Vokietijos kultūra

 Work outdated.svg  Dėmesio! Straipsnis šiuo metu yra aktyviai redaguojamas.
Prašome nedaryti straipsnio pakeitimų, kol šis pranešimas yra rodomas. Tokiu būdu išvengsime redagavimo konfliktų.
Norėdami sužinoti kas dirba prie straipsnio ir kada prasidėjo redagavimo sesija, skaitykite redagavimo istoriją.
Kontrastas. Noišvanšteino pilis (kairėje) yra vokiečių romantizmo pavyzdys ir Berlynas (dešinėje) kūrybinės industrijos centras šalyje

Vokietijos kultūra gali būti siejama su šiuolaikine Vokietijos Federacine Respublika arba su vokiečiakalbiais žmonėmis, kurie gyveno istorinėse vokiškose žemėse, Vidurio Europos kultūrine erdve, kurioje buvo paplitusi vokiečių kalba, su jos įvairiais vakarų germanų ir galiausiai vokiečių kalbos dialektais, taip pat jos meno ir kultūros istorija, kurios šaknys siekia keltų, germanų ir romėnų laikus. Vokiečių kalba ir vokiečiai tapatinosi ne su tam tikra valstybe, o su kalba. Ši vokiečių kultūra nuo pat viduramžių turėjo labai daug garsių asmenybių, kurios kūrė naujas religines sroves, paveikė ne tik vokiečių, bet ir kitas kultūras ir atrado įvairius svarbius civilizacinius atradimus. Kai kurios vokiečių kultūrinės asmenybės yra laikomos Vakarų pasaulio protagonistais[1].

Vokiškąją kultūrą apjungia jos kalbinis, geografinis paplitimas, kuris šimtmečiams bėgant keitėsi. Šiuo metu vokiškoji kalbinė kultūra apima Vokietija, Austrija, vokiečiakalbę Šveicarija, Lichtenšteiną, Pietų Tirolį ir t.t.

XIX a. daug kas vokiškąją kultūrą priskyrė naujai susikūrusiai Vokietijos imperijai[2].

XX a. išplitus žiniasklaidai, Vokietijos visuomenėje didelę svarbą įgijo populiarioji kultūra. XXI a. interneto išplitimas lėmė kultūrinio kraštovaizdžio diferenciaciją, kas paveikė kai kurias nišines ir scenines kultūras[3].

LiteratūraKeisti

Johanas Volfgangas fon Gėtė
(1749–1832)
Frydrichas Šileris
(1759–1805)
Broliai Grimai
(1785–1863)
Tomas Manas
(1875–1955)
Hermanas Hesė
(1877–1962)
         

Vokiečių literatūra siekia viduramžius. Geras pavyzdys yra Valterio fon der Fogelveide kūryba. Žymiausiais vokiečių rašytojais yra tituluojami Johanas Volfgangas Gėtė, Frydrichas Šileris ir Broliai Grimai. XX a. vokiečių rašytojai gavę Nobelio literatūros premijasTeodoras Momzenas (1902 m.), Paulius Heizė (1910 m.), Gerhartas Hauptmanas (1912 m.), Tomas Manas (1929 m.), Hermanas Hesė (1946 m.), Heinrichas Bėlis (1972 m.) ir Giunteris Grasas (1999 m.), XXI a.Herta Miuler (2009 m.).

   
K. D. Frydrichas
Keliautojas virš
rūko jūros, 1818 m.
Francas Markas
Mėlynas arklys
1911 m.

DailėKeisti

Žymiausi vokiečių renesanso dailininkai yra Albrechtas Altdorferis, Lukas Kranachas Vyresnysis, Matijas Griunevaldas, Hansas Holbeinas Jaunesnysis ir labiausiai žinomas tarp jų yra Albrechtas Diureris.

Tarp žymiausių vokiečių baroko meistrų buvo Kosmas Damianas Asamas. Kiti žymūs menininkai buvo: romantikas Kasparas Davidas Frydrichas, siurrealistas Maksas Ernstas, ekspresionistas Otas Diksas, konceptualistas Jozefas Boisas ar neoekspresionistas Georgas Bazelicas.

Klasikinė muzikaKeisti

 
Liudvikas van Bethovenas (1770–1827) – vienas žymiausių visų laikų kompozitorių.

