Vikipedija

Druja

(Nukreipta iš puslapio Druja (miestas))
Kitos reikšmės – Druja (reikšmės).

Drujà [2] (bltr. Друя, rus. Друя) – agromiestelis šiaurinėje Baltarusijoje, Vitebsko srityje, Breslaujos rajone. Apylinkės centras. Įsikūręs prie Dauguvos ir Drujos upių santakos, Latvijos pasienyje, todėl įvažiavimas į jį apribotas. Priešais Drują, kitame Dauguvos upės krante įsikūręs Latvijoje esantis Piedrujos kaimas.

Druja
bltr. Друя, rus. Друя
            
Gatvė Drujoje
Druja
Druja
55°47′28″š. pl. 27°26′35″r. ilg. / 55.791°š. pl. 27.443°r. ilg. / 55.791; 27.443 (Druja)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis Vitebsko sritis Vitebsko sritis
Rajonas Breslaujos rajonas
Kaimiškoji apylinkė Drujos kaimiškoji apylinkė
Įkūrimo data 1386
Gyventojų (2009[1]) 1 149
Vikiteka Druja
Drujos švč. Trejybės bažnyčia ir buvęs bernardinų vienuolynas. 2016 m.

Etimologija

redaguoti

Gyvenvietė pavadinta pagal pro jį tekančią upę – Drują (Dauguvos intakas).

Istorija

redaguoti

XIV–XVI a. Druja buvo įtvirtintas Polocko žemės punktas. Nuo 1490 m. iki 1611 m. vietovę su apylinkėmis valdė kunigaikščiai Masalskiai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Druja buvo svarbus pasienio postas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1512–1522 m. karo su Maskva metu, 1515 m. sudeginta Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės. 1525 m. Drujoje pastatyta bažnyčia ir bernardinų vienuolynas. 1552 m. čia buvo 136 dūmai ir 5 smuklės. Po LDK 1565–1566 m. įvykdytos administracinės reformos Druja buvo priskirta Vilniaus vaivadijos Brėslaujos pavietui. 1793 m. po Antrojo ATR padalijimo atiteko Rusijos imperijai. 1920 m. užėmė Lenkija, 1939 m. spalio mėn. – SSRS.

ATR valdovas Zigmantas Vaza 1618 m. Drujai suteikė Magdeburgo teises (pakartotos 1776 m.) ir miesto herbą.

Nuo 1611 iki 1824 m. Drują valdė LDK didikų Sapiegų giminė. Jų lėšomis ir iniciatyva iškilo Drujos dalis, vadinama Sapiegine, 1618 m. įtvirtinta medinė pilis, daugiau nei 10 sakralinių pastatų ir jų ansamblių, iš kurių mūsų dienas pasiekė tik vienas, kadaise priklausęs bernardinams. 1643–1646 m. LDK pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega Drujoje įkurdino bernardinus ir pastatydino jiems Švč. Trejybės bažnyčią bei vienuolyną. 1612 m. Drujoje iškilo unitų bažnyčia, 1778 m. – dar viena (abi 1839 m. sunaikintos caro valdžios nurodymu). Sapiegos 1693 m. Drujoje įkūrė dominikonus (jų vienuolynas panaikintas 1832 m. caro valdžios nurodymu). 1767 m. Sapiegos miestelyje fundavo dominikonų bažnyčios statybas (ji 1839 m. buvo susprogdinta). 1776 m. Drujoje pastatyta sinagoga. XVIII a. atsirado nauja miesto rotušė, išgrįstos Drujos gatvės.

1632 m. miestas nukentėjo nuo Michailo Romanovo kariuomenės. Per ATR-Maskvos 1654–1667 m. karą 1654 m. gruodžio 24 d. Drują užėmė Michailo Šeremetjevo vadovaujama Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė. 1660 m. miestelis iš Maskvos buvo išvaduotas. 1661 m. vasario mėn. greta miestelio įvykusiame mūšyje Maskvos DK pajėgos sumušė LDK kariuomenę. 1664 m. miestą vėl užėmė Maskvos pajėgos ir sudegino. Karui pasibaigus ir LDK atgavus Drują, pilis atstatyta, tačiau ankstesnės savo svarbos ji jau neatgavo.

Per Šiaurės karą Drują vėl buvo užėmę rusai. 1701 m. šiame mieste susitiko prieš Švediją nukreiptos karinės koalicijos sąjungininkai – Petras I ir ATR valdovas Augustas II.

