Egiptas (Romos provincija)
Kitos reikšmės – Egiptas (reikšmės).
Egiptas (lot. Aegyptus, gr. Αἴγυπτος) – nuo 30 m. pr. m. e. iki 646 m. romėnų valdyta Romos provincija, egzistavusi dabartinio Egipto teritorijoje, išskyrus Sinajaus pusiasalį. Ji vakaruose ribojosi su Kretos ir Kirenaikos, rytuose – Judėjos (vėliau Petros Arabija) provincijomis.
| Egiptas lot. Aegyptus, gr. Αἴγυπτος | ||||
|---|---|---|---|---|
| ||||
.svg) | ||||
| Valstybė |  Romos imperija
| |||
| Diecezija | Egipto diecezija | |||
| Administracinis centras | Aleksandrija | |||
 Vikiteka |
EgiptasVikiteka | |||
Egiptas buvo turtingiausia Rytų Romos provincija, pagrindinė grūdų augintoja imperijoje, turėjusi aukštą miestų išsivystymo lygį. Jos sostinė Aleksandrija buvo stambiausias jūrų uostas, antrasis didžiausias Romos imperijos miestas.
Priešistorė redaguoti
Egiptas tapo Romos provincija po faraonės Kleopatros ir Marko Antonijaus mirties. Ptolemėjų valdovė Kleopatra pradėjo kariauti su savo broliais Ptolemėju XIII ir Ptolemėju XIV, už kurių buvo ištekėjusi pagal egiptiečių papročius. Galiausiai ji tapo vienvaldė valdovė. Sutvirtinti savo valdžią jai padėjo meilės romanas su Gajumi Julijumi Cezariu.
Kleopatros ir jos meilužio Gajaus Julijaus Cezario nurodymu 47 m. pr. m. e. buvo padegta garsioji Aleksandrijos biblioteka. Po Cezario nužudymo 44 m. pr. m. e. Kleopatra sudarė sąjungą su Marku Antonijumi prieš Gajų Julijų Cezarį Oktavianą. Pralaimėjęs Akcijaus mūšį Antonijus nusižudė. Kleopatra, pasekusi jo pavyzdžiu, taip pat nusižudė 30 m. pr. m. e. Tais pačiais metais buvo nužudytas Egipto sosto paveldėtojas Cezarionas, Kleopatros ir Gajaus Julijaus Cezario 17-metis sūnus. Taip Egiptas atsidūrė Romos valdžioje. Romėnai valdė Egiptą apie 600 metų.
Romėnų valdymas redaguoti
Pirmasis Egipto prefektas Gajus Kornelijus Galas romėnų valdžią įvedė Aukštutiniame Egipte ir protektorato valdžiai pajungė teritorijas, plytėjusias už pietinės provincijos sienos, prarastas dar paskutiniųjų Ptolemėjų laikais. Sekantis prokonsulas Gajus Elijus Galas nesėkmingai nužygiavo į Petros Arabiją ir Laimingąją Arabiją (dab. Jemenas). Trečiasis prokonsulas Gajus Petronijus išvalė irigacinius kanalus, taip paskatindamas žemdirbystės atgimimą Egipte.
Imperatoriaus Nerono valdymas siejamas su provincijos „aukso amžiumi“. Didžiausiomis nelaimėmis buvo graikų ir judėjų masiniai susirėmimai Aleksandrijoje, kuri po Jeruzalės sugriovimo 70 m. buvo tapusi judėjų religijos ir kultūros centru. Egipto prokuratorius Markas Ritulijus Lupas sugebėjo tik pasiųsti legioną (III Cyrenaica ar XXII Deiotariana) apginti Memfį. Gražinti tvarkai Aleksandrijoje Trajanas ten pasiuntė Marcijų Turboną su legionu VII Claudia ir karo laivais, o sugriautų šventovių atstatymui teko konfiskuoti judėjų turtą. Adrianas, Egipte lankęsis du kartus, įkūrė Antinopolio miestą savo meilužio Antinojaus, nuskendusio Nile, atminimui.
Tačiau po Marko Aurelijaus valdymo dideli mokesčiai privedė prie sukilimo, kuris tik po kelerių metų, 172 m., buvo numalšintas. Šis karas nusmukdė provinciją, nes smarkiai pakenkė jos ekonomikai ir prekybai. Egiptiečių sukilimą mumalšinęs Gajus Avidijus Kasijus pasiskelbė imperatoriumi, sulaukdamas Sirijos ir Egipto kariuomenių palaikymo, tačiau priartėjus Markui Aurelijui buvo nušalintas ir nužudytas. Panašus sukilimas buvo numalšintas 193 m., kada Gajus Pescenijus, padėjęs į valdžią ateiti Septimijui Severui, nusprendė gauti sau imperijos dalį. Prie Septimijaus Severo Aleksandrija tapo provincijos sostine.
