Stefanas Čarneckis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Stefanas Čarneckis

Čarneckiai

Lodzia (herbas)

Gimė	1599 m. Čarnca, Sandomiero vaivadija
Mirė	1665 m. vasario 16 d. (~66 metai) Sokoluvka
Tėvas	Kristupas Čarneckis
Motina	Kristina Žešovska
Sutuoktinis (-ė)	Zofija Kobežicka
Vaikai	Aleksandra Kotryna Konstancija Joana

Veikla	Karūnos lauko etmonas, Kijevo vaivada, Kijevo kaštelionas, Rusios vaivada

Vikiteka	Stefanas Čarneckis

Stefanas Čarneckis (lenk. Stefan Czarniecki) (1599 m. Čarncoje - 1665 m. vasario 16 d. Sokoluvkoje) – Karūnos lauko etmonas, Kijevo vaivada, Kijevo kaštelionas, Rusios vaivada bei Kovelio ir Tykocino seniūnas. Buvo vienas iš ATR vadų ATR-Maskvos kare ir Švedų tvano metu. Laikoma, kad švedų tvano metu jo vykdytas partizaninis karas nulėmė ATR pergalę prieš švedus. Už savo karinius nuopelnus laikomas vienu iš Lenkijos karinių herojų. Jo pavardė minima Lenkijos himne.

Biografija redaguoti

Stefanas Čarneckis

Gimė 1599 m. Čarncos kaime, pietų Lenkijoje, Kristupo Čarneckio ir Kristinos Žešovskos šeimoje. Jis buvo iš daugiavaikės, ganėtinai neturtingos šeimos, turėjo dar aštuonis brolius. Jaunystėje mokėsi Jėzuitų kolegijoje. Baigęs mokslus tapo būsimo karaliaus Jono Kazimiero Vazos dvariškiu. 1621 m. pavasarį pradėjo savo karinę karjerą. Būdamas 18 metų dalyvavo Chotino mūšyje prieš Osmanus. Kai 1623 m. jo brolis tapo lengvosios kavalerijos rotmistru, brolis pasikvietė į šį pulką ir savo brolį Stefaną. 1624 m. dalyvavo Martinovo mūšyje prieš totorius. 1625 m. dalyvavo malšinant Žmailo sukilimą. 1626-1629 m. kariavo prieš švedus ATR-Švedijos kare. 1627 m. savo brolio pulke gavo chorunžio karinį laipsnį. Tų pačių metų rugpjūtį dalyvavo Diršau mūšyje prieš švedus.

1630 m. pasibaigus ATR ir Švedijos karui, Stefanas prisjungė prie Habsburgų ir toliau kariavo su švedais, 1631 m. dalyvavo Breitenfeldo mūšyje. 1633 m. vėl prisijungė prie ATR kariuomenės, kur iki 1634 m. kariavo ATR-Maskvos kare. Už nuopelnus šiame kare jam buvo suteiktas poručiko karinis laipsnis ir dovanota dalis žemių Smolensko vaivadijoje, Starodubo apylinkėse. 1637 m. vedė Zofiją Kobežicką, su kuria susilaukė Aleksandros Kotrynos, kuri ištekėjo už Lenkijos dvaro maršalko Jano Klemenso Branickio ir Konstancijos Joanos, kuri ištekėjo už Palenkės vaivados Vaclovo Leščinskio. Tais pačiais metais dalyvavo malšinant kazokų Pavluko sukilimą.

1644 m. dalyvavo Ochmatuvo mūšyje prieš totorius. 1648 m. dar kartą dalyvavo malšinant kazokų Chmelnickio sukilimą. 1648 m. po pralaimėto Geltonųjų Vandenų mūšio, kazokas Bogdanas Chmelnickis paėmė jį į nelaisvę, bet buvo greitai paleistas. Tais pačiais metais dalyvavo Kodako tvirtovės gynyboje, bet vėl pateko į nelaisvę, kur išbuvo iki 1649 m rudens, kai buvo pasirašyta Zborivo taika. 1651 m. dalyvavo Berestečko ir Bila Cerkvos mūšiuose prieš totorius. 1655 m. gegužės 14 d. už karinius nuopelnus jam buvo suteiktas Kijevo kašteliono postas.

1655 m. švedams užpuolus ATR, dalyvavo Krokuvos gynyboje, bet buvo priverstas pasiduoti. Jis išliko lojalus ATR, netgi tada kai didžioji dalis armijos, etmonai ir dalis senatorių trumpam perėjo į švedų pusę. Jis pradėjo partizaninį karą prieš švedus, kurie nebuvo pasiruošę tokiam karui. 1656 m. jis buvo sutriuškintas švedų Golombo mūšyje, bet jau tų pačių metų balandžio mėnesį Varkos mūšyje nugalėjo švedus. Po mėnesio vėl buvo nugalėtas Gneseno mūšyje. Visi šie pralaimėjimai baigdavosi atsitraukimu, taip pavykstant išsaugoti daug karių. Nepaisant karaliaus palaikymo Stefanas Čarneckis negavo etmono pareigų, nes daugelis bajorų laikė jį arogantišku žmogumi, bet jam buvo suteiktas Rusios vaivados postas.

