Priesaga arba sufiksas – po šaknies (tiesiog arba po kitos priesagos) einantis ir galūne nelaikomas afiksas.

Priesagos lietuvių kalbojeKeisti

Pagal funkciją išskiriamos žodžių darybos ir žodžių kaitybos priesagos.

Darybos priesagosKeisti

Priesaginė daryba arba sufiksacijaKeisti

Darybos formantu priesaga gali eiti:

  • viena (pvz., „kitaip“)
  • kartu su galūne kaip šalutinė darybos priemonė (pvz., „keltuvas“).

Daugelyje kalbų jis yra vienas pagrindinių darybos būdų.

Mišrioji daryba arba parasintezėKeisti

Kartais priesaga gali įeiti į tokį formantą, kurio kitas daugmaž lygiavertis komponentas yra priešdėlis (pvz., „paeiliui“) arba dūrybos priemonės (pvz., „žmogėdra“).

Darybos priesagosKeisti

Kaitybos priesaga – skirtingos to paties žodžio formos darybos rodiklis. Kaitybos formantu priesaga gali eiti:

  • viena (pvz., „kalbant“)
  • drauge su galūne (pvz., „kalbėdavo“).[1]

Kaitybos priesagosKeisti

Agliutinacinėse kalbose kaitomoji žodžio dalis po kamieno dažniausiai vadinama priesaga, o ne galūne, nes, skirtingai nuo fleksinių kalbų, ši žodžio dalis nėra taip susiliejusi su kamienu ir paprastai žymi kurią nors vieną iš gramatinių reikšmių. Pavyzdžiui, turimos atskiros daugiskaitos ir linksnio priesagos – kaip vengrų kalbos városoktól 'iš miestų', kur priesaga -k- nurodo daugiskaitą, o -tól žymi abliatyvą.

ŠaltiniaiKeisti

  1. PriesagaLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 200 psl.