Antkaklė, kartais antkaklis – vienas seniausių ir labiausiai paplitusių, ant kaklo dėvimas žiedo pavidalo papuošalas, paprastai metalinis.

Galatų antkaklė iš Trakijos (Stambulo archeologijos muziejus)
Bronzinė galų antkaklė

Istorija

redaguoti

Antkaklių prototipai žinomi iš paleolito; daryti iš virvių, sausgyslių, odos juostelių. Metalinių antkaklių atsirado chalkolite (eneolite), paplito bronzos amžiuje. Gamintos iš vario, žalvario, sidabro, aukso. Daugelio senovės tautų – romėnų, persų, skitų, sarmatų valdovai bei žymūs asmenys, ypač kariai, antkakles nešiojo kaip skiriamąjį ženklą. Antkaklės lankelis buvo žiedo formos. Būta užsegamų ir atvirais galais antkaklių, pastarųjų galai (trimitiniai, buoželiniai, kūginiai) puošti ornamentu. Ilgainiui antkaklės tapo genčių skiriamuoju ženklu.

Antkaklės Lietuvoje

redaguoti

Senojoje Lietuvoje spalvoto metalo antkaklės atsirado I tūkstantmetyje pr. m. e., nešiotos I tūkstantmetyje – II m. e. tūkstantmečio pradžioje moterų ir vyrų, ypač gausiai jomis puošėsi moterys. Būdingiausia žalvarinė, kartais sidabrinė, šaukštiniais galais antkaklė, datuojama III a. – IV a., pavadinimą gavusi dėl išgaubtos šaukšto (laivelio) pavidalo plokštelės užsegimui. Sidabrinių rasta turtinguose kapuose arba lobiuose. I tūkstantmečio antroje pusėje antkaklės darytos užriestais pastorintais galais. IX a. – XII a. plito masyvios antkaklės, ypač mėgtos vytinės, dažniausiai iš trijų vielų su kilpiniais galais; būta aukštų, sudarytų iš kelių įvijų. Gausu sudėtinių antkaklių, atriestais bei ramentiniais ir balneliniais galais. Nuo XIII a. antkaklės nešiotos rečiau; jas pakeitė karoliai ir įvairių kabučių apvaros.[1]

Nuorodos

redaguoti


Šaltiniai

redaguoti
  1. Regina KulikauskienėAntkaklė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 593 psl.