Europos klasikinės muzikos istorijoje svarbų vaidmenį vaidino vokiečių kompozitoriai, kurie dažnai buvo vieni iš svarbiausių savo epochos muzikų. Pasaulyje labiausiai žinomi vokiečių kompozitoriai nuo baroko iki klasicizmo, romantizmo ir modernizmo buvo Henrikas Šiucas, Georgas Frydrichas Hendelis, Johanas Sebastianas Bachas, Liudvikas van Bethovenas, Richardas Vagneris, Johanesas Bramsas ir Richardas Štrausas. Iš vėlyvųjų kompozitorių garsus yra Karlas Orfas, Karlheinz Stockhausen ir Hans Zimmer[4].

ArchitektūraKeisti

Vokietija turi turtingą ir įvairią architektūros istoriją, kuri yra glaudžiai susijusi su kaimyninių šalių architektūros istorija. Pagrindą Vokietijos architektūrai davė senovės romėnų architektūrinis palikimas, toks kaip, Porta Nigra (iš lotynų juodieji vartai) Tryre ir nesenai iškastas senovės romėnų teatras Maince. Kai kurie priešromaniniai pastatai kaip Karaliaus salė (vok. Torhalle Lorsch taip pat Königshalle) rodo architektūros vystymąsi romanikos kryptimi, kuri Šventojoje Romos imperijoje prasidėjo apie 1030 m. Pirmieji gotikiniai pastatai Šventojoje Romos imperijoje buvo pastatyti apie 1230 m. pvz., Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (vok. Liebfrauenkirche) Tryre.

Maždaug apie 1520 m., iš dabartinės Italijos teritorijos, Šventąją Romos imperiją pasiekė renesansas. Puikus renesanso pavyzdys yra Augsburgo rotušė. Barokas čia taip pat prasidėjo vėliau nei kitur (apie 1650 m). Keletas pavyzdžių Balthasar Neumann kūriniai Piligrimų bažnyčia (vok. Wieskirche) ir Rezidencijos rūmai Liudviksburge (vok. Residenzschloss Ludwigsburg). Maždaug 1770 prasidėjo klasicizmo epocha. Žinomi pastatai Senasis muziejus (vok. Altes Museum) Berlyne, Šarlotės rūmai (vok. Charlottenhof) Potsdame ir Brandenburgo vartai. Istorizmo laikotarpyje (18401900 m.) žinomiausi pastatyti pastatai Vokietijoje yra Noišvanšteinas ir Berlyno katedra (vok. Berliner Dom).

LeidybaKeisti

Vokietija yra ir viena didžiausių knygų leidybos šalių, kasmet išleidžianti ar perleidžianti apie 94 000 knygų. Frankfurto kygų mugėje kas met apsilanko apie 300 tūkst. lankytojų ir knygas pristato virs 7 tūkst. leidėjų[5]. 350 dienraščių ir tūkstančiai žurnalų. Yra ištisi žiniasklaidos koncernai (Bertelsmann).

Gėtės institutasKeisti

 
Gėtės instituto logotipas

Gėtės institutas (vok. Goethe-Institut) - Vokietijos kultūros įstaiga, visuomeninė organizacija (vok. gemeinnütziger Verein). Centrinė būstinė - Miunchenas. Filialai yra 13 Vokietijos miestų. Visame pasaulyje - 134 atstovybės (82 valstybėse). Kultūros ir vokiečių kalbos institutas pavadintas vokiečių poeto, rašytojo, filosofo Johann Wolfgang von Goethe (1749 m. -1832 m.) vardu.[6][7]

Kultūriniai ir statybiniai paminklaiKeisti

Apie pusšimtis Vokietijos objektų yra itraukti į UNESCO paveldo sarašą[8]. Pirmasis objektas į šį sarašą buvo įtrauktas 1978 m. Tai buvo Acheno katedra. Šie Vokietijos senamiesčiai yra įtraukti į pasaulio paveldo sarašą: Štralzundas, Vismaras, Bambergas, Goslaras, Kvedlinburgas, Liubekas ir Rėgensburgas[9]. Drezdeno Elbės slėnis nuo 2004 m. iki 2009 m. taip pat buvo įtrauktas į šį sarašą. Meselio fosilijų radimvietė (vok. Grube Messel), Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščiai bukų miškai ir Vatų jūra yra taip pat Pasaulio paveldo sąraše.

Neskaitant į pasaulio paveldo sarašą įtrauktų paminklų, egzistuoja paminklų apsaugos ir priežiūros programa, kuriai priklauso 500 kultūrinių paminklų ir jai nuo 1950 m. iki 2007 m. buvo skirta 280 mln. eurų[10].

Ypač lankytini pamiklai yra, kurie žymi vokiečių romantizmą. Tarp jų: Noišvanšteinas, Šverino pilis, Heidelbergo pilis, Hohencolernų pilis, Vartburgo pilis, Valhala, Reino tarpeklio pilys, bei Rotenburgo prie Tauberio ir Riudeshaimo senamiesčiai.

