Henrikas Valua
Henrikas Valua (lenk. Henryk III Walezy; pranc. Henri III Valois; 1551 m. rugsėjo 19 d. Fontenblo, Prancūzija – 1589 m. rugpjūčio 2 d. Sen Klu) – paskutinis Valua dinastijos Prancūzijos karalius (1574–1589 m.) ir trumpu laikotarpiu Abiejų Tautų Respublikos valdovas.
| Henrikas Valua | |
|---|---|
| Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius | |
| |
 Valua
| |
| Gimė | 1551 m. rugsėjo 19 d. Fontenblo |
| Mirė | 1589 m. rugpjūčio 2 d. (37 metai) Sen Klu |
| Palaidotas (-a) | Sen Deni bazilika |
| Tėvas | Henrikas II |
| Motina | Kotryna Mediči |
| Sutuoktinis (-ė) | Luiza Lotaringė |
 | |
| Valdė | 1574 m. - 1589 m. (~15 metų) |
| Pirmtakas | Karolis IX Maksimilijonas |
| Įpėdinis | Henrikas IV |
 Lenkijos karalius | |
| Valdė | 1573 m. - 1574 m. (~1 metai) |
| Pirmtakas | Žygimantas Augustas |
| Įpėdinis | Ona Jogailaitė ir Steponas Batoras |
 Vikiteka |
Henrikas Valua |
| Parašas | |
| |
Henriko Valua vaikystė redaguoti
Henrikas Valua – ketvirtasis Prancūzijos karaliaus Henriko II ir Kotrynos de Mediči sūnus. Gimė Aleksandro Eduardo vardu. 1560 m. tapo Angulemo ir Orleano kunigaikščiu, o 1566 m. Anžu kunigaikščiu. 1564 m. gavo Henriko vardą. Jis buvo karališkosios armijos vadu religiniuose karuose prieš hugenotus. Valua buvo vienas iš pagrindinių Šv. Baltramiejaus žudynių organizatorių.
Rinkimai į Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostus redaguoti
Kandidatų į sostą buvo nemaža. Lietuvos didžiūnai (Chodkevičiai ir Radvilos) rūpinosi išrinkti imperatoriaus Maksimiliano II (vok. Maximilian II) sūnų Ernstą (vok. Erzherzog Ernst:), o smulkieji bajorai buvo linkę rinkti Rusijos carą Ivaną IV Rūstųjį (rus.: Иван Грозный), tuo būdu tikėdamiesi išvengti sunkaus karo su juo. Savo kandidatūrą siūlė ir Žygimanto Augusto sesers Kotrynos vyras – Švedijos karalius Jonas III (Johan III), tačiau labiausiai rūpinosi gauti sostą Prancūzijos karaliaus Karolio IX brolis Henrikas Valua. Pastarasis ir laimėjo, nes jo reikalavimai buvo mažiausi ir jis sutiko su visomis sąlygomis. Išrinkus lenkams, taip pat jį paskelbė savo didžiuoju kunigaikščiu ir lietuviai. Tik jie paskelbė Henriko išrinkimą atskirai nuo lenkų ir apie tai pranešė jam į Paryžių per atskirą savo delegaciją, – nors, pagal Liublino unijos aktą, viskas turėjo būti daroma bendrai su lenkais.
Naujojo karaliaus aktai redaguoti
Šioje pirmojoje elekcijoje buvo nustatyti visi formalumai, taikomi ir vėliau renkamiems karaliams bei kunigaikščiams. Pirmiausia buvo surašytas karaliaus vardu tam tikras raštas, vėliau vadinamas Henriko artikulais. Tai yra tarytum karaliaus sutartis su jį renkančia bajorija. Jame karalius pirmiausia pasižada: niekada nesiekti padaryti sostą paveldimu ir garantuoja, kad po jo mirties bajorija galės pati laisvai išsirinkti sau naują karalių, paskui patvirtinama Varšuvos disidentų konfederacija, garantuojama, kad seimai būsią šaukiami ne rečiau, kaip kas 2 metai, kad karalius saugosiąs krašto sienas, kad be seimo nutarimo nešauksiąs į karą visos bajorijos, o karo nepradėsiąs ir taikos nedarysiąs be senato nutarimo. Kitaip tariant, tai yra suglausta valstybės konstitucija, kuri vėliau būdavo patvirtinama visų naujųjų karalių ir išliko iki Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės pabaigos.
