] Žvejybos verslas labiau plėtojamas šiaurinėje dalyje, ypač Arabijos jūroje. Pietinėje dalyje žvejybos sąlygos sunkesnės dėl atšiauraus klimato, tolimų rinkų ir uostų stokos. Pagrindinė verslinė žuvis – tunas.

LaivybaKeisti

 
Laivybiniai keliai Indijos vandenyne

Per Indijos vandenyno šiaurinę dalį nuo seno ėjo svarbūs laivybiniai keliai tarp Arabijos, Šiaurės Afrikos, Indijos, Pietryčių Azijos. Dabar Indijos vandenyno šiaurine dalimi eina intensyvios laivybos jūrų keliai nuo Adeno ir Persijos įlankų į Ramųjį vandenyną. Pietinė dalis dėl atšiaurių oro sąlygų ir uostų nebuvimo laivybai naudojama mažiau.

Svarbiausi uostai:

IstorijaKeisti

 
1658 m. olandų Indijos vandenyno žemėlapis, nubraižytas pagal antikinį Eritrėjos jūros periplą

Jau II tūkstantmetyje pr. m. e. šiaurės vakarinėse vandenyno pakrantėse pradėjo formuotis prekybiniai maršrutai (tarp Mesopotamijos ir Indo slėnio civilizacijos). Palei vakarines pakrantes keliavo egiptiečiai ir finikiečiai. Senovės graikai šį vandenyną vadino Raudonąja arba Eritrėjos jūra (sen. gr. Ἐρυθρὰ Θάλασσα) (žr. Eritrėjos jūros periplas). Antikoje šiaurinėmis ir šiaurės vakarų pakrantėmis driekėsi svarbūs laivybiniai keliai tarp Indijos, Egipto, Laimingosios Arabijos, Levanto. Gabenti prieskoniai, smilkalai, dramblio kaulas, auksas, brangakmeniai, vergai, vynas, datulės. Arabų jūrininkai nuo seno naudojosi musonais, kurių pagalba lengvai judėdavo tarp Arabijos ir Indijos. Musonais pasinaudoję indoneziečiai ~I a. kirto Indijos vandenyną ir apgyvendino Madagaskarą.[3] Panašiu laikotarpiu keletas graikų jūrininkų (Hipalas, Eudoksas Kizikietis) plaukiojo vandenyno pakrantėmis. I–II a. išplėtota prekyba tarp Romos Egipto (pagrindinis uostas – Trogloditų Berenikė) ir Indijos Malabaro kranto valstybių (Čeros, Čolos, Pandijos). IIIV a. pietų Indijos pirkliai pasiekė Sundos salas ir ten išplatino hinduizmą bei budizmą.

Nuo VIII a. Indijos vandenynu intensyviai pradėjo plaukioti arabų pirkliai, skleisdami islamą. Jie vertėsi daugiausia vergų ir prieskonių prekyba. Palaipsniui įsitvirtino Rytų Afrikos pakrantėse, Komoruose, Maldyvuose, Šri Lankos pakrantėse. 1405–1433 m. Mingų dinastijos jūrininkas Dženg He iš Kinijos per šiaurines vandenyno pakrantes nuplaukė iki Rytų Afrikos.

1497 m., pasinaudodamas pakrančių uostuose vergijon paimtais jūrininkais, portugalas Vaskas da Gama, apiplaukęs Afriką, per šiaurės vakarinę pakrantę pasiekė Indiją. XVI a. portugalai, o XVII–XVIII a. olandai pradėjo valdyti prekybą daugelyje Indijos vandenyno uostų, nors šiaurės vakarinė pusė ir toliau priklausė musulmonams (XVII–XIX a. čia įsisteigė jūrinė Omano imperija). XVII–XIX a. britai ir prancūzai vandenyne plėtojo prekybą, užėmė daug uostų, įkūrė kolonijas ligtol negyventose salose (Seišeliuose, Mauricijuje, Reunjone).

Žemėlapyje „Rytų Indijos vandenynas“ (lot. Oceanus Orientalis Indicus) pirmą kartą pažymėtas XVI amžiuje. Kaip svarbus tranzitinis kelias tarp Afrikos ir Azijos, vandenynas yra daugelio konfliktų scena. Dėl jo dydžio nei viena tauta negalėjo sėkmingai dominuoti vandenyne, kol Didžioji Britanija, beveik iki 1800 m., valdė aplinkines kontinentines teritorijas.

1869 m. iškasus Sueco kanalą, pakito ir suintensyvėjo laivybos maršrutai, prasidėjo rūšių apykaita tarp Viduržemio jūros ir Indijos vandenyno.

Nuo XIX a. pab. pradėti moksliniai vandenyno tyrimai: 1872–1876 m. „Challenger“ ekspedicija, ištyrusi vandenyno hidrologiją, fauną ir florą, padariusi geografinių atradimų, 1898–1899 m. „Valdivia“ ekspedicija tyrė vandenyno dugną, 1947–1948 m. vandenyną tyrė švedų „Albatroso ekspedicija“.

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 1,8 Rimas Žaromskis. Indijos vandenynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 2,8 2,9 Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 165–166 psl.
  3. Fitzpatrick, S.; Callaghan, R. (2009). „Seafaring simulations and the origin of prehistoric settlers to Madagascar“. In Clark, G.R.; O’Connor, S.; Leach, B.F. (eds.). Islands of Inquiry: Colonisation, Seafaring and the Archaeology of Maritime Landscapes. ANU E Press. pp. 47–58.
 

Vikiteka


Pasaulio vandenynai
Arkties vandenynas | Atlanto vandenynas | Indijos vandenynas | Ramusis vandenynas | Pietų vandenynas

 

  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.