Georg Baselitz
| Georgas Bazelicas | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1938 m. sausio 23 d. Doičbazelico km., Saksonija, Vokietija |
| Tautybė | Vokietis |
| Veikla | Tapytojas, grafikas, skulptorius |
 Vikiteka |
Georg Baselitz |
Georgas Bazelicas (vok. Georg Baselitz, tikr. Hans-Georg Kern, g. 1938 m.) – XX a. antros pusės vokiečių tapytojas, grafikas ir skulptorius. Vienas garsiausių ir būdingiausių neoekspresionizmo dailininkų.
Biografija redaguoti
Hansas Georgas Kernas gimė 1938 m. sausio 23 d. Doičbazelico kaime Saksonijoje. 1950−1955 m. gyveno su šeima Kamence, kur lankė privačias piešimo pamokas. 1956 m. G. Kernas persikėlė į tuometinį Rytų Berlyną, mokėsi Aukštojoje vaizduojamosios ir taikomosios dailės mokykloje. Po pašalinimo iš jos, 1957−1962 m. pratęsė studijas Vakarų Berlyno Aukštojoje dailės mokykloje. Maždaug šiuo laikotarpiu prisiėmė pavardę Bazelicas nuo gimtojo kaimo. Savo ankstyvojoje kūryboje G. Bazelicas ieškojo alternatyvos socialinio realizmo ir Art Informel dailei, susidomėjo mentališkai nesveikų žmonių menu. 1961 m. jis ir kolega studentas Eugen Schönebeck suorganizavo parodą apleistame name ir publikavo Pandämonisches Manifest I parodos buklete. Antras dailininkų manifestas publikuotas 1962 m.
1963 m. įvyko pirmoji G. Bazelico personalinė paroda Werner & Katz galerijoje Berlyne, kuri sukėlė skandalą. Du paveikslai buvo konfiskuoti, kad neįžeistų publikos. 1965 m. G. Bazelicas praleido šešis mėnesius Villa Romana Florencijoje. 1966 m. dailininkas apsigyveno Osthofene netoli Vormso, pradėjo užsiimti raižytojo darbu, tapyti kaimo scenų paveikslų serijas. Šiuo metu nutapė pirmuosius paveikslus, kuriuose objektai pavaizduoti apverstais. Tokio pobūdžio paveikslais G. Bazelicas plačiai žinomas. 1975 m. G. Bazelicas apsigyveno Derneburge prie Hildesheimo, pirmą kartą keliavo į Niujorką ir lankėsi Brazilijoje San Paulo bienalės proga. 1976 m. įvyko dailininko retrospektyvinė paroda Šiuolaikinio meno galerijoje Miunchene, jis įsteigė studiją Florencijoje, kurią išlaikė iki 1981 m. Dailininkas beveik kasmet būvojo Italijoje. 1977 m. G. Bazelicas priimtas instruktoriumi ir kitais metais tapo profesoriumi Karlsrujės dailės akademijoje.
1980 m. G. Bazelicas atstovavo Vokietiją Venecijos bienalėje, jis tapo plačiai žinomu, pripažintu dailininku. 1983 m. jis pakeitė darbą Karlsrujėje į darbą Berlyno dailės akademijoje, kurį trumpam buvo metęs 1988 m. ir pratęsė 1992 m. Jo pirmasis grafikos kūrinių katalogas 1983 m. publikuotas Miuncheno Jhano galerijos. 1986 m. jį Kaiserring prizu apdovanojo Vokietijos Goslaro miestas. 1987 m. dailininkas įkūrė studiją Imperijos miestelyje Italijoje. 1989 m. G. Bazelicas apdovanotas Prancūzijos Menų ir literatūros ševaljė ordinu ir 1992 m. pakeltas į karininko rangą, 2002 m. − į komandoro. 1999 m. dailininkas apdovanotas Rhenus dailės prizu, 2000 m. tapo Jano Mateikos dailės akademijos garbės nariu Krokuvoje. 2001 m. apdovanotas Julio González prizu iš Valensijos miesto. 2004 m. apdovanotas Praemium Imperiale prizu iš Japonijos meno asociacijos, jam suteiktas garbės dėstytojo vardas Florencijos dailės akademijoje. G. Bazelicas gyvena Miunchene ir Imperijoje.
Parodos redaguoti
Pagrindinės parodos:
- 1963 m. įvyko pirmoji G. Bazelico personalinė paroda Werner & Katz galerijoje Berlyne;
- 1970 m. − piešinių retrospektyvinė paroda Bazelio dailės muziejuje, Kelne pirmą kartą eksponuoti paveikslai su apverstais objektais;
- 1972, 1982 m. jis dalyvavo „Documenta“ parodose Kaselyje, iš 1977 m. parodos pasitraukė protestuodamas prieš Rytų Vokietijos dailininkų priėmimą eksponuoti;
- 1974 m. − pirmoji grafikos kūrinių retrospektyvinė paroda valstybiniame Leverkuzeno muziejuje;
- 1976 m. − Berno ir Kelno kunsthalėse, Miuncheno šiuolaikinio meno galerijoje;
- 1979 m. − Van Abbemuseum Eindhovene;
- 1980 m. − Venecijos bienalėje, kur pirmą kartą eksponuota G. Bazelico skulptūra;
- 1983 m. − retrospektyvinės parodos Bordo šiuolaikinio meno muziejuje ir Whitechapel galerijoje Londone, kuri vėliau parodyta Amsterdamo miesto muziejuje ir Bazelio Kunsthalėje;
- 1985 m. − grafikos paroda Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje;
- 1986 m. − retrospektyvinė Beyeler galerijoje Bazelyje;
- 1988 m. − retrospektyvinė Vekjo rūmuose Florencijoje, kuri vėliau parodyta Hamburgo Kunsthalėje;
- 1990 m. − retrospektyvinė paroda Ciuriche, vėliau parodyta Diuseldorfe. Pirmoji paroda buvusiojoje Rytų Vokietijoje − Senojoje nacionalinėje galerijoje Berlyne;
- 1991 m. − grafikos retrospektyvinė paroda Ženevos estampų kabinete, vėliau parodyta Julio González centre Valensijoje, Teito galerijoje Londone ir Malmės dailės galerijoje;
- 1992 m. − retrospektyvinės parodos Miunchene, Edinburge ir Vienoje;
- 1993 m. − Venecijos bienalėje ir piešinių paroda Pompidu centre Paryžiuje;
- 1995 m. − retrospektyvinė paroda Gugenheimo muziejuje Niujorke, kuri vėliau parodyta Los Andželo apygardos muziejuje, Vašingtono Hiršhorno muziejuje ir Berlyno nacionalinėje galerijoje;
- 1998 m. − Rufino Tamayo muziejuje Meksike;
- 2007 m. − Venecijos bienalėje ir retrospektyvinė paroda Britanijos karališkojoje dailės akademijoje Londone;
- 2009 m. − retrospektyvinė paroda Frieder Burda muziejuje Baden Badene;
Kūrinių galerijos redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- Bilbao Gugenheimo muziejaus svetainė
- guggenheim.org/ Archyvuota kopija 2016-01-30 iš Wayback Machine projekto.
- Encyclopaedia Britannica