Per 1793 m. Antrąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą Druja iki XX amžiaus II dešimtmečio pateko į Rusijos imperijos sudėtį. 1812 m. liepos 2–3 d. šalia miestelio įvykusiame mūšyje Rusijos pajėgos nesėkmingai bandė sustabdyti Prancūzijos kariuomenę.

XVIII amžiaus pabaigoje miestas turėjo 500 namus ir 3400 gyventojų. Carinės Rusijos verčiami Sapiegos turėjo atsisakyti savo milžiniškų žemės valdų dabartinėje Baltarusijoje, tarp jų ir Drujos. 1824 m. Pranciškus Sapiega apie 30 000 hektarų sudariusias Drujos ir Čerėjos valdas pardavė buvusiam šių valdų administratoriui, iš Lietuvos Serbinų dvaro kilusiam bajorui Juozapui Milošui (1790–1859) – Česlovo Milošo proseneliui[3][4]. Nuo jo Milošų giminė skilo į dvi atšakas – „lietuvišką“ ir „baltarusišką“. Iš pastarosios Čerėjos dvaro kilo Oskaras Milašius. Juozapas Milošas su žmona Eleonora Sopočkaite (1798–1858) įsikūrę Drujoje buvusios Sapiegų gynybinės pilies vietoje XIX amžiaus I pusėje pasistatė dvaro rūmus, kuriuose šiuo metu įsikūrusi sanatorija. Milošų giminė Drują valdė iki 1939 m. Tarybų Sąjungos invazijos[5]. 1892 m. Drujoje buvo 5524 (iš jų – 70 % žydai), 1921 m. – 2453 gyventojai. XIX a. Druja buvo miestas Dysnos apskrityje.[6]

Nuo 1920 m. Druja priklausė Lenkijai, 1920–1925 m. Dysnos apskrities miestelis (gmina), 1925–1939 m. buvo priskirta Breslaujos apskričiai. Nuo 1939 m. priklauso Baltarusijai. Nacistinės Vokietijos okupacijos metais, – 1942 m. Drujos žydų bendruomenė buvo sunaikinta.

Iki 1945 m.[7] buvo miestelis, nuo 2009 m. – agromiestelis.[8]

Paveldas

redaguoti
 
Drujos buvusios šv. apaštalų Petro ir Pauliaus unitų cerkvės bokštas. iki 1930 m.
 
Griaunama Drujos šv. Antano bažnyčia. 1907 m.
 
Drujos sinagoga. Iki 1939 m.
 
Drujos Boriso akmuo. 1896 m.
 
Druja. 1864 m.

XVI–XVIII a. pilis;

Švč. Trejybės bažnyčia ir buvęs bernardinų vienuolynas. Bernardinus į Drują pasikvietė LDK pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega, kuris 1643–1646 m. šiame mieste jiems fundavo ankstyvojo baroko stiliaus Švč. Trejybės bažnyčios ir vienuolyno statybas. XVIII amžiaus II pusėje bažnyčia ir vienuolynas perstatyti, prie ansamblio iškilo barokinė varpinė ir mūrinė tvora su vartais. Specialiai šiai bažnyčiai Krokuvos meistrai pagamino ir rogėmis į Drują atgabeno du varpus „Zigmantą“ ir „Kazimierą“. Paprastai vienuoliai skambindavo tik „Zigmantu“, o „Kazimieras“ naudotas tik ypatingais atvejais – juo pranešdavo apie prasidėjusį karą, ATR valdovų ir Romos popiežių mirtį. Abu varpai pergyveno visus pro Drują prasiautusius karus ir neramumus, tačiau XX amžiaus II pusėje sovietinės valdžios nurodymu buvo sunaikinti. Vienuolyne iki 1654 m. buvo saugomas XVI amžiuje Drujoje sukurtos evangelijos rankraštis, kuris XVII amžiaus viduryje buvo pavogtas ir išvežtas į Maskvą. Dabar rankraštis saugomas Sankt Peterburgo nacionalinėje bibliotekoje[9]. XVIII amžiaus II pusėje bažnyčios ir vienuolyno ansamblis rekonstruotas vėlyvojo baroko stiliumi, greičiausiai pagal italų architekto Antonijaus Liudoviko Parakos[10] (1722–1790) projektą. Tuo metu buvo įrengta varpinė ir mūrinė tvora su vartais.1852 m. bernardinų vienuolynas carinės valdžios nurodymu uždarytas, o bažnyčia paversta parapijos[11]. Lenkijos valdymo metais vienuolyną nuo 1923 iki 1938 m. administravo marijonų ordinas, kuris 1924 m. čia atidarė mokyklą, o 1930 m. – gimnaziją. 1944 m. tiesiai į bažnyčią pataikė aviacinė bomba, sudegė rokoko stiliaus vargonai, XVII–XVIII amžiaus paveikslai ir mediniai altoriai. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia suremontuota ir 1948 m. sovietinės valdžios nurodymu uždaryta. Buvusio vienuolyno ir bažnyčios patalpose 1949–1953 m. veikė Polocko statybos technikumas, 1954–1956 m. technikos mokykla, nuo 1956 m. – melioracijos mokykla. 1989 m. labai apleisti bažnyčios ir vienuolyno pastatai grąžinti marijonams, kurie atlieka ansamblio renovavimo darbus[12].

