Lietuvos nacionalinis muziejus
Lietuvos nacionalinis muziejus – didžiausias ir vienas seniausių šalyje Lietuvos kultūros paveldo muziejus.
IstorijaKeisti
Jo ištakos sietinos su 1855 m. gegužės 11 d. Eustachijaus Tiškevičiaus įkurtu Senienų muziejumi Vilniuje, kuris buvo įsteigtas uždarytame po 1830–1831 m. sukilimo Vilniaus universitete. Pastarojo veiklą nutraukė rusifikacinė politika, vykdyta po 1863–1864 m. sukilimo. 1865 m. suvalstybintas, 1868–1869 m. didžioji jo lituanistinių rinkinių dalis išvežta į Maskvą.[1]
1918–1919 m. Jonas Basanavičius ėmėsi kurti Istorijos ir etnografijos muziejų, tačiau Lenkijai okupavus Vilnių šis darbas nutrūko. 1920–1939 m. rinkiniai buvo saugomi Vilniaus Stepono Batoro universitete, kur ilgainiui įkurti Etnografijos, Archeologijos ir Gamtos muziejai. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Vilniuje veikusių muziejų rinkiniai buvo nacionalizuoti ir perduoti Lietuvos TSR mokslų akademijai. 1941 m. prie pastarosios akademijos Etnologijos instituto pradėjo veikti Etnografijos muziejus. Vinco Žilėno pastangomis 1952 m. buvo įsteigtas Istorijos ir etnografijos muziejus. Nuo 1965 m. muziejui ėmus kurtis Vilniaus pilių teritorijoje, 1968 m. lapkričio 5 d. Naujajame arsenale buvo atidaryta Lietuvos istorijos ekspozicija. 1992 m. pavadintas Lietuvos nacionaliniu muziejumi.[1]
StruktūraKeisti
Muziejuje yra 7 rinkinių skyriai:
- Archeologijos,
- Viduramžių archeologijos,
- Etninės kultūros,
- Istorijos,
- Naujausiųjų laikų istorijos,
- Ikonografijos,
- Numizmatikos.
Taip pat yra specializuota biblioteka, archyvas, fotostudija, LNM Restauravimo centras.
DirektoriaiKeisti
- Vincas Žilėnas – 1952–1973 m.
- Birutė Kulnytė – 1992–2019 m.
- Rūta Kačkutė – nuo 2019 m.
IšnašosKeisti
- ↑ 1,0 1,1 „Muziejaus istorija – Lietuvos nacionalinis muziejus“. www.lnm.lt. Nuoroda tikrinta 2018-11-13.
NuorodosKeisti
Koordinatės: 54°41′14″ š. pl. 25°17′21″ r. ilg. / 54.68722°š. pl. 25.28917°r. ilg.