Stefanas Čarneckis mūšio lauke

Stefanas Čarneckis ATR-Maskvos kare

1657 m. daugiausiai jo pastangomis buvo nugalėta Jurgio Rakočio II vadovaujama transilvanijos kariuomenė. 1658 m. ir 1659 m. jis padėjo danams kovose prieš švedus, dalyvavo Koldingo mūšyje prie Koldingo miesto. Po Olivos taikos 1660 m. tarp švedų ir ATR, Stefanas Čarneckis buvo išsiųstas į rytus, kur kariavo ATR-Maskvos kare. Jo vadovaujami pulkai 1660 m. laimėjo Polonkos ir Basios mūšius. Jo paskutinis mūšis buvo 1664 m. prieš rusus prie Hluchivo miesto, bet mūšis baigėsi nesėkme.

1664 m. liepos 22 d. jam suteiktas Kijevo vaivados postas. 1665 m. sausio 2 d. jam buvo suteiktas karūnos lauko etmono titulas. Prieš sužinodamas apie šią ilgai lauktą naujieną, buvo sunkiai sužeistas mūšyje prie Lisiankos. Po šešių savaičių nuo patirtų sužalojimų mirė 1665 m. vasario 16 d. Sokoluvkos kaime netoli Lvovo. Po mirties jam buvo surengtos iškilmingos laidotuvės Varšuvoje. Visos jo turėtos žemės ir turtai liko jo sūnėnui Stefanui Stanislavui Čarneckiui, o vėliau Branickių šeimai, su kuria buvo susiję tuo, kad jo dukra Aleksandra Kotryna buvo ištekėjusi už Lenkijos dvaro maršalkos Jano Klemenso Branickio.

Už savo karinius nuopelnus jis laikomas vienas geriausių visų laikų Lenkijos karininku. Iš viso jis dalyvavo 27 dideliuose mūšiuose, iš kurių 17 jis vadovavo. Jo karjera nuo paprasto kareivio iki ATR lauko etmono yra išskirtinė visoje ATR istorijoje. Legendos apie jį prasidėjo dar jam gyvam esant, kai buvo pradėtos kurti dainos ir poemos šlovinančios jo narsą ir drąsą. Lenkų romantistai XIX a. aprašydavo Stefaną Čarneckį, kaip patriotizmo ir karinės galybės simbolį. Jis aprašytas lenkų poeto Henriko Senkevičiaus knygoje Tvanas.

Lenkijos himno Mazurek Dąbrowskiego
Trečias posmas

Jak Czarniecki do Poznania	Kaip Čarneckis į Poznanę
Po szwedzkim zaborze,	Po Švedų okupacijos,
Dla ojczyzny ratowania	Išgelbėti mūsų šalį
Wrócim się przez morze.	Mes grįšime per jūrą.

Galerija redaguoti

Stefano Čarneckio mirtis
Krokuvos gynyba
Varkos mūšyje
Stefano Čarneckio sarkofagas
Paminklas Tykocine
Paminklas Čarncoje
Paminklas Krokuvos Jordano parke

Politinis postas
Prieš tai: Ivanas Vygovskis	Kijevo vaivada 1659	Po to: Mykolas Zigmantas Stanislavskis

Literatūra redaguoti

Adam Przyboś: Stefan Czarniecki w latach potopu 1655-1660. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1957.
Kajetan Koźmian: Stefan Czarniecki: poemat w 12 pieśniach przez Kajetana Koźmiana. Poznań: J. K. Żupański, 1858.
Michał Czajkowski: Stefan Czarniecki: powieść historyczna przez Michała Czajkowskiego. Lipsk: F. A. Brockhaus, 1898.
Waldemar Kowalski: Stefan Czarniecki: żołnierz, obywatel, polityk. Kielce: Kieleckie Towarzystwo Naukowe, 1999. ISBN 83-86006-28-5.
Czesław Grzelak: Stefan Czarniecki. Warszawa: Wydawnictwa Ministerstwa Obrony Narodowej, 1985.
Tadeusz Krajewski: Życie Stefana Czarnieckiego przez x. Krajewskiego. Radom: 1830.
Leszek Podhorodecki: Hetman Stefan Czarniecki. Warszawa: Bellona, 2009. ISBN 978-83-11-11595-8.
Jerzy Besala: Wielcy hetmani Rzeczypospolitej. Warszawa: Krajowa Agencja Wydawnicza, 1983, s. 53-62. ISBN 83-03-00160-4.
Władysław Czapliński: Stefan Czarniecki. W: Polski Słownik Biograficzny. T. IV. Kraków: 1938, s. 208-211.
Adam Kersten: Stefan Czarniecki 1599-1665. Lublin: Wydawnictwo Uniwersytetu Marii Curie-Skłodowskiej, 2006. ISBN 83-227-2545-0.
Tadeusz Krajewski: Historya Stefana na Czarncy Czarnieckiego, wojewody kijowskiego, hetmana polnego koronnego przez Michała Krajewskiego. Kraków: Wydawnictwo Biblioteki Polskiej, 1859.
Zdzisław Spieralski: Stefan Czarniecki 1604-1664. Warszawa: Wydawnictwa Ministerstwa Obrony Narodowej, 1974.