Šv. Antano bažnyčia ir domininkonų vienuolynas. Statybas 1706 m. fundavo Brėslaujos pataurininkis Petras Kazimieras Kačanauskas. 1765–1773 m. ansamblis buvo rekonstruotas pagal architekto Antonijaus Liudoviko Parakos[13] projektą (kurį realizavo 22 iš Vilniaus iškviesti mūrininkai) vėlyvojo baroko stiliumi[14]. Šv. Antano bažnyčią 1779 m. konsekravo vyskupas sufraganas Feliksas Jonas Tovianskis. Numalšinus 1831 m. sukilimą Drujos domininkonų vienuolynas caro valdžios nurodymu 1832 m. buvo uždarytas ir 1839 m. paverstas stačiatikių cerkve. 1909 m. ansamblį Rusijos imperijos kariuomenė išardė, o medžiagas panaudojo kitų pastatų statyboms[15].

Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus unitų cerkvė. Pastatyta 1778 m. Mūrinio bokšto ir medinės navos bei presbiterijos vėlyvojo baroko bažnytinės architektūros statinys. 1839 m. carinei valdžiai likvidavus unitų ordiną bažnyčia perduota stačiatikių tikintiesiems. XIX amžiaus II pusėje medinės šventyklos dalys išardytos, o mūrinis bokštas perdarytas į koplyčią, kurioje saugota malonėmis garsėjanti švenčiausioji Jėzaus Kristaus ikona. Koplyčia labai stipriai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Iki mūsų dienų išliko tik apirusios šventovės bokšto sienos, kuriose dar matomi baroko puošybos elementai[16].

Sinagoga. Funduota 1776 m. Sapiegų giminės. Architektas – Antonijus Liudovikas Paraka[17]. Sinagoga stovėjo kairiajame Drujos upės krante, netoli santakos su Dauguvos upe. Mūrinė, vėlyvojo baroko architektūra. Buvo vienas puošniausių tokio tipo statinių šiame LDK regione – keturių šlaitų stogas, elegantiški figūriniai langai – pastatas visiškai atitiko baroko stilių. Viduje buvo didingas altorius. Sinagoga tarnavo iki Antrojo pasaulinio karo ir nacistinės Vokietijos okupacijos Drujoje gausiai gyvenusios žydų bendruomenės religiniams poreikiams. Sinagoga sudeginta 1942 m. naciams likviduojant Drujos žydų getą. Pagal vieną versiją sinagogą sudegino nacistai, pagal kitą – žmonės bandė išsigelbėti, slėpdamiesi dūmuose ir bėgdami požeminiu tuneliu, kuris buvo sinagogoje. [18]Pokaryje sinagogos griuvėsiai išardyti, plytos panaudotos statybose. Iki mūsų dienų yra išlikę tik buvusios sinagogos pamatai, prie kurių įrengta atminimo lenta, įamžinanti Drujos žydų geto aukų atminimą.

Boriso akmuo su XII amžiaus įrašais. Vienas iš keturių Drujos upėje ir jos pakrantėse rastų tokio tipo akmenų. Buvo aptiktas XIX amžiaus 9 dešimtmetyje. Iki tol apie jį nebuvo žinoma, nes akmuo beveik visą laiką buvo paniręs po vandeniu. Po atradimo apie jį ilgam pamiršta. Akmens nesėkmingai bandyta ieškoti 1982–1984 m. 2002 m. dėl itin karštos ir sausos vasaros nusekus Drujai akmuo iškilo virš vandens ir jį, pasitelkus sunkiasvorę techniką, pavyko išvilkti į krantą. 2011 m. akmuo perkeltas į centrinę Drujos miestelio aikštę. Akmenyje iškaltas kryžius ir įrašas „Viešpatie, padėk savo tarnui Borisui“. Kryžiaus viršuje ir iš jo šonų iškaltas užrašas „IС ХС НИКА“, reiškiantis „Jėzus Kristus laimi“. Manoma, kad akmuo galėjo būti paženklintas Polocko kunigaikščio Boriso (Rogvoldo) Vseslavo (1054–1128) nurodymu.

