Stalupėnai
Šis straipsnis apie Rusijos miestą, kuris vadinamas Nesterovu. Apie Ukrainos miestą Nesterovą (1951–1992 m.) skaitykite straipsnyje Žovkva.
Stalupėnai (vok. Stallupönen, nuo 1938 m. birželio 2 d. Ebenrode; nuo 1946 m. Nesterovas, rus. Нестеров) – miestas Rusijoje, Kaliningrado srities pietryčių dalyje, prie sienos su Lietuvos Respublika, 140 km nuo Kaliningrado. Nesterovo rajono centras. Yra Stalupėnų geležinkelio stotis, išlikusi Kristaus Širdies bažnyčia, pastatyta 1927 m., nuo 1994 m. pritaikyta stačiatikiams kaip Šv. Dvasios cerkvė.[3]
| Stalupėnai rus. Нестеров vok. Stallupönen | |
|---|---|
| |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+2) | |
| Valstybė |  Rusija
|
| Sritis |  Kaliningrado sritis
|
| Rajonas | Nesterovo rajonas |
| Įkūrimo data | 1539 m. |
| Gyventojų | 3 937 |
| Plotas | 8 km² |
| Tankumas | 492 žm./km² |
| Altitudė | 65 m |
 Vikiteka |
Stalupėnai |
| Kirčiavimas | Stãlupėnai,[1] Nèsterovas[2] |
Etimologija
redaguotiAnt Stalės upelio kranto yra buvęs lietuvių aukojamasis akmens stalas,[4] pagal kurį ir pavadinta vietovė. Net ir užėjus sovietų valdžiai miesto herbe yra išlikęs stalo leitmotyvas.
Vietos kraštotyrininkas Frydrichas Karolis Mažeika savo veikale „Geschichte der Stadt Stallupönen“ 1892 m. rašė, kad Stalupėnai kilę nuo žodžių stalas ir upė. Anot jo, ant upelio kranto senovėje šalia dievuko paveikslo stovėjo akmeninis aukojimo stalas.[5]
1938 m. nacių valdžia baltišką suvokietintą vietovardį Stallupönen pakeitė į vok. Ebenrode. Po II pasaulinio karo kraštą okupavę sovietai 1946 m. miestą pervadino TSRS pulkininko Stepano Nesterovo (1906–1944), žuvusio apylinkėse, garbei.
Istorija
redaguoti
Sena prūsų gyvenvietė, minima nuo 1539 m., kai gavo turgaus teisę, 1585 m. pastatyta medinė bažnyčia. Iki 1709–1711 m. maro beveik visi gyventojai buvo lietuvininkai, po epidemijos prasidėjo vokiečių kolonizacija.[6] 1722 m. suteiktos miesto teisės.[7]
XIX a. Stalupėnai buvo miestas, veikė Stalupėnų apskritis, čia nutiestas Prūsijos Ostbanas.[8] 1860 m. nutiesta valstybinė geležinkelio linija Karaliaučius–Eitkūnai, 1892 m. – geležinkelis į Tilžę.[9]
II pasaulinio karo metais miestas labai nukentėjo, buvo sugriauta bažnyčia.[5]
Lietuviai
redaguoti1740–1743 m. čia kantoriumi dirbo Kristijonas Donelaitis. Stalupėnuose įvyko pirmoji Jurgio Zauerveino pažintis su vietos lietuvninkais. Nuo 1889 m. čia kunigavo kraštotyrininkas ir kalbininkas Frydrichas Karolis Mažeika. Iš Stalupėnų kilęs lietuvių kilmės vokiečių literatūros tyrinėtojas ir filosofas Klausas Tevelaitis.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83
- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ Stalupėnai. Mažosios Lietuvos enciklopedija (tikrinta 2025-02-16).
- ↑ Kęstutis Vaškelis. Turisto atlasas. – Vilnius, Mintis, 1994. // psl. 131
- ↑ 5,0 5,1 Stalupėnai. // Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. – Vilnius, Mintis, 1990. ISBN 5-417-00367-0 // psl. 219–223
- ↑ Stalupėnai. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 890
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 300
- ↑ Stołupiany. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 368 psl. (lenk.)
- ↑ Stalupėnai. Mažosios Lietuvos enciklopedija (tikrinta 2025-01-03).
Nuorodos
redaguoti- Stallupönen (Gov.genealogy.net)