Chmelnickio sukilimas
| Chmelnickio sukilimas | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Bogdano Chmelnickio atvykimas į Kijevą | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
 sukilėliai
|
 Abiejų Tautų Respublika
| ||||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
| Bogdanas Chmelnickis Ivanas Bohunas |
Jonas Kazimieras Vaza Mikalojus Potockis Jeremijus Mykolas Višnioveckis Stefanas Čarneckis | ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
| ? | ? | ||||||||
| Nuostoliai | |||||||||
| ? | ? | ||||||||
Chmelnickio sukilimas – Ukrainos kazokų kariniai veiksmai 1648–1654 m., siekiant nepriklausomybės nuo ATR, pasibaigę faktine priklausomybe nuo Rusijos carystės.
Sukilimo pradžia redaguoti
1648 m. balandžio 22 d. kazokai, vadovaujami Bogdano Chmelnickio, išvijo registrinių kazokų įgulą, o Bogdanas Chmelnickis buvo išrinktas etmonu.
Kariniai veiksmai redaguoti
Remiamas Krymo totorių B. Chmelnickis 1648 m. įveikė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę prie Geltonųjų Vandenų, Korsūnės, Piliavcų, užėmė Lvovą, Zamostę.
Sukilimo metu B.Chmelnickis pradėjo lenkų ir žydų pogromus. Buvo sunaikinta apie 300 žydų bendruomenių, apie 60 000 žydų išžudyta arba parduota į vergiją turkams. Po to sekusiame Švedų tvane ir per karą su Maskva buvo išžudyta dar apie 100 000 žydų.
1649 m. pradžioje žlugus deryboms su Abiejų Tautų Respublika,[1] kovojo toliau. 1649 m. pasirašė Zborovo sutartį, kuria siekta įtvirtinti iš esmės autonominę Ukrainą.
1651 m. pralaimėjo prie Berestečko ir buvo priverstas sudaryti kazokams mažiau palankią Bila Cerkvos sutartį.
Prisijungimas prie Rusijos redaguoti
Dar 1648 m. prašėsi Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus globos, su kitais kazokų vadais 1654 m. prisiekė jam (Pereslavlio rada) prijungdamas Ukrainą prie Rusijos.
Dalyvavimas ATR karuose prieš Rusiją ir Švediją redaguoti
Per 1654–1667 m. ATR ir Rusijos karą rėmė rusus, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę pasiuntė kazokų pulkus.
Per 1655–1660 m. ATR ir Švedijos karą rėmė Švediją ir 1655 m. Kėdainių sutarties šalininkus. Manoma, kad ketino pripažinti Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo valdžią. Tačiau, sužinoję, kad jų etmoną ištiko paralyžius, kazokai pasuko atgal, o tai galutinai pribaigė Chmelnickį. Jis mirė nuo apopleksijos 1657 m. liepos 27 d., bet apie jo mirtį buvo pranešta tik rugpjūčio 16 d.