Be vadinamųjų Henriko artikulų, naujajam karaliui dar buvo pateiktos sąlygos, liečiančios jį patį. Jos buvo surašytos kitam rašte, vadinamam „pacta conventa“[1]. Toksai aktas „pacta conventa“ vėliau būdavo pateikiamas kiekvienam naujam karaliui ir kiekvienam valdovui teikiamosios sąlygos bent kiek skirdavosi. Henrikas įsipareigojo nuolat laikyti prie savęs 16 senatorių patarėjų, gyventi santarvėje su Prancūzija, apmokėti Žygimanto Augusto skolas, karo atveju savo pinigais pasamdyti kariuomenę, įsteigti laivyną, leisti Lietuvos ir Lenkijos pirkliams prekiauti Prancūzijoje, apmokėti senatorių išlaidas tarpuvaldžio metu, pakelti Krokuvos akademijos mokslo lygį, iš savo lėšų apmokėti 1000 bajorų vaikų studijas Prancūzijos ir Krokuvos universitetuose, neparsivežti jokių svetimšalių, vesti Žygimanto Augusto seserį Oną. Šie abu aktai buvo ne kas kita, o tik bajorijos sutartis su karalium. Karaliui prisiimtų sąlygų nevykdant, Henriko artikulai leido jo neklausyti (tas punktas paprastai vadinamas „de non praestanda oboedientia“ – apie atsisakymą nuo paklusnumo).
Karūnacija ir valdymo mėnesiai Abiejų tautų respublikoje redaguoti
Henrikas per savo atstovą elekciniame seime sutiko su visomis keltomis sąlygomis. Lenkų ir lietuvių delegacijoms atvažiavus į Paryžių, pats Henrikas ir jo brolis Karolis IX stengėsi kai kuriuos punktus pakeisti, bet, delegacijoms nenusileidus, su viskuo sutiko ir prisiekė. 1573 m. birželio 19 d. Henrikas Valua tapo Abiejų Tautų respublikos karaliumi. Tiesa, naujasis monarchas neskubėjo palikti gimtosios Prancūzijos. Laukdamas savo brolio (ir karaliaus) mirties, Henrikas ilgokai užtruko kelionėje. Pagaliau atvykęs į Vavelį 1574 vasario 21 dieną jis buvo oficialiai karūnuotas Krokuvoje. Dienas čia dažniausiai leido puotaudamas ir pramogaudamas, nevengdamas iššvaistyti didelių iždo lėšų. Jam taip pat nelabai rūpėjo ir valstybės reikalai. Valua nepatiko nei Abiejų Tautų Respublikos klimatas, nei papročiai. Savo pažadų vesti Žygimanto Augusto seserį Oną[2], nors jam tebebuvo tik 23 m., o jai 50 m., nepaisė, vedybas vis atidėliojo ir svajojo valdyti taip, kaip buvo valdoma Prancūzija, t. y. absoliučia monarchija. Dėl to Lenkijoje, o iš dalies ir Lietuvoje, pradėjo kilti nepasitenkinimas. Tačiau tas nerimas greitai pasibaigė. Karaliavęs vos 5 mėnesius, Henrikas iš mamos gauto laiško gegužės 14 dieną sužinojo, kad mirė jo brolis Karolis IX. Po keturių dienų, slapta, niekam nieko nesakęs, jis išvyko į Prancūziją kur ir sėdo į sostą (jis ten karaliavo Henriko III vardu, kuris žinomas kaip vienas iš blogiausių Prancūzijos karalių). Kai senatorių reikalaujamas jis atgal nebegrįžo iki nustatytos 1575 gegužės 12 dienos, buvo paskelbtas naujas tarpuvaldis (1575 m.), ir buvo pradėta ruoštis kito karaliaus rinkimams. Lietuvos DK šis valdovas nė sykio neaplankė.
Prancūzijos karalius Henrikas III redaguoti
Henrikas Valua slapčia pabėgo iš Lenkijos, 1575 m. Reimso katedroje buvo karūnuotas Prancūzijos karaliumi. 1576 m. ir tapo Henriku III (Henry III). Beaulieu ediktu[3] 1576 m. karalius suteikė hugenotams tikėjimo laisvę. Tai sukėlė prokatalikiškų jėgų pasipriešinimą. Priešų buvo priverstas palikti Paryžių. 1589 m. rugpjūčio 1 d. sužeistas Žako Klemeno, dominikonų dvasininko, netrukus mirė. Palaidotas Sen Deni bazilikoje. Kadangi nepaliko palikuonių, užbaigė Valua dinastiją, o į Prancūzijos sostą atėjo Burbonai.
Literatūra redaguoti
- A. Šapoka, Lietuvos istorija; Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas, 1936 m. – ISBN 5-420-00631-6
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Lenk.: Pacta conventa http://portalwiedzy.onet.pl/22957,haslo.html Archyvuota kopija 2007-03-26 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Princess of Poland Anna http://www.worldroots.com/cgi-bin/gasteldb?@I28329@ Archyvuota kopija 2007-10-07 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Edict of Beaulieu http://www.answers.com/topic/edict-of-beaulieu
Nuorodos redaguoti
Henrikas Valua Smulkesnė šaka Kapetingai Gimė: 1551 rugsėjo 19 Mirė: 1589 rugpjūčio 2
| ||
| Karališkieji titulai | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Žygimantas Augustas |
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 1573–1574 |
Po to: Ona Jogailaitė ir Steponas Batoras |
| Prieš tai: Karolis IX Maksimilijonas |
Prancūzijos karalius 1574–1589 |
Po to: Henrikas IV |
| Titulai |
|---|