Lietuviai

redaguoti

Dauguma buvusių Drujos gyventojų – senovės lietuvių palikuoniai. Vietovės gyventojų slavėjimas prasidėjo jau XI–XII a., kai kraštą valdė Polocko kunigaikščiai, jie gyventojus krikštijo stačiatikiais, kūrė vienuolynus.[19] Lietuvių kalba Drujos apylinkėse visiškai nustota vartoti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.[20]

Įamžinimas

redaguoti

Vilniuje, Rasų seniūnijoje ir Kaune, Panemunės seniūnijoje yra Drujos gatvės[21].

Literatūra

redaguoti
  • O. Hedemann. Historia Powiatu Bracławskiego. – Wilno, 1930;
  • Rąkowski G. Wśród jezior i mszarów Wileńszczyzny. – Rewasz, Warszawa, 2000.

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ http://pop-stat.mashke.org/belarus-census/viciebskaja.htm
  2. ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
  3. ↑ http://druja.blog.onet.pl/2012/11/16/przodkowie-czeslawa-milosza-w-drui/ Archyvuota kopija 2016-03-27 iš Wayback Machine projekto.
  4. ↑ http://www.vdu.lt/wp-content/uploads/2012/05/32760.pdf
  5. ↑ http://naszabraslawszczyzna.blog.onet.pl/2014/11/06/nazwy-majatkow-wraz-z-imionami-i-nazwiskami-wlascicieli-z-powiatu-braslawskiego-wojewodztwa-wilenskiego-stan-na-1-09-1939-r/ Archyvuota kopija 2016-11-09 iš Wayback Machine projekto.
  6. ↑ Druja. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. II (Derenek — Gżack). Warszawa, 1881, 165 psl. (lenk.)
  7. ↑ Ustawa z dnia 31 grudnia 1945 r. o ratyfikacji podpisanej w Moskwie dnia 16 sierpnia 1945 r. umowy między Rzecząpospolitą Polską a Związkiem Socjalistycznych Republik Radzieckich o polsko-radzieckiej granicy państwowej (Dz. U. z 1946 r. Nr 2, poz. 5 Archyvuota kopija 2015-03-19 iš Wayback Machine projekto.).
  8. ↑ Решение Браславского районного Совета депутатов от 27.03.2009 № 137 „О преобразовании сельских населенных пунктов в агрогородки“ Archyvuota kopija 2014-03-05 iš Wayback Machine projekto.
  9. ↑ Костел Святой Троицы, или Троицкий костел в Друе. svobodno.su. Проверено 12 февраля 2016.
  10. ↑ http://www.megasy.com/ticino2/vardai.php?id=31 Archyvuota kopija 2016-12-03 iš Wayback Machine projekto.
  11. ↑ G. Rąkowski, Ilustrowany przewodnik po zabytkach kultury na Białorusi, Burchard Edition, Warszawa 1997, ISBN 83-904446-9-0, s.48
  12. ↑ http://catholic.by/2/belarus/dioceses/vitebsk/101059.html
  13. ↑ http://www.megasy.com/ticino2/vardai.php?id=31 Archyvuota kopija 2016-12-03 iš Wayback Machine projekto.
  14. ↑ http://www.megasy.com/ticino2/view_objects_ldk.php?id=78 Archyvuota kopija 2016-12-02 iš Wayback Machine projekto.
  15. ↑ http://www.radzima.org/ru/object_comm/7420.html#comm2826
  16. ↑ http://www.radzima.org/pl/object/4584.html
  17. ↑ http://www.megasy.com/ticino2/vardai.php?id=31 Archyvuota kopija 2016-12-03 iš Wayback Machine projekto.
  18. ↑ http://shtetle.com/Shtetls/drua/drua.html
  19. ↑ Druja. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 371
  20. ↑ Aloyzas Vidugiris ir kt. Druja. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 156 psl.
  21. ↑ http://www.maps.lt/map/default.aspx?lang=lt#q=drujos
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Druja&oldid=7386555"