Karakala (211–217), kaip ir kitose provincijose, suteikė pilietybę visiems egiptiečiams. Tačiau tai buvo dingstimi padidinti mokesčius, kurie nuolat kilo dėl būtinybės papildyti eikvojamą valstybės iždą. III a. įvyko keli sukilimai. Valdant Decijui Trajanui, 260 m., krikščionys sukilo prieš imperatoriaus genijaus kulto įvedimą. Egipto prefektas Liucijus Musijus Emilianas buvo pirmasis, palaikęs Makrianų uzurpatorius, o sekančiais 261 m. pats apsiskelbė imperatoriumi, tačiau jį nugalėjo Galianas. 272 m. Palmyros valdovė Zenobija trumpai valdė Egiptą, tačiau jį prarado, kai Aurelianas numalšino jos sukilimą. 297 m. birželio/liepos mėn. Domicijus Domicianas pakėlė maištą prieš Diokletianą ir pasiskelbė imperatoriumi, tačiau valdžią Egipte teišlaikė iki tų pačių metų gruodžio mėn., kuomet Diokletianas atvyko į Egiptą ir užgniaužė sukilimą.
Krikščionybės įtaka redaguoti
Kylant krikščionių bažnyčios įtakai Egipte, jai vadovaujantis Aleksandrijos vyskupas savo valdža ėmė konkuruoti su gubernatoriaus autoritetu. IV a. jis buvo vadinamas popiežiumi arba Aleksandrijos arkivyskupu. Priešingai nuo pasaulietinės administracijos, bažnyčios atžvilgiu Egiptas išliko vieningas. I Nikėjos susirinkimas (pirmasis Visuotinis Bažnyčios susirinkimas) 325 m. apibrėžė arkivyskupo jurisdikciją taip pat Libijoje ir Pentapolyje, o tai neatitiko bendro imperinio principo dubliuoti bažnytiniame valdyme pasaulietinį.
Bandydami į Aleksandriją paskirti arijonų vyskupą, imperatoriai Konstancijus II ir Valentas II keletą kartų išvarė iš miesto Afanasijų Didįjį, vieną graikų bažnyčios tėvų. Arijonizmo palaikymas baigėsi 379 m. į valdžią stojus Teodosijui, nustačiusiam savo kodekse vienodą statusą patriarchui Petrui II ir popiežiui Damasui I.
Administracinis suskirstymas redaguoti
298 m. Egipto provinciją sudarė trys provincijos: Aegyptus Jovia ir Aegyptus Herculia, priklausiusios Rytų diecezijai (Oriens), taip pat vėliau iš šios diecezijos išskirta atskira Egipto diecezija. Ji buvo padalinta į provincijas:
- Egiptas – Žemutinis Egiptas su centru Aleksandrijoje, buvusi provincija Aegyptus Iovia,
- Augustamnika – Nilo deltos rytinė dalis sy centru Memfyje, buvusi provincija Aegyptus Herculia,
- Tėbaida – Aukštutinis Egiptas,
- Arkadija – teritorija tarp Tėbaidos ir Egipto,
- Aukštutinė Libija – Kirenaikos vakarinė dalis,
- Žemutinė Libija – Kirenaikos rytinė dalis.
Vėlyvasis romėnų Egiptas (IV–VI a.) redaguoti
IV a. padalijus imperiją, Egiptas priklausė Rytų Romos imperijai su sostine Konstantinopolyje. Lotynų įtaka menko, o graikų kalba tebedominavo valstybėje ir moksle. Bizantija tapo krikščioniška valstybe, kurios kultūra smarkiai nutolo nuo pagoniškos praeities. V a. žlungant Vakarų Romai faraoniškos tradicijos Egipte nyko, žyniai apleido šventoves, kurios virto bažnyčiomis ar buvo paliktos dykumose, hieroglifų raštas tapo nesuprantamas. Rytų imperija ėmė orientuotis į Rytus, išstumdama graikų valdymo sistemą. Aleksandrija prie patriarcho Kirilo buvo antrasis miestas, religinis kontroversijų ir prievartos žydų atžvilgiu centras. Tačiau Egiptas išliko svarbiu ekonominiu centru ne tik Bizantijos imperijoje, bet ir Viduržemio jūros regione. Valdant Justinianui I (527–565 m.) buvo siekiama atkurti buvusią imperiją, spėta iš barbarų atsikovoti dalį Italijos, Romos miestą, tačiau trūko saugumo imperijos rytiniam sparnui, jos „aruodui“.
Egipto užkariavimas redaguoti
619–629 Egiptą valdė Sasanidų imperija, kurios valdovas Šarbarazas buvo sudaręs sąjungą su Bizantijos imperatoriumi Heraklėju.
639–646 m. Egiptas buvo užkariautas kalifo Umaro ibn al-Chatabo pasiųstos kariuomenės.
Literatūra redaguoti
- Riggs, Christina, ed. (2012). The Oxford Handbook of Roman Egypt. Oxford University Press. ISBN 978-0-19-957145-1.
Nuorodos redaguoti
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |