Atverti pagrindinį meniu
Didojai
Didojai (XX a. pr.)
Didojai (XX a. pr.)
Gyventojų skaičius ~15 000
Populiacija šalyse Rusijos vėliava Rusija (2010 m.):
11 683[1]
Dagestano vėliava Dagestanas

Gruzijos vėliava Gruzija: ~1000

Kalba (-os) cezų
Religijos islamas (sunizmas)
Giminingos etninės grupės avarai, chvaršinai, bežtinai, gunzibai, ginuchai, kitos Kaukazo tautos

Didojai arba cezai (sav. цези, дидо) – Kaukazo tauta, gyvenanti vakarų Dagestane, taip pat Gruzijoje. Populiacija neaiški (bent 15 000 žm.). Priklauso andijų-cezių tautų grupei, nors seniau būdavo priskiriami avarams. Cezų kalba priklauso šiaurės rytų Kaukazo kalbų šeimai, taip pat vartoja rusų, avarų, gruzinų kalbas. Tikintieji – musulmonai sunitai.

Gyvena daugiausia Dagestano vakaruose, Gruzijos pasienyje esančiame Cuntos rajone (Didoetijoje).

Didojai (kaip diduri) minimi tarp Kaukazo tautų Plinijaus Vyresniojo (I a.) ir Klaudijaus Ptolemėjaus (II a.) veikaluose. Iki XI a. vid. didojais vadinosi kaimų bendruomenių sąjungų konfederacija, į kurią pateko įvairios tautos. Nuo XV a. pab. didojų pavadinimas įgijo tautinę reikšmę. XIX a. rusams užėmus Kaukazą, dalyvavo Šamilio vadovaujamame ginkluotame pasipriešinime. 1921 m. didojų žemės prijungtos prie Dagestano ATSR.

Tradiciškai verčiasi nugintine gyvulininkyste (ypač avininkyste), ariamąja žemdirbyste (miežiai, rugiai, kviečiai, avižos, ankštiniai, nuo XIX a. pab. – bulvės, kukurūzai). Tradiciniai amatai: gelumbės gamyba, odų išdirbimas, kalvystė, medžio drožyba. Tarybiniais metais pradėjo plačiau auginti javus, ėmė verstis sodininkyste ir daržininkyste (ypač Kumykų plynaukštėje, į kurią dalis persikėlė).

Tradicinė gyvenvietė kupetinė-laiptuotoji, įtvirtinta kariniais bokštais. Būstas stačiakampio plano, dviejų ar trijų aukštų, akmeninis. Apatiniai aukštai – ūkinėms reikmėms, viršutinis – gyvenamasis. Stogai plokšti, žeminiai, paskirų pastatų – dvišlaičiai. Nuo XIX a. įrenginėtos galerijos.

Didojų moteris (1910 m.)

Didojų tradicinė apranga panaši į kitų Dagestano tautų – vyrai vilki marškinius, kelnes, bešmetus, čerkeses, burkas, avikailio kailinius ir papachas, dėvi vilnonę, odinę avalynę, veltinius. Galvas skusdavosi, nešiodavo ūsus, barzdą. Moterys vilki marškinius-palaidines, vilnones ir šilkines skaras, šalius, tokią, kaip ir vyrų, avalynę, sidabrinius papuošalus (žiedus, apyrankes, kabučius, auskarus, antsmilkinius ir kt.).

Didojai išlaikę tradicinę tautosaką (patarles, priežodžius, mįsles, pasakas, dainas, raudas, lopšines). Tikima įvairių vietų (miškų, kalnų, upių, šaltinių ir kt.) dvasiomis, išlikę senosios tikybos bruožų, paplitusi magija, tikėjimai, susiję su Baltuoju akmeniu.[2]

ŠaltiniaiKeisti

  1. http://www.perepis-2010.ru/results_of_the_census/tab5.xls
  2. Дидойцы,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.