Chmelnickio sukilimas

Chmelnickio sukilimas

Bogdano Chmelnickio atvykimas į Kijevą
Data 1648 m.1657 m.
Vieta Etmonatas
Rezultatas Kazokų žemės atiteko Rusijos carystei
Priežastis kazokų ir stačiatikių diskriminacija
Konflikto šalys
sukilėliai Abiejų Tautų Respublika
Vadovai ir kariniai vadai
Bogdanas Chmelnickis
Ivanas Bohunas
Jonas Kazimieras Vaza
Mikalojus Potockis
Jeremijus Mykolas Višnioveckis
Stefanas Čarneckis
Pajėgos
? ?
Nuostoliai
? ?


Chmelnickio sukilimas – Ukrainos kazokų kariniai veiksmai 16481654 m., siekiant nepriklausomybės nuo ATR, pasibaigę faktine priklausomybe nuo Rusijos carystės.

Sukilimo pradžia

redaguoti

1648 m. balandžio 22 d. kazokai, vadovaujami Bogdano Chmelnickio, išvijo registrinių kazokų įgulą, o Bogdanas Chmelnickis buvo išrinktas etmonu.

Kariniai veiksmai

redaguoti

Remiamas Krymo totorių B. Chmelnickis 1648 m. įveikė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę prie Geltonųjų Vandenų, Korsūnės, Piliavcų, užėmė Lvovą, Zamostę.

Sukilimo metu B.Chmelnickis pradėjo lenkų ir žydų pogromus. Buvo sunaikinta apie 300 žydų bendruomenių, apie 60 000 žydų išžudyta arba parduota į vergiją turkams. Po to sekusiame Švedų tvane ir per karą su Maskva buvo išžudyta dar apie 100 000 žydų.

1649 m. pradžioje žlugus deryboms su Abiejų Tautų Respublika,[1] kovojo toliau. 1649 m. pasirašė Zborovo sutartį, kuria siekta įtvirtinti iš esmės autonominę Ukrainą.

1651 m. pralaimėjo prie Berestečko ir buvo priverstas sudaryti kazokams mažiau palankią Bila Cerkvos sutartį.

Prisijungimas prie Rusijos

redaguoti

Dar 1648 m. prašėsi Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus globos, su kitais kazokų vadais 1654 m. prisiekė jam (Pereslavlio rada) prijungdamas Ukrainą prie Rusijos.

Dalyvavimas ATR karuose prieš Rusiją ir Švediją

redaguoti

Per 1654–1667 m. ATR ir Rusijos karą rėmė rusus, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę pasiuntė kazokų pulkus.

Per 1655–1660 m. ATR ir Švedijos karą rėmė Švediją ir 1655 m. Kėdainių sutarties šalininkus. Manoma, kad ketino pripažinti Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo valdžią. Tačiau, sužinoję, kad jų etmoną ištiko paralyžius, kazokai pasuko atgal, o tai galutinai pribaigė Chmelnickį. Jis mirė nuo apopleksijos 1657 m. liepos 27 d., bet apie jo mirtį buvo pranešta tik rugpjūčio 16 d.

Šaltiniai

redaguoti