Vikipedija

Alaus rūšys

Alaus rūšys (kartais vadinamos alaus stiliais) – tai alaus klasifikacija pagal įvairius faktorius, tokius kaip spalva, skonis, stiprumas, sudėtinės dalys, gamybos būdas, kilmė ir pan.

Alaus rūšys
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Nors alus įvairiose pasaulio dalyse skirtingais būdais gaminamas jau tūkstančius metų, tačiau sistemiškas alaus klasifikavimas į rūšis laikytinas šiuolaikiniu reiškiniu. Šiuolaikinis alaus rūšių skirstymas remiasi brito Michaelo Jacksono 1977 m. publikuotu darbu „The World Guide To Beer“ – tai buvo pirmasis mėginimas suklasifikuoti visas pasaulyje gaminamas alaus rūšis.

Istorija

redaguoti

Archeologinių tyrimų metu Mesopotamijos Uro mieste rasta molinė lentelė, datuojama 2050 m. pr. m. e., kurioje pateikiamas „geriausio“ alaus receptas. Iš šios lentelės galima spręsti, kad Mesopotamijoje buvo žinomos bent dvi skirtingos kokybės alaus rūšys. Asirijos pirklių molinių lentelių tyrimai rodo, kad maždaug po 500 metų hetitai jau skyrė apie 15 skirtingų alaus rūšių.

Alaus rūšys

redaguoti

Pagrindinės alaus rūšys:

Lageras

redaguoti

Apatinės fermentacijos alus.

Elis

redaguoti

Viršutinės fermentacijos alus.

Lambic

redaguoti

Savaiminės fermentacijos alus.

Netradicinės technologijos

redaguoti

Kartais alus gaminamas ne pagal tradicinę technologiją, o jas sumaišant arba išrandant naują. Tokiu būdu pagaminami hibridiniai alūs, kuriuos galima suskirstyti šitaip:

  • Garo alus (steam beer arba California common) – vokiečių emigrantų Kalifornijoje sukurta alaus rūšis, kuri gaminama apatinės fermentacijos mielėmis fermentuojant aukštoje temperatūroje
  • Vaisinis alus – fermentacijos metu į alų dedama vaisių arba uogų.
  • Alus su prieskoniais – vietoje apynių (arba greta jų) į alų dedama žolelių ar prieskonių.
  • Brandintas alus – išvirus ilgą laiką brandinamas (išlaikomas) statinėje, paprastai ąžuolinėje. Dažnai alus pilamas į statines, kurios jau buvo naudotos kitam alkoholiniam gėrimui (pvz., burbonui arba cheresui) brandinti.
  • Rūkytas alus (Rauchbier) – salyklas buvo džiovinamas dūmuose. Jame paprastai jaučiamas dūmų aromatas. Ši rūšis plačiai paplitusi Vokietijos Bambergo mieste.

Alaus skirstymo pagrindai

redaguoti

Skirstymas pagal faktorius

redaguoti
  • Kvapas – kvapą formuoja salyklas, apynių tipas ir stiprumas, alkoholio kiekis aluje, esteriai ir kitos aromatinės medžiagos (atsiradusius fermentacijos metu ar buvusios vandenyje)
  • Skonis – skonis priklauso nuo to, koks salyklas buvo naudojamas jam gaminti, nuo mielių, bei nuo kartumo stiprumo. Alaus kartumas matuojamas pagal Tarptautinę kartumo vienetų (International Bitterness Units) skalę.
  • Išvaizda – pagrindiniai alaus išvaizdos elementai yra spalva, skaidrumas ir puta. Spalva paprastai priklauso nuo salyklo rūšies, kai kurių rūšių (pvz., vaisinių alaus rūšių) – nuo kitų priedų. Daugelis alaus rūšių yra skaidrios, tačiau kai kurios yra drumstos dėl aluje esančių mielių.
  • Pojūtis burnoje – daugiausiai priklauso nuo alaus tirštumo ir karbonizacijos (angliarūgštės kiekio aluje).
  • Stiprumas (alkoholio tūris)
  • Mielės – pagal panaudotas mieles alus skirstomas į 3 pagrindinius tipus – lagerą, elį ir lambic. Nuo mielių porūšio priklauso alaus skonis ir kvapas, stiprumas ir saldumas (skirtingos mielių rūšys skiriasi pagal cukraus fermentavimo gebėjimus ir išgyvena skirtingose alkoholio koncentracijose). Kai kurių alaus rūšių galutinė fermentacija vyksta butelyje, jau po alaus išpilstymo.
  • Grūdai – paprastai alaus gamybos pagrindas (t. y. fermentuojamų cukrų šaltinis) yra miežių salyklas. Alaus skonis priklauso nuo salyklo spalvos (t. y. jo išdžiovinimo laipsnio ir būdų). Vokiškoms miežinio alaus rūšims, gaminamoms laikantis 1516 m. alaus grynumo įstatymo jokie kiti grūdai nenaudojami. Į pigias šviesiojo alaus rūšis dažnai dedama nesalyklinių grūdų, tai atpigina alaus savikainą.
  • Apyniai – jie suteikia alui kartumo, ypatingą skonį ir kvapą.
  • Vanduo – daugelio aludarių laikomas svarbiausia alaus sudėtine dalimi. Įvairiems alums reikalingas skirtingų savybių vanduo. Šviesiems- naudojamas minkštas, tamsiems- kietas vanduo. Gamybos metu kontroliuojamas mentalo ph, kuris labai priklauso nuo vandens ir naudojamų salyklų.
  • Kiti priedai – į kai kurias rūšis (pvz., kriek, framboise) fermentacijos metu gali būti dedama uogų, vaisių ar žolelių. Į alų kartais dedama medaus ar kitų papildomų cukraus šaltinių. Kai kurie aludariai savo alų brandina statinėse, anksčiau naudotose burbonui arba kitiems stipriesiems alkoholiniams gėrimams brandinti.

Geografinis skirstymas

redaguoti

Pagal vyraujančias alaus gamybos tradicijas ir gyventojų skonius, alaus rūšis galima skirstyti ir geografiškai, pagal šalis:

Alaus klasifikacija Lietuvoje

redaguoti

Lietuvos teisės aktai (2002 m. gruodžio 11 d. Žemės ūkio ministro įsakymas Nr. 487) alų skirsto pagal stiprumą, spalvą, gamybos būdą ir žaliavas.

  • Pagal stiprumą:
    • Silpnasis alus – nuo 0,5 % iki 5,5 % alkoholio tūrio
    • Stiprusis alus – nuo 5,5 % iki 9,5 % alkoholio tūrio
    • Labai stiprus alus – daugiau nei 9,5 % alkoholio tūrio
  • Pagal spalvą:
    • šviesusis alus – ne didesnio kaip 1 sąlyginio jodo vieneto (15 EBC vnt) alus
    • pusšviesis alus – didesnio kaip 1 ir ne didesnio kaip 3,2 sąlyginio jodo vieneto (38 EBC vnt) alus
    • tamsusis alus – didesnio kaip 3,2 sąlyginio jodo vieneto (38 EBC vnt) alus
  • Pagal naudojamas žaliavas ir gamybos ypatumus:
    • Alus
    • Specialios technologijos alus
    • Kaimiškas alus

Šis įsakymas taip pat leidžia į išvirtą alų pilti iki 25 % tūrio vandens.

Nuorodos

redaguoti

Lietuvos Žemės ūkio ministro įsakymas dėl alaus apibūdinimo, gamybos ir prekinio pateikimo techninio reglamento patvirtinimo

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Alaus_rūšys&oldid=6756704"