Vis didesnio pripažinimo Vokietijoje sulaukia Pramonės perversmo mietų architektūra ir jos paminklai, o taip pat ir įstabi Kurortinė architektūra (vok. Bäderarchitektur) prie Baltijos jūros ar kurortai prie vidaus vandenų ir taip pat Pramoninis palikimas (vok. Industriedenkmal).

ŠaltiniaiKeisti

  1. Germany country profile, BBC, 19. März 2012. Abgerufen am 3. Januar 2013.
  2. Vgl. Otto Dann, Nation und Nationalismus in Deutschland: 1770–1990, 3., überarb. und erw. Aufl., Beck, München 1996, ISBN 3-406-34086-5, S. 48 f.
  3. Mediengeschichte, Docupedia-Zeitgeschichte, Stand: 2010. Abgerufen am 3. Januar 2013.
  4. Cite news |url=https://www.telegraph.co.uk/news/uknews/1567544/Top-100-living-geniuses.html |title=Top 100 living geniuses |date=30 October 2007 |work=The Daily Telegraph |url-status=live |archive-url=https://web.archive.org/web/20110629171322/http://www.telegraph.co.uk/news/uknews/1567544/Top-100-living-geniuses.html |archive-date=29 June 2011
  5. Internetquelle | url=https://www.stern.de/kultur/bilanz-frankfurter-buchmesse-verzeichnet-besucherzuwachs-8962638.html | titel=Frankfurter Buchmesse verzeichnet Besucherzuwachs | werk=Stern.de | datum=2019-10-20 | zugriff=2019-10-21
  6. Internetquelle |url=http://www.goethe.de/uun/pro/jb13/Jahrbuch_2012_13.pdf |titel=Jahrbuch 2012/2013 |hrsg=Goethe-Institut |seiten=177 |archiv-url=https://web.archive.org/web/20131111165813/http://www.goethe.de/uun/pro/jb13/Jahrbuch_2012_13.pdf |archiv-datum=2013-11-11 |zugriff=2013-11-11 |format=PDF
  7. Internetquelle |url=https://www.goethe.de/de/uun.html |titel=Über uns |werk=Website des Goethe-Instituts |zugriff=2018-02-15
  8. Deutsche UNESCO-Kommission e.V.: Welterbestätten in Deutschland, unesco.de. Abgerufen am 3. Januar 2013.
  9. Hannes Hintermeier: Kulturhauptstadt 2010: Regensburg – Provinz gibt es nur im Kopf, Frankfurter Allgemeine Zeitung vom 3. September 2004, abgerufen am 17. April 2015.
  10. Webarchiv|url=http://www.bundesregierung.de/Webs/Breg/DE/Bundesregierung/BeauftragterfuerKulturundMedien/kultur/kunstKulturfoerderung/foerderbereiche/erhaltungDenkmaeler/_node.html |wayback=20131016043319 |text=Denkmalschutz und Baukultur |archiv-bot=2018-11-29 22:12:04 InternetArchiveBot

LiteratūraKeisti

  • Margarete Graf: Schnellkurs Deutschland. DuMont, Köln 2007, ISBN 978-3-8321-7760-7.
  • Frank-Lothar Kroll: Kultur, Bildung und Wissenschaft im 20. Jahrhundert (= Enzyklopädie deutscher Geschichte. Band 65). R. Oldenbourg, München 2003, ISBN 3-486-55002-0.
  • Hermann Glaser: Kleine deutsche Kulturgeschichte von 1945 bis heute. Eine west-östliche Erzählung vom Kriegsende bis heute. S. Fischer, Frankfurt am Main 2004, ISBN 978-3-596-15730-3.
  • Jost Hermand: Deutsche Kulturgeschichte des 20. Jahrhunderts. Primus, Darmstadt 2006, ISBN 3-89678-563-X.
  • Axel Schildt, Detlef Siegfried: Deutsche Kulturgeschichte: Die Bundesrepublik von 1945 bis zur Gegenwart. Carl Hanser, München 2009, ISBN 3-446-23414-4.
  • Werner Faulstich (Hrsg.): Die Kultur des 20. Jahrhunderts im Überblick. Wilhelm Fink, Paderborn 2011, ISBN 978-3-7705-5144-6.
  • Siegfried Müller: Kultur in Deutschland. Vom Kaiserreich bis zur Wiedervereinigung. Kohlhammer, Stuttgart 2016, ISBN 978-3-17-031844-1.

NuorodosKeisti

 

Vikiteka