Drosera

Drosera aliciae
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
( Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
( Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
( Magnoliopsida)
Poklasis: Erškėčiažiedžiai
( Rosidae)
Šeima: Saulašariniai
( Droseraceae)
Gentis: Saulašarė
( Drosera)

Saulašarė (Drosera) – saulašarinių (Droseraceae) šeimos vabzdžiaėdžių augalų gentis.

Paplitimas

redaguoti

Saulašarė paplitusi visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, nuo atogrąžų iki šalto klimato sričių. Didžiausia rūšių įvairovė Australijoje (apie pusė visų saulašarių rūšių). Gentis neaptinkama sausringose srityse, Arktyje, daugelyje atogrąžų miškų. Auga šlapiose arba drėgnose, gerai saulės apšviestose buveinėse, paprastai rūgščiame dirvožemyje (pelkėse, durpynuose, šlapynėse, drėgnose vandens telkinių pakrantėse, nuolat rūko gaubiamose vietose).

 
Pietinė saulašarė, sučiupusi drozofilą

Morfologija

redaguoti

Saulašarė – vienametė arba daugiametė, rausvos, gelsvos ar šviesiai žalios spalvos žolė su šakniastiebiais, gumbeliais arba požeminėmis palaipomis. Stiebas labai trumpas, rečiau ilgas, status arba laipiojantis. Lapai susitelkę į skroteles arba pražanginiai, apaugę ilgais standžiais liaukiniais plaukeliais. Žiedai dvilyčiai, taisyklingieji. Vainiklapiai dažniausia balti, rečiau rausvi, raudoni arba violetiniai. Vaisius – atsidarančioji dėžutė su daug smulkių sėklų.

Visų rūšių saulašarės yra vabzdžiaėdžiai augalai. Ant lapų esančios liaukos išskiria klampų vabzdžius viliojantį skystį. Prilipus vabzdžiui liaukiniai plaukeliai prie jo prisilenkia arba lapas susisuka ir liaukų išskiriami fermentai vabzdį ima skaidyti. Suskaidytas medžiagas įsiurbia lapo paviršiuje esančios bekotės liaukos.[1]

 
Drosera madagascariensis
 
Ilgalapė saulašarė (Drosera anglica)

Žinoma ~100 rūšių. Daugelis auginamos kaip kambariniai dekoratyviniai augalai, dalis turi vaistinių savybių.[2]

Lietuvoje auga 4 savaiminės rūšys:

Kitos žymesnės rūšys:

Šaltiniai

redaguoti
  1. Zigmantas GudžinskasSaulašarė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
  2. Wichtl M.; Herbal Drugs and Phytopharmacetuicals; Boca Raton, FL: CRC Press, 1994, 178;81.